Ieva ir Marija Dudaitės ypatingą ryšį jaučia ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Fortepijono (Ieva) ir soprano (Marija) dermės paslaptis, merginų teigimu, – seserystė. Pokalbis su gimtajame Kaune pažintį su muzika užmezgusiomis I.Dudaite (I.D.) ir M.Dudaite (M.D.) – jų koncerto išvakarėse.

– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su muzika ir kas lėmė, kad pasirinkote muziką savo profesija?

I.D: Skambinu fortepijonu nuo šešerių metų, bet muzikuoti norėjau nuo tada, kai išmokau tarti "skambinti". Vaikystėje mane supo pasakų knygos, senelio mokyti eilėraščiai, močiutės turavojimas ir mamytės pianino juodos ir baltos klaviatūros žaismas. Meninė raiška namuose visuomet buvo labai skatinama, tėvelių siekiai sutapo su mano norais. Jie pasakojo, kad labai mėgau dainuoti ir pati juos raginau mane nuvesti į muzikos mokyklą. Po meninio testo man buvo pasiūlyta vieta fortepijono, mano pirmosios meilės, klasėje. Būtent taip pradėjau mokytis Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje.

Muzikanto duona – ne tinginio valgoma. Kaip ir kiekvienoje profesijoje pasitaiko pakilimų ir nusileidimų. Pianisto karjera reikalauja neišpasakytai daug disciplinos, juodo darbo ir valios. Ją palyginčiau su profesionalaus sportininko karjera, kurioje turi nuolat būti puikios formos. Paauglystės metais tiesiog uždaviau sau elementarų klausimą: ar galėčiau gyventi negrodama fortepijonu? Atsakymo tiesumas trenkė kaip žaibas. Manau, kad kiekvienas turime būti atviri sau ir renkantis profesiją apsispręsti klausant širdies balso. Jei darbas yra tavo pašaukimas, gali nuveikti dukart daugiau su perpus mažiau energijos.

Jei darbas yra tavo pašaukimas, gali nuveikti dukart daugiau su perpus mažiau energijos.

M.D.: Pažintis su muzika prasidėjo nuo ankstyvos vaikystės. Matydama televizijos laidose grojant kapelas, vaizduodavau, kaip pati groju smuiku. Pasitaikius progai, kai pradinėje mokykloje visai klasei buvo pasiūlyta griežti smuiku, nė akimirkos nesudvejojau, juk tai buvo mano svajonė! Taip prasidėjo mano muzikinis kelias Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje grojant smuiku, vėliau tęsėsi dainuojant su seserimi Kauno Jėzuitų gimnazijos vokaliniame ansamblyje ir pradėjus savo solinę karjerą. Tad pasirinkti muziką savo profesija man buvo visiškai nuoseklus ir natūralus žingsnis. Pajaučiau, kad tai mano pašaukimas. Būtinybė dainuoti, be kurios būtų itin sunku gyventi, nes būtent čia atradau visišką savęs realizaciją.

– Papasakokite apie savo mokytojus, kurių darbas jums paliko didžiausią įspūdį.

I.D.: Mano pirma rimta fortepijono mokytoja buvo mieloji Kristina Baltušienė, ją menu su didele pagarba. Tai moteris, atsidavusi savo darbui ir visiškam perfekcionizmui. Ji manyje įžvelgė meilę muzikai ir tikriausiai potencialą, nes būtent pas ją mokydamasi pradėjau labai daug groti, tobulėti ir važinėti į tarptautinius konkursus. Vienas labiausiai įkvepiančių dėstytojų – mano dabartinis pedagogas prof. estas Kalle Randalu. Jis yra padaręs nuostabią pasaulinę solinę karjerą ir šįmet lapkričio 25-ąją minėjo savo 60-ąjį jubiliejų, žinoma, ne kur kitur, o scenoje. Kiekviena darbo minutė su šiuo maestro yra aukso vertės. Stengiuosi nepraleisti nė vienos pastabos ar patarimo iš šio fortepijono korifėjaus.

M.D.: Teko susidurti ne su vienu puikiu pedagogu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kiekvienas jų vis kitaip sudomina, pasidalija skirtingomis savo gyvenimiškomis ir muzikinėmis patirtimis. Esu nuoširdžiai dėkinga už jų indėlį ir pastangas. Bet kaip besiformuojančiai atlikėjai vienareikšmiškai didžiausią įspūdį, pėdsaką gyvenime ir įtaką per visus dainavimo metus paliko prof. Vladimiras Prudnikovas. Jis pirmasis mane supažindino su profesionaliuoju klasikiniu dainavimu, muzikiniu pasauliu, jo subtilybėmis. Visada palaikė, įkvėpė, skatino ir dalijosi savo patirtimi bei išmintimi. Mokytojas iš didžiosios raidės. O tokį mokytoją turėti šalia savęs visada yra didžiausia dovana ir vertybė.

– Ar turite idealų, kuriais stengiatės sekti?

I.D.: Mano didžiausi autoritetai – tėvai, kurie yra ir patys didžiausi mūsų gerbėjai. Jie visada mus besąlygiškai palaikė, kad ir ko būtume besiėmusios. Šiandien nė vienas profesionalia muzika neužsiima, tačiau abu turi menininko gyslelę. Mamytė Giedrė yra baigusi chorvedybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tėvelis Žilvinas – architektas. Nesakau, kad tai užtikrintas receptas muzikanto pašaukimui, jie ir patys nesitikėjo, kad abi dukros pasuks šiuo keliu, bet palaikymo iš jų sulaukiame tiek, kad užtektų visai armijai. Jie niekada nepraleidžia svarbaus mūsų pasirodymo – jų veidai pirmoje eilėje šmėžavo tiek mano baigiamuosiuose rečitaliuose, tiek debiuto su orkestru koncertuose Italijoje ir Olandijoje. Jie meilės, šilumos, šviesos ir atsidavimo aukurai!

M.D.: Visada domėjausi žymiausiais legendiniais ir šių dienų menininkais, atlikėjais. Manau, kad yra labai reikalinga, netgi būtina pamatyti, išgirsti ir sekti geriausiuosius ar to kelio siekiančiuosius. Tai yra puikus būdas savo pagrįstai nuomonei susidaryti, įsijausti į klausytojo vaidmenį, palyginti, įvertinti ir padaryti išvadas iš dviejų, profesionalaus atlikėjo ir klausytojo, perspektyvų. Aš visada buvau už savitą interpretaciją ir išskirtinumą, nes riba tarp kopijavimo ir originalumo, mano nuomone, yra labai trapi. Tad visada stengiuosi perduoti savąjį jausmą, nesuvaidintą, bet išjaustą iki širdies gelmių. Be muzikinių idealų siekių, visada savo autoritetu laikiau tėvelius ir seserį. Jų begalinis atsidavimas, neišsenkanti meilė, visiškas pasitikėjimas ir tikėjimas manimi buvo ir yra stipriausia mano užuovėja sunkią dieną. Tik dėl jų palaikymo niekada nesinori nuleisti rankų, jie mane įkvepia kilnesniems dalykams.

– Į užsienį studijuoti išvykstantys lietuviai muzikos atlikėjai, dainininkai išsiskiria geromis muzikos pagrindų žiniomis. Pasidalykite savo įspūdžiais iš studijų užsienyje. Ar įžvelgiate daug skirtumų tarp jaunųjų muzikų, muzikos pedagogų svetur ir Lietuvoje? O gal charakteriai lemia didesnius skirtumus nei tautybė ir nacionalinė mokykla?

I.D.: Manau, kad Lietuvoje labai aukštas vidurinio išsilavinimo lygis – tiek muzikinio, tiek bendrojo. Žinios tikrai plataus spektro, galbūt ne visuomet labai gilios, bet abiturientai universitetinėms studijoms paruošiami puikiai. Mano nuomone, kai kuriose užsienio šalyse vidurinis išlavinimas tokių kriterijų neatitinka ir yra ganėtinai paviršutiniškas. Tačiau lūžio taškas slypi etape po abitūros, užsienio universitetai turi labai daug ką pasiūlyti, ypač – studentų karjerai skatinti, tarkim, infrastruktūros pažangumu, meistriškumo kursų, konkursų gausa ir įvairove, koncertų ir darbo galimybėmis. Pavyzdžiui, mano konservatorijoje (Hochschule für Musik Karlsruhe) fortepijono studijos su nuostabiais instrumentais atidarytos kiaurą parą studentams su kortele, yra ne viena profesionali įrašų studija, kuriomis galima naudotis neribotai, konservatorija organizuoja mokamų koncertų seriją, kad studentai galėtų įgauti kuo daugiau scenos patirties. Čia labai daug pianistų iš Azijos, kurie demonstruoja geležinę discipliną, valią ir labai aukštą muzikinį lygį, tokia aplinka labai motyvuoja ir pačiai apsišarvuoti kantrybe bei be paliovos dirbti. Vis dėlto namai yra namai. Mokslus užsienyje, Italijoje, pradėjau būdama labai jauna, 17 metų. Buvau labai patenkinta Lietuvoje įgytomis žiniomis, kurios su kaupu praverčia visame pasaulyje ir šiandien. Pradžia buvo tikrai nelengva, ilgėjausi namų, kultūros, lietuviško žodžio, praktiškai visko. Manau, kad pritapti labiausia padeda kalbos mokėjimas. Tą akimirką, kai prabyli svečios šalies šnekta, žmonių akyse atsiranda žiburėliai, jie visai kitaip tave traktuoja ir priima.

M.D.: Neteko studijuoti užsienyje tiek, kiek mano seseriai, tačiau per tą trumpą pusės metų laikotarpį teko įžvelgti šiokių tokių panašumų ir skirtumų. Labiausiai įstrigo būtent studentų iš Azijos šalių gausa Europos konservatorijose. Jų ten – dauguma ir jų dainavimo technika itin aukšto lygio. Muzikine prasme, manau, mes, lietuviai, juos sparčiai lenkiame. Esame labai jausmingi, muzikalūs, to, mano nuomone, labai trūksta to krašto žmonėms. Nustebino ir studentų amžiaus amplitudė. Lietuvoje įprasta baigus vidurinę mokyklą ar konservatoriją iš karto tęsti studijas akademijoje, o užsienyje tai nėra taip populiaru. Dažnas daro metų trukmės pertrauką ar netgi įgiję bakalauro ar magistro laipsnius savoje šalyje, toliau nori gilinti žinias tose pačiose studijų pakopose tik skirtingose šalyse. Todėl nereikia nustebti, jei bakalauro mokslus kremta 28 metų moteris ar vyras. Tai rodo, kad mokytis niekada nėra vėlu.

– Ką jums reiškia scena dalytis su seserimi? Tikriausiai tokių bendrų koncertų pradžia – šeimos šventėse?

I.D.: Vaikystėje su seserimi būdavome neatskiriamos, taip mūsų vyraudavo visiška vienybė. Kadangi esu vyresnė, kartais jausdavausi lyg antroji mama Marijai. Juk taip svarbu būti sesei pavyzdžiu, jei įmanoma netgi autoritetu! Suaugome, tačiau kartelė nė kiek nenusileido, priešingai, dar pakilo. Mano nuomone, bendras muzikinis pašaukimas mus sujungė dar kitoje plotmėje, kuri žodžiais neišreiškiama, tai kažkas didesnio ir kilnesnio. Be abipusio profesinio supratimo, rūpesčio ir palaikymo, šiandien galiu drąsiai teigti, kad sesuo yra mano geriausia draugė ir didžiausia mūza. Man mieliausia pasirodyti su ja, kai dalijamės viena scena, užplūsta tikra šiluma, pilnatvė ir gėris, kurio šiam pasauliui kartais taip stinga.

M.D.: Koncertuojame kartu, nes puikiai viena kitą jaučiame tiek gyvenime, tiek muzikoje. Tarsi visada kvėpuotume kartu, nors tarp mūsų ir yra trejų metų skirtumas. Bendrystė, absoliutus pasitikėjimas viena kita ir unikalus seserų ryšys yra mūsų stiprioji pusė. Tad tai – didžiausias turtas, palaima ir dovana, kurią viena kitai galime suteigti.

– Kaip renkate repertuarą, kaip sprendžiate kūrybinius ginčus, o gal jų niekada nebūna?

I.D.: Koncertuoti kartu su seserimi norime pačios giliai, iš širdies. Aš asmeniškai jaučiu savo lietuviškas šaknis. Besimokant užsienyje į Lietuvos koncertų sales pakliūti labai sunku. Grįžtu į tėvynę gana dažnai, kas porą mėnesių. Noriu puoselėti grįžtamąjį ryšį, groti gimtajai, lietuviškai publikai. Taigi bandau visomis jėgomis ieškoti nišų koncertams, rečitaliams tėvynėje. O jei dar pavyksta muzikuoti kartu su seserimi – esu laimingiausia. Kartu mokomės viena iš kitos, kritikuojame, repetuojame, tobulėjame, juokiamės ir mylime savo profesiją. Repertuarą renkamės atidžiai ir apgalvotai. Tai priklauso nuo publikos ir koncerto vietos. Juk klausytojai – vienas svarbiausių koncerto elementų. Mes norime jiems padovanoti jaukų ir nepamirštamą vakarą, todėl stengiamės sukomponuoti įvairų, bet kartu ir mylimą klasikinės muzikos asorti. O laiko ar vietos ginčams nėra, džiaugiamės šia nuostabia galimybe kartu koncertuoti, viena kitą besąlygiškai palaikome ir nešame muziką pasauliui.

M.D.: Renkant repertuarą visada yra svarbiausia kalbėtis ir klausytis. Susikurti bendrą koncerto viziją ir siekius. Priimti ir vertinti viena kitos galimybes. Būtina atsižvelgti į klausytojų norus, numanyt, ko jie tikėtųsi ir ką būtent norėtų išgirsti. Žinoma, kaip ir kiekviename duete ar ansamblyje pasitaiko ir nesutarimų, nuomonių išsiskyrimo, tačiau būdai, kuriais visa tai išsprendžiame, tik parodo, kokios stiprios esame kaip duetas.

– Ieva, jūsų kūrybinėje biografijoje parašyta, kad "olandų kompozitorius Wimas Zwaagas jai dedikavo sonatą". Kokia istorija slypi už šio sakinio ir koks tai kūrinys?

I.D.: Prieš keletą metų dažnai koncertuodavau duetu su violončele. Kartą koncerte apsilankė kompozitorius W.Zwaagas, po renginio priėjęs išreikšti nuoširdžios padėkos ir netikėtos pastabos, – neva iki visiškai išbaigto dueto mums trūkę tik jo kompozicijos. Na, gardžiai pasijuokėme ir įvertinome jo komplimentą. Po maždaug pusės metų paštu sulaukiau jo trečiosios sonatos violončelei ir fortepijonui natų su asmenine dedikacija. Jaučiuosi nepaprastai pagerbta ir įvertinta, juk esu tik studentė.

– Marija, ar matote save dainuojančią operos teatre, ar esate linkusi į kamerinį atlikimą?

M.D.: Šiuo metu negalėčiau pasakyti, kad labiau matau save dainuojančią operos teatre negu kamerinėje aplinkoje. Esu įsitikinusi, kad šie abu dalykai ateityje bus greta vienas kito. Žinoma, pirmiausia planuose yra tobulėti, siekti aukštumų, dainavimo didžiausiose pasaulio teatrų scenose, bet mane visada žavėjo kameriniai, jaukūs, šilti koncertai. Juose tvyro kitokia atmosfera, kitoks ryšys su publika, toks artimesnis, nuoširdesnis. Tad noriu būti kuo lankstesnė atlikdama šių abiejų žanrų kūrinius.

– Papasakokite apie savo artimiausius planus, siekius ir ko palinkėtumėte sau artimiausiam dešimtmečiui?

I.D.: Dievo keliai nežinomi, bet svajoju apie subalansuotą muzikinį derinį, noriu atsiduoti koncertinei solinei veiklai ir duetui su seserimi, galbūt kameriniam ansambliui. Ateityje matau save ir kaip mokytoją, bet tam dar reikia pribręsti. Linkėčiau kūrybinių impulsų, kantrumo ir liepsnojančios meilės muzikai.

M.D.: Baugu atskleisti savo planus, nes sakoma, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi. Bet viliuosi, kad galėsiu džiaugtis vaidmenimis skirtingose pasaulio teatrų scenose, kamerinių koncertų gausa ir nuolatiniu noru vis dar tobulėti – siekti profesorės laipsnio. Visų pirma linkėčiau sau sveikatos, kantrybės ir neblėstančios meilės muzikai. Vis dėlto labiausiai linkėčiau sau visada atrasti laiko ne tik karjerai, bet ir šeimai bei jos kūrimui.

– Koncertuosite gimtajame Kaune. Turbūt nereikia nė klausti apie jaudulį, kuris neišvengiamas pasirodant savo mieste. Ką pasakytumėte savo pedagogams, jų kolegoms, kurių pasirinkimas – išugdyti talentus ir likti jų šešėlyje?

I.D.: Linkiu nuostabiesiems pedagogams, kurie visą save atiduoda jaunajai kartai, ateiti į mūsų koncertą, pasisemti artėjančių Kalėdų dvasios ir kūrybinio įkvėpimo. Mums garbė groti jiems!

M.D.: Ištarčiau jiems nuoširdžiausiai ačiū už jų kasdienį darbą, kantrybę, skatinančius žodžius, palaikymą, viltis ir laiką. Norėčiau jiems priminti, kad jų įdėtos pastangos visada išliks mano atmintyje ir širdyje, nes be jų pagalbos nebūčiau tuo, kuo esu dabar.

– Kiekvieną popietę, šeštadienio rytais, J.Gruodžio gatve, kur yra 1-oji muzikos mokykla, nešini natų aplankais, instrumentais kulniuoja dešimtys vaikų. Dažnas jų ne vedamas sąmoningo supratimo apie tai, ką muzikinis išprusimas duoda asmenybei, bet įkalbinėjamas tėvų, jų gebėjimus įžvelgiančių mokytojų. Kaip motyvuotumėte šiuos vaikus?

I.D.: Jau minėjau, esu įsitikinusi, kad turime stengtis būti atviri patys sau ir klausyti širdies balso. Muzikinis kelias tikrai ne kiekvienam, juo eiti be nuoširdžios meilės šiai profesijai neįmanoma. Iš pradžių sunku save išreikšti instrumentu, riboja techninis lygis, bet palaipsniui atrandi laisvę, struktūrą ir savąjį balsą. Ko išmoksti – ant pečių nešioji. Net jei ir negalvoji apie profesionalo karjerą, muzika – tai universaliausias visraktis į žmonių širdis.

M.D.: Būti atviriems jiems suteiktoms galimybėms. Per greitai nesmerkti, nemesti to dėl pasitaikiusio smagesnio ar tiek daug pastangų nereikalaujančio užsiėmimo, nenusiteikti priešiškai, o bandyti pažinti, sužinoti, išmokti, įsisavinti, o vėliau – dalytis savo žiniomis ir kurti. Ko išmoksime, tą ir turėsime. Tai padės tapti labiau išsilavinusiais ir įdomesniais žmonėmis.

– Atliepusios į savo pašaukimą tapti muzikos pasaulio dalimi, jūs prisiėmėte iššūkį ir kovoti dėl vietos jame. Ar labai sunku pelnyti publikos, kritikų dėmesį? Juk jaunam atlikėjui būtini ne tik geri pedagogai, auditorija, bet ir materialinis pagrindas. Nebijote šio iššūkio?

I.D.: Iššūkis didžiulis, ypač šiandien. Vaizdo prieinamumas medijose ("Spotify", "YoutTube", "Vimeo" ar "Soundcloud"), studentų mainai, neribotas muzikantų bei pedagogų mobilumas ir globalizacija – tai faktoriai, kurie nulemia be precedento aukštą pasaulinį lygį. Manau, kad šiek tiek adrenalino verčia įsispirti pačiai sau ir eiti visu greičiu pirmyn. Lenktynės – žirgams, o ne tikriems muzikantams. Visas muzikos grožis slypi tame, kad sąvoka "geriausias atlikėjas" neegzistuoja, tai per daug subjektyvu. Tiesiog turi paliesti publiką savo interpretacija, siekti ryšio su žmogumi, visa kita išsivysto natūraliai, savaime.

M.D.: Visada maniau, kad gyvenime reikia veikti tai, kas labiausiai tau patinka. Gyvename juk vieną kartą. Tad, kad ir koks sunkus, painus, kupinas iššūkių tas kelias būtų, visada verta įveikti savo baimes, bandyti ir atiduoti visas savo jėgas vien dėl to, kad po to rezultatas, kurį gauni, yra itin džiuginantis, malonus ir jaudinantis.

– Kokią muziką mėgstate?

I.D.: Mano muzikinis skonis gana nenuspėjamas ir universalus. Klausau įvairiausio žanro muzikos, kartkartėmis net ir sunkiojo metalo. Manau, kad geras muzikantas turi buvo universalus lyg chameleonas, suprasti muzikos ekstremumus ir praturtinti savo interpretaciją.

M.D.: Neslėpsiu, mėgstu klausytis tikrai pačių įvairiausių muzikos stilių nuo džiazo iki klasikos. Klasikinei muzikai tapus mano profesija, pajaučiau, kad įsimyliu ją kasdien vis labiau ir labiau. Tokia muzika mane įkvepia ir verčia tobulėti kaip atlikėją.

– Pristatykite savo koncerto Kaune programą.

I.D.:, M.D.: "Vakaro Romantika" – tai nepaprastai šiltas ir jaukus koncertas sopranui ir fortepijonui, prisotintas itališkosios operos subtilumo, švelnaus prancūzų impresionizmo, argentinietiško temperamento ir lietuviško lyrizmo. Kviečiame pirmąjį žiemos vakarą ir advento pradžią pasitikti šiame dviejų seserų muzikiniame stabtelėjime.