– Šį pokalbį galima pavadinti jubiliejiniu. Jei metaforiškai atsigręžtume ir jūsų nueitą kelią paverstume natomis, kaip jas įvardijo italų muzikos teoretikas Gvidas Arecietis? Ko jame buvo daugiausia: DOminum – Dievo rankos, RErum – materialių dalykų, o gal MIraculum – stebuklų, SOL – saulės ar kitko?

– Sunku atsakyti į tokį subtilų klausimą. Ko gero, čia tiktų beveik visos natos: Dievo rankos tikrai būta, nes mano vaikystės svajonės išsipildė. Stebuklų – taip pat, juk aš vis dar dainuoju. Apie materialius dalykus kūrybinio gyvenimo pradžioje galvojau mažiausiai. Taip buvau auklėta. Nors teko ir pabadauti, ir priverstinės varškės dietos laikytis, nes nebuvo už ką nusipirkti mėsos ar žuvies. Dėkoju savo draugams ir mokytojai, prof. V.Mikštaitei. Tai žmonės, kurie mane palaikė: padėjo dvasiškai nepalūžti po ankstyvos mamos mirties, pamaitindavo, kai visai riesta būdavo, nes reikėjo dar ir babą karšinti. Dabar, ko gero, daugiausia – Saulės, juk ir metai jubiliejiniai, ir plaukai šviesūs...

– Rugpjūčio pabaigoje atšvęstas jubiliejus pasivijo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jums surengtose iškilmėse dainavote su esamais ir buvusiais studentais, taip parodydama, kokia svarbi jums pedagoginė veikla. Garsėjate kaip puiki solinio dainavimo mokytoja – tai iš Dievo ar iš meilės savo profesijai?

– Tuoj pat po šio koncerto užgriuvo III tarptautinis M.K.Oginskio konkursas (darbas vertinimo komisijoje, konkursantų ruošimas ir finalinis koncertas su fantastišku M.K.Oginskio koledžo simfoniniu orkestru iš Baltarusijos). Beje, dar viena dovana jubiliejaus proga – mano magistrė G.Kuzmickaitė tapo konkurso "Grand Prix" laimėtoja.

Man labai smalsu ir įdomu stebėti, kaip keičiasi jauno žmogaus charakteris, kaip jis bręsta, virsta asmenybe, kaip kinta ir tobulėja balsas, pasaulėžiūra. Man patinka mano profesija. Gal todėl ir rezultatų kažkokių yra. O gal pasenti nenoriu, juk dirbant su jaunimu ir pats lėčiau sensti... Su studentais bendrus koncertus dainuoju nuo pat pedagoginio darbo pradžios. Daug įdomių programų ir spektaklių esame atlikę. Jaunimui – tai patirtis, man – atsakomybė. Nauda abipusė. O koncertas "Mano gyvenimo dainos" buvo dar viena proga kartu pamuzikuoti, prisiminti pirmuosius žingsnius, nes su pagyvenusia profesore eiliniame koncerte juk nedainuosi – yra jaunesnių kolegių, o su manim didelio "piaro" nepadarysi. Nesu ekrano veidas.

Nė vienas esamas ar buvęs studentas neatsisakė dainuoti šiuose koncertuose ir nepaklausė apie honorarą. Aš jais didžiuojuosi ir esu dėkinga už jų padorumą ir profesionalumą.

– Pagarbą profesijai demonstruojate ne tik stulbinančiais muzikiniais pasiekimais, bet ir fantastišku darbštumu, disciplina, atida kolegoms. To mokote ir savo studentus. Ar žvaigždžių kepimo laikais tai – vertybė jauniems atlikėjams? Kaip padedate jiems susidoroti su pagunda sukti lengvesniu keliu?

– Apie stulbinančius muzikinius pasiekimus kalbėti kiek per drąsu. Taip, aš daug dainavau ir dabar dar padainuoju. Tuo metu, kai teatre užsivėrė durys, Dievas atvėrė langą: nemažai laiko praleidžiu užsienyje, kur ne tik vedu meistriškumo kursus ar dirbu konkursų vertinimo komisijose, bet ir koncertuoju.

O kuris kelias lengvesnis? Darbštumas ir disciplina, pagarba kompozitoriui, kolegoms – pagrindiniai mūsų profesijos kriterijai. Muzika – drausminanti meno (o gal mokslo) šaka: reikia laiku įstoti ir laiku nustoti dainuoti. Aš nepripažįstu ir nenaudoju tokių epitetų kaip žvaigždės. Jos spindi danguje. Tol, kol studentas yra mano klasėje, leidžiu eksperimentuoti, bet tik su mano žinia: kodėl gi nepabandžius ir kitokią muziką padainuoti. Be to, valgyti nori visi... Tuomet, kai jis pradeda savarankišką karjerą, aš jam nurodinėti neturiu nei teisės, nei noro. Jis pats sprendžia, kuriuo keliu pasukti. Žinoma, jeigu dainininkui sekasi gerai, tai mokytojas tiesiog pamirštamas, bet, jeigu įvyksta bent menkiausia kūrybinė nesėkmė, tai mokytojas pats pirmas apie tai sužino (yra geradarių, kurie su malonumu apie tai informuoja).

Tikrai negyvenau tokio bohemiško gyvenimo kaip Violeta Valery, nesiaukojau kaip Džilda, neišprotėjau kaip Margarita, nebuvau ištikima žmona kaip Leonora, nemoku atlikti charakirio kaip Butterflay, nesu valdinga kaip Bona Sforza.

– Žvaigždes ruošiate ir jūs: Andrius Apšega, Rapolas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Ieva Goleckytė, Liudas Mikalauskas, Monika Pleškytė, Kristina Siurbytė, Rūta Ščiogolevaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė – vardiju abėcėlės tvarka, nes sunku išskirti kurį nors vieną. Vien Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuoja dešimt jūsų mokinių, kiti – Lietuvos ir užsienio scenose. Koks jūsų dalijamos sėkmės receptas?

– Jokio recepto nėra. Paskaitose vyrauja abipusė pagarba ir supratimas. Aš neišmokysiu dainuoti, nes to padaryti negaliu. Studentas pats turi suvokti dainavimo technikos, stilistikos, lingvistikos ir komunikacijos principus. Aš galiu jam tik pasiūlyti ir patarti, kaip naudoti vieną ar kitą garso išgavimo būdą ir pan. Kiekvienas pasiima iš manęs tiek, kiek nori ir kiek sugeba. Dainavimo mokytojas – specialybė, kuri turi labai daug nežinomųjų: reikia ne tik girdėti, matyti, bet ir jausti. Kartais klausai jauno vaiko ir supranti, kad padėti jam bus labai sunku. Svarbu, kad ir mokytojas, ir mokinys būtų kantrūs ir išlauktų, kada biaurusis ančiukas pavirs nuostabiai gražiu gulbinu ar gulbele. Mokant dainavimo, vienas lauke – ne karys. Turi būti abipusis supratimas.

– Sklando legendos ne tik apie tai, kad esate reikli ir griežta pedagogė, bet ir apie šiltą bei įdomų bendravimą už klasės ribų. Ką ten taip smagiai veikiate? Ar tokia bičiulyste apdovanoti visi jūsų mokiniai, ar tik tie, su kuriais užsimezga ypatingas ryšys?

– Tai ne legendos – realybė. Nežinau, ar jauniems žmonėms taip jau smagu su manimi bendrauti, bet tenka. Klasėje laiko pokalbiams nėra. O kelionių metu atsiranda proga pabūti kartu. Yra tradicija susitikti mokslo metų pradžioje: susipažįstame su naujais studentais, atšvenčiame mano gimtadienį ir mokslo metų pabaigoje renkamės mano namuose. Šnekos tada netrūksta – juk per metus tiek visko išgyventa. Yra studentų, su kuriais labai lengva ir įdomu bendrauti, kiti būna uždaresni. Vieni – smalsūs, kitiems rūpi tik jie patys. Aš ne kartą esu sakiusi, kad pradinės pozicijos visiems suteikiamos vienodos. Kitas klausimas: ar studentas yra trumpų, ar ilgų distancijų bėgikas. Būna, kad suklumpa net nepradėję bėgti. Mokinių daug, o aš viena. Malonu, kai baigę mokslus ir išsibarstę po pasaulį buvę studentai prisimena ne tik švenčių metu. O tokių yra ne vienas ir ne du.

– Jūs jau septintoje klasėje žinojote, kad dainuosite. Tai didelė laimė – iškart eiti išsvajotu keliu. O jei jaunam žmogui nepasiseka iš karto atrasti savęs, kaip atpažinti pašaukimą?

– Reikia labai įsiklausyti į save. Jeigu gali nedainuoti, tai nedainuok – šią frazę sakau visiems pradedantiems studijuoti dainavimą. Aš nesu linkusi užkirsti jaunam žmogui kelio. Juk ir Liudui Mikalauskui, ir Monikai Pleškytei kai kurie žymūs Lietuvos dainavimo specialistai ne tik nerekomendavo mokytis dainavimo, bet ir konsultacijų metu diagnozavo, kad jie neturi nei balso, nei talento dainuoti. O dabar Liudo pristatinėti nereikia niekam, ir ne tik Lietuvoje, o Monika Pleškytė studijuoja magistro 1 k., laimėjo ne vieną prestižinį tarptautinį konkursą, kuria vaidmenis teatre ir priimta į Varšuvos Didžiojo teatro tarptautinę jaunųjų solistų programą (iš 75 pretendentų į studiją buvo priimti tik septyni dainininkai. Turiu kuo didžiuotis iš jų, dvi yra mano dabartinės studentės – Monika ir Gabrielė Skromanaitė). Rūta Ščiogolevaitė, anot specialistų, negalėjo dainuoti operinės muzikos. O tai yra netiesa.

Kalbant apie pašaukimą: aš į LMTA įstojau tik iš antro karto. Pirmą kartą mano specialybės pažymys buvo dvejetas penkiabalėje sistemoje, o komentarą "jūs esate baigta dainininkė" supraskite, kaip norite. Man niekas nepranašavo operos solistės karjeros (kamerinis koloratūrinis sopranėlis). Besimokant konservatorijoje, dabar LMTA, manęs nepriėmė į scenos judesio paskaitas, sakė, invalidų nepriima. Tokių pavyzdžių galiu pateikti ne vieną.

Turi šalia atsirasti žmogus, kuris tavimi patikėtų ir tą tikėjimą perteiktų tau. Mano mama, mokytoja prof. V.Mikštaitė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė – žmonės, kurie manimi patikėjo ir stūmė pirmyn. Pati nebūčiau daug ko išdrįsusi daryti, nors avantiūrizmo nestokoju. Mūsų specialybė tokia, kad negalima manyti, jog esi visažinis. Kartais skubotas ir griežtas verdiktas gali sugriauti jauno žmogaus likimą. Čia reikia būti atsargiam, bet teisingam. Gyvenimas parodo, kas teisus.

– Į teatro sceną dabar išeinate rečiau, tačiau jūsų sukurti operiniai vaidmenys – įspūdinga 30 moterų paveikslų galerija. Violeta ir Džilda (G.Verdi "Traviata" ir "Rigoletas"), Margarita (Ch.Gounod "Faustas"), Leonora (L.Beethoveno "Fidelio"), Čio Čio San (G.Puccini "Madam Butterflay"), Bona Sforca (G.Kuprevičiaus "Karalienė Bona") ir kt. – apie daugelį sakoma, kad jūs vaidmeniui suteikėte savo bruožų. Ar stiprų vaidmenį gali sukurti tik stipri asmenybė?

– Gerai ar blogai, kad vaidmenyje randami tavo bruožai? Bet tuos bruožus reikia žinoti. Manęs teatre niekas gerai nepažinojo, tad taip sakyti neturėjo teisės. Aš tikrai negyvenau tokio bohemiško gyvenimo kaip Violeta Valery, nesiaukojau, kaip Džilda, neišprotėjau, kaip Margarita, nebuvau ištikima žmona, kaip Leonora, nemoku daryti charakiri kaip Butterflay, nesu valdinga, kaip Bona Sforza. Bet aš tikrai mylėjau ir myliu savo personažus, apie juos daug galvodavau, analizuodavau ir visada stengiausi pateisinti jų poelgius. Stiprų vaidmenį gali sukurti jautri kito skausmui ir nesureikšminanti savęs asmenybė. Juk taip įdomu kelioms valandoms pavirsti kitu žmogumi.

– Jūs pelnėte pagarbiausią titulą – ilgai buvote Kauno operos primadona. Kaip jaučiatės tai suvokdama?

– Čia apie mane? Jeigu taip, tai šis titulas, kartą suteiktas – neatimamas.

– Išskirtiniai jūsų nuopelnai – kamerinės ir vokalinės muzikos srityje. Dažnai tampate ir Lietuvos kompozitorių pirmąja atlikėja, jums autoriai dedikuoja savo opusus. Tai, ko gero, užsitarnaujama ne vien technišku dainavimu?

– Man patinka kamerinė vokalinė muzika. Aš mielai dainavau ir dabar dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius. Apie savo dainavimo techniką aš turiu atskirą nuomonę. Pasakysiu dar daugiau; labai norėčiau dainuoti taip, kaip mokau dainuoti savo studentus. Deja... Manau, kad kompozitorius dedikuoja kūrinį tam atlikėjui, kuris jam yra artimas savo interpretacijomis, pasaulėjauta. Juk autorius atiduoda savo kūdikį į kito žmogaus rankas. Ir tai daro laisva valia. Vaikų teisių gynėjų pagalbos neprašo.

– Savo pripažinimu dalijatės su pianiste, VDU Muzikos akademijos prof. Audrone Eitmanavičiūte. Jūsų kūrybinis tandemas džiugina įspūdingomis programomis, ji – nepailstanti naujų kūrybinių projektų įkvėpėja. Klausytojai mato tik puošniąją pusę, bet ne grandiozinį darbą, kuriame, be abejonės, pasitaiko ir trinčių, ir nuovargio, ir kūrybinio ginčo. Kaip tai įveikiate?

– Jeigu norite išgirsti ką nors pikantiško, turiu nuvilti. Natūralu, kad, ruošiant naują programą, pradžioje reikia išsikalbėti. Juk scenoje nebūsiu viena. Ir nuovargis, ir kūrybiniai ginčai – visa tai egzistuoja, bet tai yra neišvengiama ir netrukdo rezultatui. Atvirkščiai, skatina apmąstyti kiekvieną programos ar spektaklio detalę. Menininkai –  emocionalūs žmonės. Jie dažnai savo nuomonę gina labai emocionaliai, bet aš ne tokia. Dažniausiai aš iš karto nieko negaliu pasakyti. Naktį pamąstau ir ryte jau galiu išsakyti savąją koncepciją. Šiaip jau Audronė pateikia visą koncertinės programos viziją ir režisūrinį jos sprendimą. Man dažniausiai tenka puošybos elementai ir jų atlikimas.

– 1989-ųjų įvykiai jums sutrukdė išvykti į stažuotę "La Scaloje", tai, ko gero, būtų stipriai pakeitę likimą. Ar vadinate jį palankiu ir sėkmingu?

– Be jokios abejonės, stažuotė "La Scaloje" būtų pakeitusi mano likimą: gal daug kas vyktų daug paprasčiau, gal pripažinimas būtų didesnis, gal nedirbčiau Kaune, gal nacionalinę premiją gaučiau, nes dainuočiau ne Lietuvoje, gal, gal, gal... Visa tai tik spėliojimai. Yra, kaip yra. Likimo nepakeisi. Aš dirbu savo mėgstamą darbą, mane supa jauni, talentingi mokiniai. Turiu gerų draugų. Ko dar reikia?

– Nors ir prisipažįstate esanti darboholikė, tik nesakykite, kad visą laisvalaikį užima darbas ir jo nelieka niekam kitam. Kokie jūsų vakarai, laisvadieniai be muzikos, atostogos?

– Galvokite, ką norite, bet būtent taip ir yra. Kokie laisvi vakarai? Muzikos akademijoje dirbu nuo 11 iki 20 val. penkias dienas per savaitę: mano klasėje šiuo metu studijuoja 15 studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos, Lenkijos, Kazachstano ir Kinijos. Aš turiu padėti jiems įgyti profesiją. O kur dar koncertai, kartais tenka ir spektaklyje sudainuoti. Po tokios intensyvios darbo dienos galima dar ko nors norėti? Na, nebent pasėdėti jaukiame kieme ir paklausyti tylos ar paukščių čiulbėjimo. Būna laisvadienių be muzikos, nors toli gražu ne visada. Tuomet, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, reikia ir namus susitvarkyti, ir gėles palaistyti, ir parduotuvėse apsipirkti. Ką čia išgalvosi. Atostogos – trumpos, bet efektingos: patinginiauti, pailsėti Nidoje, pasimaudyti, pagrybauti. Savaitė be muzikos ir jokių minčių apie darbą.

– Ar sunku įsivaizduoti Sabiną Martinaitytę prie puodų ar lysvėje?

– Kodėl? Pasitelkus lakią fantaziją galima. Dažniau aš puodus plaunu ir dirbu pagalbinius virtuvės darbus: supjaustyti, nuskusti, nulupti. Jeigu reikia, galiu išvirti skanią košę ar iškepti kepsnį. Jeigu reikia… Sodininko ir daržininko rūpesčiai man nesvetimi: svogūną nuo moliūgo tikrai atskiriu. Sukasti žemę, pasėti, ravėti ir nuimti derlių tikrai teko ne kartą.

– Kai dalyvavote F.Šaliapino operos festivalyje Kazanėje, vietos operos mėgėjų klubas jus išrinko favorite ir viso festivalio metu vaišino pačių keptais pyragais. Ar vakarais jūsų namai pakvimpa pyragais?

– Mano sudėjimo žmogui kalbėti apie pyragus per didelė pagunda. Taip, mėgstu saldumynus, nors visą gyvenimą su šiuo pomėgiu kovojau. Amžinos dietos. Dabar galiu sau leisti ir obuolių pyragą išsikepti.

– Kuo galima nustebinti Sabiną Martinaitytę? Nudžiuginti? Nuliūdinti?

– Dažniausiai nustebina studentai. Klausai jų kokiame nors koncerte ir pagalvoji, kada jie spėjo išmokti taip dainuoti. Mano draugai ir studentai mėgsta siurprizus. Tai sūpuoklės kieme atsiranda, tai prieš Kalėdas kieme sužiba šventinės girliandos, tai mažą Raselo terjerą Kalėdų Senis atneša, tai kurjeris didžiulį gėlių tortą pristato, ar atrastą žvaigždę padovanoja... Argi ne puiku? O nuliūdinti ar įskaudinti mane tikrai nesunku: kitų žmonių skausmas, netektys, išdavystės... Bet labiausiai žeidžia melas ir neteisybė.

– Jūsų jubiliejinio koncerto finale nuskambėjo operos "Karalienė Bona" giesmė "Pagarbinkim meilę". Ką šiandieniame gyvenime reikėtų labiausiai pagarbinti, kokias pamestas vertybes susigrąžinti?

– Pagarbą žmogui, pakantumą, sąžiningumą. Dabar vardan populiarumo galima ir meluoti, ir neteisingus faktus pateikti, pažeminti kitus. Skaitai jauno žmogaus biografiją internetinėje erdvėje ar spaudoje ir stebiesi, nejaugi šis solistas ar solistė galvoja, kad visi aplinkiniai serga Alzheimeriu. Dabar kur tik pažvelgsi, visi jauni dainininkai – tarptautinių konkursų laureatai, nors niekada tuose konkursuose net nedalyvavo. Sutikite su tuo, kad žiniasklaida čia taip pat pasitarnauja, nepatikrindama pateiktų faktų. Taip apgaudinėjama publika praranda vertybinę orientaciją. Jauni žmonės nebeturi autoritetų. Jie geriau žino. Gal kartais reikėtų pasiklausyti vyresnio žmogaus. Juk mes ne iš palmių iškritę. Na, aš čia jau pradėjau bambėti. Te gyvena, kaip nori, o mes gyvensime, kaip sąžinė liepia.