Buvo įdomu, kuo jau keturis dešimtmečius kuriantis menininkas šį kartą norėjo nustebinti savo ištikimus gerbėjus ar atsitiktinius lankytojus.

Knygos R.Antinio kūryboje

„Knyga“, kaip vadinosi visus tris galerijos aukštus užėmusi personalinė paroda, – nenaujas R.Antinio kūrybos motyvas. Pasitelkęs knygos formatą, menininkas yra išleidęs ne vieną vizualųjį meninį pareiškimą, kuriame teksto ir vaizdo derme kūrė neatsiejamą vienovę, pvz., (ne)monografijoje „Penki aidinimai, penkios galimybės“. 2020 m. jis pristatė fizinį produktą – jau ketvirtą leidinį, kuriame peržvelgė savo kertinius kūrinius, perpindamas juos filosofine gelme, o šių galimybių studiją lydėjo ir knygos kaip daikto tyrimas. Autorius knygos leidimą pradėjo nuo empirinių tyrimų: kas yra knyga, koks garsas sklinda ją atvėrus, koks jos kvapas. Knygos pristatyme autoriaus mintis įvaizdino ir meniniai objektai, mat jis vyko R.Antinio parodos erdvėse.

Žinant menininko polinkį į avangardinį meną, netradicines medžiagas, videomeną, instaliacijas, iš naujausios parodos buvo galima laukti visko. Tie, kas susidūrė su šiuo šmaikštuoliu, galėjo tikėtis, pvz., iš neįprastų medžiagų sukurtos knygos, eksponuojamos tuščioje galerijoje, ar patį R.Antinį, valgantį savo kūrinį, kaip tą darė 2010-aisiais. Pasufleruosiu: tradicinės knygos niekas galerijoje nesuvalgė, tačiau neapčiuopiamų puslapių užuomazgos pateikė kitokį knygos kaip ženklo, idėjos vaizdą.

Pats R.Antinis į šią parodą žiūri kaip į tyrimą: svarstė ne tik knygą kaip mintį, jos ribas ir pavidalo galimybes, žmonių kūnų biologiją, bet ir lankytojus, jų gebėjimą interpretuoti. Knygą jis pasirinko gana metaforiškai – kaip kodą, mėgaudamasis jos filosofiškumu, abejodamas realumu.

Žodis „knyga“ galerijoje tapo ir tema plačiąja prasme, ir tam tikru fizinio kūno sprendiniu, atliepusiu neįprastą ekspozicijos vaizdą.

R.Antinis parodos atidarymo metu akcentavo jos neišbaigtumą. „Knygą“ menininkas kūrė trijuose galerijos aukštuose. Daugeliu atveju „Knygos“ skaitytojas įsitraukė į kūrybos procesą, o skulptorius skatino dialogą tarp autoriaus ir suvokėjo.

Gylis: interaktyvus R.Antinio projektas žiūrovą pavertė bendrakūrėju ir tyrinėjimo objektu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Slaptos dienoraščio mintys

Parodą-tyrimą menininkas pradėjo pirmajame aukšte, pristatydamas, iš pirmo žvilgsnio, seno rūsio turinį: stiklainius su neaiškiu turiniu. Priėjus arčiau, tapo aišku, kad tai ne abrikosų uogienė, ne marinuoti agurkėliai, o „Knygos“ užuomazgos.

Greta kabantis aprašas iš juodraščio, autoriaus dar vadinamu dienoraščiu, sugestijavo, kad stiklainiuose – embrionai. Stiklainiai sustatyti ant nedidelio kvadratinio staliuko, primenančio menininko darbo stalą ar minėtos (ne)monografijos viršelį: tiek viršelyje, tiek stalo paviršiuje kartojosi elementai – juodas fonas su kampe matoma šviesia dryžuota dėme, nuplėštu sąsiuvinio lapu.

Kai kuriuos indus su „embrionais“ lydėjo etiketės, lipnūs lapeliai su autoriaus komentarais ar numeriai. Beveik visi jie perregimi, pripildyti permatomo ar blausaus, šviesų stiklainių pasaulį išderinusio skysčio. Įvairovė kūrė įtikinamą kasdienybėje įprastą disbalansą: juk visas pasaulio vanduo negali būti skaidrus.

Gylis: interaktyvus R.Antinio projektas žiūrovą pavertė bendrakūrėju ir tyrinėjimo objektu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kai kuriuose stiklainiuose panardinta plastilino medžiaga, apie kurios minkštumą bylojo menininko prisilietimo ženklai – pirštų įspaudai, faktūra, palaipsniui sulimpanti ir auganti į bendrą masę. Galėjome suprasti, kad menininkas, jo rankos – šio tyrimo priemonė. Taktiliška, nors ir suvaldyta, masė žiūrovą kvietė ją paliesti – jei ne pirštais, tai bent akimis. Panaudodamas skulptūrinius objektus – embrionus, įkalindamas juos stiklainiuose, autorius kūrė ryšį tarp vieno seniausių vaizduojamojo meno rūšių – skulptūros ir šiuolaikiškos prieigos prie meno – instaliacijos.

Vienur masė ar embrionas tamsus, visai mažas, prilipęs prie stiklainio sienelės, kitur didžiulis, vos tilpęs į indą. Vizualiai bene labiausiai jaudinantis konservuotas darinys, septynioliktuoju numeriu pažymėto stiklainio turinys „apie žodžio tapimus“ (taip šį turinį pavadinęs pats autorius). Čia žodis – vienalytė masė, primenanti plūduriuojantį ruonį ar kitą gyvį, priklausomai nuo to, iš kurios pusės šį pavidalą nagrinėsime. Jam akomponuoja vertikalios linijos ir keli atsiskyrę vikšrai. Embriono mintis arba žodis, dar netapęs visaverčiu kūnu, vis dar laukiantis savojo šanso būti realizuotas. Po juo – kitas stiklainis su grėsmingu, išsikerojusiu embrionu, sudarančiu stačiakampio, beveik knygos, formatą. Priešingai nei tradicinė knyga, šis objektas tuščiaviduris su tuštumą sutvirtinančiu raudonu rėmu.

Čia galėjome išvysti ir daugiau menininko kūrybinių citatų. Pvz., „embrioną“, pavadintą „apie „Į“. Būtent taip vadinosi 2010-aisiais R.Antinio suvalgyta knyga. Tad, sprendžiant iš stiklainių turinio, autorius instaliacijoje tyrinėjo save, embriono stadijoje esančias kūrybines mintis, įkūnytas fiziniuose plastilino pavidaluose.

Ši instaliacija atliko ir kuriamąjį vaidmenį – indų perregimumas performatyviai veikia galutinį meno objekto vaizdinį. Pristatydamas pirmame galerijos aukšte eksponuotą kūrinį R.Antinis pabrėžė mobilumo svarbą. Vaikščiodamas aplink stalą galėjai matyti ne tik laike sustabdytas, į pasaulį nepaleistas idėjas, – lankytojui atsistojus tam tikru kampu, galėjo atrodyti, kad jis pats atsiduria užkonservuotame stiklainyje.

Mintis, kurias kurdamas analizavo R.Antinis, dabar galėjo tyrinėti ir žiūrovai. Juk kūrinys – tai lankytojui demonstruojamos menininko idėjos, o per keverzones ant stalo ar indų žiūrovas bent sekundei įsibrovė į skulptoriaus dar brandinamas mintis.

Kūrėjas ir bendraautoriai

Prieš kylant į antrą aukštą, dėmesį atkreipė šeši ant grindų suguldyti ekranai, kuriuose – tarsi iš stiklinių rėmų ištrūkusios mintys, motyvai, realizuoti jau kituose galerijos aukštuose.

Laiptais užkilus aukštyn pasitiko visai kitokia „Knyga“. Tai nebe konservuotos idėjos, „Knygos“ užuomazgos, o vieta, kurioje žiūrovas pats kūrė parodos turinį.

Videoprojekcijoje – galerijos erdvėse užfiksuotos dvi be perstojo judančios vyrų figūros. Tiek filmuke, tiek galerijoje – baltos sienos ir galerijose, muziejuose naudojami atitvarai. Viena siena skirta menininko žinutei, o greta esančios sienos ir erdvės – lankytojams, kurie buvo kviečiami daryti tą patį, ką vaizdo įraše daro menininkas ir jam talkinęs jaunuolis: savo kūnais, jų šešėliais rašyti į baltus knygos puslapius.

Suprasti lakonišką antrojo aukšto erdvę, ją prakalbinti padėjo ir menininko tekstas, kuriame autorius žiūrovui skyrė skaitytojo vaidmenį. Tekste R.Antinis kartoja įėjimo veiksmą „į......, į......,“, o skaitytoją išjudina išėjimo veiksmu „iš......., iš.......,“. Lapelis su tekstu – tarsi žaidimo instrukcija: R.Antinis su vaikinu eina į kairę, mes, žiūrovai, turime eiti iš dešinės į kairę (jei norime pratęsti figūrų ritmo iliuziją) arba iš kairės į dešinę (jei šį ritmą norime sugriauti).

Parodos pristatyme skulptorius juokavo, esą šioje erdvėje reikia arba labai didelės rimties, susikaupimo, arba, priešingai, į didžiąja dalimi tuščią erdvę pažvelgti komiškai ir patiems ją užsipildyti. Žinoma, tokia asketiška erdvė imponuoja ir kitą menininko mintį: bent menka dalimi R.Antinis nori būti panašus į kompozitorių Johną Cage‘ą ir jo kūrinį „4‘33“.

1952 m. parašyto kūrinio esmė – 4 minutes ir 33 sekundes J.Cage‘as (ar kitas atlikėjas) turi sėdėdamas prie fortepijono nieko negroti. Vieni šį kūrinį laikė revoliucinga idėja apie muzikos tylą, kiti jame įžvelgė kompozitoriaus norą paviešinti kitokią muziką, sklindančią tarp lūkuriuojančių žiūrovų ar skambančią koncerto metu. Publikos šurmulys ir yra tikroji muzika, kurią 4 minutes ir 33 sekundes skambina kompozitorius.

Žinant šią meno istorijos pamokėlę, erdvėje matomas vaizdas, R.Antinio siekis žiūrovą paversti performatyviojo meno kūrinio bendraautoriumi ir atlikėju nebeatrodė toks jau komiškas ar naivus. Priešingai: R.Antinis pasiūlė erdvę, kurioje lankytojai galėjo judėti, kontempliuoti, rašyti savas istorijas, medituoti ar žvelgti į kitų sukurtus kūno pasakojimus. Būdamas greta R.Antinis galerijos svečius ragino pasinerti į „Knygos“ kūrimo procesą, pats žengdamas pirmąjį globėjišką žingsnį.

Knygų skaitymas

Pamatėme, kokios yra „Knygos“ užuomazgos, baltame „puslapyje“ parašėme savas tiesas, kas toliau? Trečiasis galerijos aukštas buvo skirtas skaityti. Ne, čia irgi nebuvo spaustuvės dažais kvepiančių knygų. Autorius ne tik atsisakė įprasto knygos pavidalo: jis pakeitė tradicinį skaitytojo vaidmenį. Lankytojai šioje erdvėje tapo beveik sudaiktintais pasyviais objektais, o knygos – aktyviais veikėjais. Taip, čia knygos skaitė žmones.

Šios knygos – tamsaus plastiko lakštai, pritvirtinti nepatogiame aukštyje, tad, norint juos apžiūrėti, reikėjo pritūpti. Priartėjus paaiškėjo, kad plastikiniai „puslapiai“ yra blizgūs, tad žvelgdami į tamsius stačiakampius iš tiesų žvelgėme į save. Knygų puslapiai mus matė, tad ir skaitė. Mes matėme save, todėl skaitėme irgi ne knygą, o save. Arba svarstėme, kiek atvaizdas skiriasi nuo mūsų, ar mus tokius matė ir knyga, kaip šis vaizdinys skiriasi nuo to, ką matė kiti.

Galerijos palėpėje be skaitančių knygų – kabantys objektai, beveik kinetinės, mobiliosios skulptūros ir videoprojekcija. Kabantys objektai – galimas parodos tyrimo vizualas. Skaidriame ar pusiau skaidriame plastike menininkas dalijosi savo abejonėmis dėl to, ar verta šį tyrimą užfiksuoti popieriuje. Viršeliuose matyti ir plaukai, higieniniai paketai, bevardžių žmonių portretų siluetai – asmeniškumai, priartinę žiūrovus prie savęs paties. Siluetas galėjo priminti draugo portretą, tamsi plaukų spalva šį portretą pagyvino, o paketas knygos puslapiui ir žiūrovui suteikė biologinę lytį.

Šie puslapiai savo buvimu užpildė visą kambarį, bet tikrasis jų santykis su erdve buvo apsukriai pasufleruotas dar viename lape, kuriame autorius teigia, kad užklydėliai gali tapti knygos skirtukais. Brendant – tiksliau bandant išvengti kontakto su šiais knygos puslapiais – tapome juos skiriančiais daiktais – skirtukais.

Tiesa, estetinį pasigėrėjimą knygos puslapiai suteikė iš techninės ekspozicijos perspektyvos. Salės projektoriuje demonstruota R.Antinio videoprojekcija. Projektuojamą šviesą ir vaizdinį kirtę popieriaus lapai atsispindėjo ant sienų, suteikdami joms violetinių, melsvų atspalvių. Greta spindulių kabėję lakštai ant sienų ir lubų kūrė banguojantį, į vandens mirgėjimą panašų šviesos žaismą.

Videoprojekcija savotiškai susisiejo su pirmo aukšto stiklainių turiniu. Čia – stambiu planu užfiksuotos R.Antinio lūpos, smakras ir kaklas. Išsižiojusioje burnoje menininkas laiko sausainį, ant kurio puikuojasi pelėdžiukas. Paklaustas, kodėl valgo, tiksliau bando nesuvalgyti sausainio, R.Antinis užsiminė apie pelėdos kaip išmintingumo ženklą. Nors iš tiesų visiškai nesvarbu, kokį sausainį burnoje įsidėjęs menininkas – svarbu tai, kas vyksta vėliau. Ilgainiui iš burnos ima bėgti seilės, tulžies skystis, kurio spalva ir glitumas primena pirmojo aukšto stiklainių turinį. Čia menininkui svarbu tyrinėti ryšį tarp fiziologijos, tikėjimo, kad pavyks sausainio nesuvalgyti, ir, žinoma, laukti, kada prikapsės pakankamai seilių. Žiūrovams belieka įsivaizduoti, kiek laiko R.Antinis laikė burnoje sausainį, kad galėtų prikaupti pakankamai skysčių stiklainiams.

Gylis: interaktyvus R.Antinio projektas žiūrovą pavertė bendrakūrėju ir tyrinėjimo objektu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Turbūt nesunku įžvelgti, kad trečiojo aukšto ekspozicija, pratęsdama menininko idėjas, tiesiogiai prašosi būti suprasta, apmąstyta ir įvertinta. Ekspozicijoje neradome visų atsakymų. Gal autorius jų nė neturi, bet nori, kad juos rastų patys žiūrovai. R.Antinio teigimu, dailininkas beveik nieko nedaro, tik bando prakalbinti suvokėją, inspiruoja lankytojus kažką sukurti patiems.

Jungtys A – B – C

Apžvelgus visą parodą, atsivėrė „Knyga“ ir užslėptos menininko mįslės. Tyrimas, pasirodo, yra kur kas gilesnis ir klampesnis. Kurdamas „Knygą“ R.Antinis nutiesė platesnį ryšį tarp menininko-kūrinio-suvokėjo. Menininkas (A), kurdamas meno kūrinius (B), juos skaito, suteikdamas šiems prasmes. Suvokėjas (C), žiūrėdamas į meno kūrinius (B), juos taip pat skaito, pratęsdamas kūrinį savomis interpretacijomis, tad tampa ir suvokėju, ir savotišku autoriumi (A). Kūriniai gali atskleisti ir šį tą apie parodos autorių.

Perprasdami meną suvokėjai gali skaityti ir patį R.Antinį, ir, būdami kūrinių bendraautoriais, skaityti save.

Pirmajame aukšte suvokėjas-lankytojas žvelgė į R.Antinio tyrimą, kuriame menininkas per save tyrė save, savo mintis. Tačiau sykiu žvelgdamas į stiklainių turinį, t.y. menininko mintis, žiūrovas taip pat tapo tyrėju. Prisilietęs prie parodos užuomazgos ar embriono, antrame aukšte lankytojas įgavo dar daugiau galios – tapo kūrinio bendraautoriumi: sekdamas menininko pavyzdžiu, jis galėjo parašyti savą knygos ar bent kelių puslapių versiją.

Trečiajame aukšte paaiškėjo, kad R.Antinis tyrė ne tik save, bet ir kiekvieną lankytoją, tiksliau, lankytojas-kūrėjas, ekspozicijoje tyrė pats save.

Skaitydami nebaigtą R.Antinio „Knygą“ galerijos lankytojai ją papildė savomis versijomis, rašė ją toliau. Menininko pasėtą idėją kiekvienas augino taip, kaip suprato kontekstus. Galima sakyti, kad R.Antinis – ne tik tyrėjas, tyrimo priemonė, objektas, bet ir nuošalus stebėtojas, laukiantis, kaip jo tyrimą pratęs žiūrovai. Jis nepastebimai suteikė galerijos lankytojams kūrėjo vaidmenį, o lankytojas, tapęs kūrėju ir jį skaitančių knygų objektu, pradėjo suvokti save.