Jaunatviškas entuziazmas, kurio vedami jauni pianistai gimtajam miestui dovanojo dar vieną profesionalaus muzikavimo tradiciją, neišblėso. Ilgas penkerių metų veiklos sąrašas – festivalyje dalyvavo 68 pianistai iš 28 skirtingų pasaulio šalių, surengti 43 nemokami koncertai ir 23 edukacinės paskaitos – šiemet dar pailgės. Apie pradžių pradžią, įgytą patirtį ir lapkričio 3-iąją prasidėsiantį festivalį – pokalbis su R. Lozinskiu (R. L.) ir M. Lozinskiene (M. L.).

– Pristatykite festivalį tiems, kurie apie jį dar negirdėjo.

R. L.: Festivalis – labai unikalus, ypač Kaune, o gyvuoja jau šeštus metus. Jei reikėtų pristatyti festivalį žmogui, kuris visai nieko apie jį nežino, tai toks renginys, kuriame pirmiausia koncentruojamasi į kokybišką muziką, beveik visada klasikinę fortepijoninę, bet kartu ir kamerinę muziką su šiek tiek kitų žanrų. Faktiškai visi atlikėjai yra jaunimas, dauguma – lietuviai, bet dalyvauja labai daug ir užsienyje studijuojančių, kurie tam tikra prasme yra pasiekę formos piką, bet kartu ir pradeda savo karjerą, nes visiems yra 20–30 metų. Dėl to festivalis labai patrauklus jaunimui.

Mes patys esame dalyvavę panašaus pobūdžio renginiuose visoje Europoje, iš visur ėmėme tai, kas mums atrodė geriausia, todėl savo organizuojamame festivalyje norėjome sukurti jaukią erdvę tiek dalyviams, tiek klausytojams.

Norėjome, kad tai būtų tiesiog „festas“, prieinamas ir suprantamas visiems.

 

M. L.: Dar pridurčiau, kad tai tarptautinis festivalis. Pažįstame labai daug jaunų žmonių, kurie studijuoja muziką užsienyje, ir mes tam tikra prasme supažindiname juos su Lietuva, nes daugelis čia nebuvę. Festivalis susideda iš dviejų dalių: koncertų ir meistriškumo pamokų. Šiais metais festivalis keitėsi, nes tai koncertai, kuriuose patys grojame. Šis festivalis mums – tarsi meilė muzikai, norime, kad žmonės, atėję į koncertus, jaustųsi patogiai ir nesijaudintų, kad nesupranta šios muzikos. Skleidžiame žinutę, kad nors tai klasikinė muzika, bet prieinama visiems. Mūsų šūkis – nereikia suprasti, ateik ir išgirsk.

Abu su Robertu esame ne iš muzikantų šeimų, bet skyrėme festivaliui organizuoti laiko ir supratome, koks malonumas, kai pats įsitrauki. Atrodo, kad tai gali kiekvienas, todėl norime draugiškai atverti duris visiems.

– Kaip jums gimė šio festivalio idėja? Nuo ko viskas prasidėjo?

R. L.: Pirmasis festivalis įvyko 2018 m., bet pati idėja gimė dar 2016 m., kai studijavome užsienyje ir nenorėjome prarasti ryšio su Kaunu, iš kurio esame kilę. Dalyvavome daugybėje panašaus pobūdžio renginių ir atrodė neišvengiama kažką panašaus rengti savo gimtajame mieste, nes čia yra visa infrastruktūra.

M. L.: Mums atrodė labai šauni idėja būnant tokiems jauniems jau rengti savo festivalį. Mes jį vadinam „festu“, nes aplink – jauni žmonės, laisvė, menas. Mūsų festivalis vadinasi „Kaunas Piano Fest“, o įprastai tokie renginiai vadinami tarptautiniais fortepijoninės muzikos jaunųjų atlikėjų festivaliais. Norėjome, kad tai būtų tiesiog „festas“, prieinamas ir suprantamas visiems.

– Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis? Iš ko sėmėtės drąsos ir ryžto pirmiesiems fortepijono festivaliams?

M. L.: Panašaus amžiaus, kaip mes, pora rengė festivalį Prancūzijoje, kuriame dalyvavome trejus metus iš eilės. Jie mus paragino kažką panašaus rengti Lietuvoje, turbūt tai ir buvo pirmasis impulsas. Tačiau dabar, žiūrint į praeitį, suvokiame, kad mes vieni kitus įkvėpėme; Robertas – mane, aš – Robertą. Suprantame, kad šiais laikais, kai viskas labai nestabilu, svarbiausia yra kūryba, nes destrukcija niekur neveda. Festivalį sunku organizuoti, bet tiesiog sau kartojame, kad reikia kurti, kurti ir dar kartą kurti, nes tik taip gali eiti į šviesą. Turbūt kūryba – mūsų įkvėpimo šaltinis, kuris veda į priekį ir suteikia prasmės, nes tai gėris, kurį galime skleisti.

Turbūt kūryba – mūsų įkvėpimo šaltinis, kuris veda į priekį ir suteikia prasmės, nes tai gėris, kurį galime skleisti.

 

– Kokia programa numatyta šiais metais? Kuo ji skiriasi nuo ankstesniųjų?

M. L.: Šiemet faktiškai skambės vien kamerinė muzika. Mums patiems labai patinka groti tokią muziką, koncertai tampa įdomesni, smagu būti tarp žmonių ir visai kitokia energija ant scenos. Ilgai galvojome, kad galbūt norėtume įtraukti violončelę ir smuiką, bet, žinoma, fortepijonas lieka pagrindinis instrumentas – kaip šeimininkas, kuris priima visus svečius.

Atidarymo koncerte lapkričio 3 d. grosiu aš pati, pasikviečiau atlikėją Loukia Loulaki iš Graikijos, draugę, su kuria studijavau Vienoje. Ji atliks violončelės partiją. Prie mūsų prisijungs smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė. Atliksime Johanneso Brahmso Fortepijoninį trio H-dur op. 8. Paskui – lietuvių kompozitoriaus Stasio Vainiūno 1945 m. parašytą fortepijoninį trio. Norime žmones supažindinti su tokia muzika.

Kaip ir kasmet, į programą mėgstame įtraukti edukaciją ir norime, kad ji būtų prieinama visiems, ne tik profesionalams. Iš Vilniaus licėjaus pasikvietėme etikos mokytoją Ričardą Jankauską, kuris, beje, yra smuikininkas, baigęs Vilniaus akademiją. Lapkričio 4 d. jis pristatys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simbolizmą. Ričardas daug dirba su jaunimu ir labai charizmatiškai dėsto ypač sunkias temas. Kaune jis pirmą kartą skaitys paskaitas apie simbolizmą, todėl labai džiaugiamės galėdami jį čia pasikviesti.

R. L.: Lapkričio 5 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre su „Trio Agora“ ansambliu pristatome albumą „Hotel Tango“. Tai irgi trio, bet šiek tiek kitoks. Mūsų ansamblį sudaro fortepijonas, klarnetas ir violončelė. Sudėtis gana nestandartinė, paprastai vietoj klarneto būna smuikas ir 90 proc. visų kamerinių kūrinių yra parašyti tokios sudėties ansambliui, kokiame groja Monika, o mūsų ansamblis gana unikalus. Su Žilvinu Brazausku grojame maždaug 20 metų, o su Natania Hoffman – nuo 2015 m. kaip trio ir tai mūsų naujausias darbas. Jį brandinome ketverius metus ir po truputį viskas sužydėjo praeitų metų pabaigoje. Atlikdami klasikinę muziką dažnai grojame ne aranžuotes, nes tos natos yra patikrintos laiko, bet kadangi mūsų sudėties ansambliui nėra tokios muzikos daug, esame priversti išeiti iš savo žanro ribų ir improvizuoti, kurti, todėl visa programa yra originali arba mūsų ansambliui parašytos aranžuotės. Jokiame Kauno teatre nesame groję ir tai bus labai tinkama erdvė uždarymo koncertui.

Klasikinė muzika nuo senų laikų laikoma elito muzika, nors iš tikrųjų tai netiesa.

 

– Kaip atrenkate atlikėjus dalyvauti festivalyje?

R. L.: Komunikuojame su aukštosiomis mokyklomis visame pasaulyje, bet daugiausia – Europoje. Tikslinė auditorija yra pianistai profesionalai, studijuojantys aukštosiose mokyklose, jiems 18–30 metų. Šiuo metu esame pasiekę tokį lygį, kai galime koncentruotis į festivalio patirtį, o ne į pačią dalyvių paiešką. Pianistų pasaulis – nedidelis, net nekalbu apie Lietuvos pianistus, nes jų beprotiškai daug ir visi jie labai talentingi; čia visi visus pažįsta.

– Gyvename tokiais laikais, kai muzikos stilių ir žanrų įvairovė labai didelė. Kaip sekasi pritraukti ir sudominti jaunimą būtent fortepijonine muzika?

R. L.: Turime projektą „PianoBuffs“, kuriame jungiame garsą su vaizdu ir taip stengiamės pritraukti jaunimą. Sinestezijos principu pateikiame  klasikinės, šimtmečių patikrintos muzikos aukščiausios kokybės atlikimą. Muziką pateikiame su pianisto širdies ritmu, šviesomis, susijusiomis su garsais, natų skaitikliu per sekundę, kontekstu apie autorius ir taip bandome išlaikyti dėmesį, nes vien tik klausytis garso įrašo yra smagu, bet, deja, mažai kas tam pasiryžta.

M. L.: Pridurčiau, kad stengiamės patys būti betarpiški, pakviesti pabendrauti, visur stengiamės bendrauti su jaunimu ir nesibrėžti ribų aplink save. Klasikinė muzika nuo senų laikų laikoma elito muzika, nors iš tikrųjų tai netiesa. Dažnai klasikinė muzika siejama visai ne su muzikiniais dalykais, o su tuo, kur ji atliekama. Šiai muzikai atlikti svarbi akustika, todėl labai laukiame naujos koncertų salės Kaune.

R. L.: Įdomu, nes, jei paklaustumėte manęs, kur Kaune tinkama erdvė tokiam žanrui, aš, deja, pasakyčiau, kad tokios nėra. Nėra nė vienos puikiai pritaikytos salės akustinei kamerinei muzikai. Jei ir yra nebloga erdvė, mūsų akimis, ji neegzistuoja, nes ten nėra instrumentų. Mūsų menas reikalauja didžiulių investicijų į infrastruktūrą.

M. L.: Norint patirti tikrą malonumą reikia šiek tiek tuo pasidomėti, kita vertus, nebūtina suprasti. Man atrodo, labai smagu, kai esi jaunas, smalsus, viskuo domiesi. Vien jau pasėdėdamas koncerte, kuriame nieko nesupranti, gauni daug. Tai praturtina net tau pačiam to nesuvokiant.