Knyga į jauno žmogaus pasaulį kartais įsiveržia ir nepalieka abejingų. Tai prasmingas veiksmas, nes ji tiesiog eina kalbėtis su skaitytojais ir atsakyti į jų klausimus, atsakymų į kuriuos neranda savo aplinkoje, į kuriuos neatsako ir artimieji. Kartais tokie nesusikalbėjimai ir neatsakyti klausimai palieka psichologinių randų jauno žmogaus pasąmonėje, todėl reikia knygos.
Būrelis Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinių dalyvavo Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vykusioje popietėje, kurioje leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas, literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė, rašytojos N. Daugvydės mama Jūratė Meškauskaitė pristatė knygą „Plėšytojas“. Autorė, deja, jau mirusi, tačiau jos knyga išvydo dienos šviesą ir turi ką pasakyti jauniesiems skaitytojams.
Knyga pradedama sakiniu: „Aš – laikraščių plėšytojas.“ Keistas užsiėmimas, bet jau yra užuomina apie būsimą knygos veikėją – paauglį, dažnai maištaujantį prieš įprastą kasdienę rutiną. Plėšymo procesas yra ne pažodinis, o simboliškas veiksmas.
Pirmuoju asmeniu kalbantis pasakotojas dienos monotoniją atskleidžia neįprastai: tarp atskirų kiekvieno ryto veiksmų, kurie išsakomi veiksmažodžiais, nerašomi kableliai. Akivaizdu, kad tai literatūrinė išmonė – vieną veiksmą seka kitas (pabundu, atsisėdu lovoje, nuleidžiu kojas, nusiprausiu, paskambinu, pavalgau...), o tada „pasidedu ant kelių krūvą laikraščių“, „imu plėšyti“. Galima daryti prielaidą, kad toks procesas yra paauglio maištas prieš kasdienę rutiną, primestas taisykles, vaidmenis, lūkesčius. Popierius gali simbolizuoti tvarką, sistemą, tai, kas surašyta ir „privaloma“. Apysakos pagrindinis veikėjas – septyniolikmetis Ignas, „jis jau maždaug metus uždarytas savo kambaryje“. Jo plėšymas – bandymas išsilaisvinti.
Vaikų ir paauglių literatūros tyrinėtoja D. Šakavičiūtė akcentavo plėšymo proceso gilesnę prasmę, kuri siejama su jauno žmogaus vidiniu pasauliu, psichologine būsena. Ši situacija man labai asocijuojasi su Bernardo Frioto apysakos „Kitas aš“ veikėju – jis suplėšo visas nuotraukas, kuriose yra negražus, netgi atgrasus patiems artimiausiems šeimos nariams. Jam palengvėja, kai „sunaikina save“.
Taigi, plėšymas gali šiuo atveju reikšti vidinį procesą – kai žmogus tarsi plėšo savo ankstesnę tapatybę. Tai skausminga, chaotiška, bet kartu būtina brendimo dalis. Toks „plėšymas“ tampa metafora – perėjimu iš vienos būsenos į kitą – iš vaiko į suaugusįjį, iš paklusimo į savarankiškumą.
Renginyje kalbėjusi rašytojos mama J. Meškauskaitė akcentavo, kad dukra ir pati buvo daug vidinio virsmo išgyvenusi, tačiau išoriškai liko aktyvi, ieškanti, nepailstanti, iš gyvenimo imanti tai, kas teikia žmogui prasmę tada, kai jis ima geriau pažinti save ar aplinką, kurioje gyvena ar užsiima kokia nors veikla.
Knygos veikėjas sako: „Kartais vaizduotė geriau negu nieko.“ Iš tiesų, paaugliai turi problemų, jos kartais yra skaudžios dėl įvairių gyvenimiškų situacijų ir veiksnių, kurie daro nemenką įtaką. Čia vėl prisimenu Sigrid Baffert apysakos „Visada geriau ten“ veikėją paauglę, kuri sunkiai išgyvena tėvų skyrybas: dvi savaites gyvena tėčio naujoje šeimoje, o kitas dvi savaites – su mama. Mergaitė turi įtikti ir suaugusiesiems, ir naujai sesei, o pačios gyvenimas yra tarsi bangų pliuškenimas. Paauglė stengiasi būti pavyzdinga mergaitė, bet jai sunku visada vaidinti gerą, ji negali būti savimi. Kartais šeimose tarp tėvų ir vaikų atsiranda konfliktų, kurie vis aštrėja, nes nesprendžiami. O dar patyčios mokykloje ir kitose paauglių susibūrimo vietose... Kaip visa tai ištverti?
Autorė kalba apie bėgimą iš namų, lytinės orientacijos keitimą, nereikalingumo jausmą, vienatvę. Kas gali padėti? Pirmiausia, paaugliai patys sau ima padėti, jie fantazuoja, vaizduotė padeda atsiriboti nuo skaudžios patirties kasdienybėje, padeda ir geriau pažinti save. Šitaip paaugliai išlaisvina save iš taisyklių, normų, nepaiso ribų, jie nori būti laisvi – trokša būti savimi.
Taigi, plėšymas yra fizinis, agresyvus veiksmas. Jis gali simbolizuoti neišreikštą pyktį, frustraciją, vidinę įtampą, kuri neturi kito kanalo. Kai viskas atrodo nevaldoma, plėšyti ką nors yra labai konkretus, kūniškas veiksmas – tai būdas bent ką nors kontroliuoti. Knygoje „plėšymo“ motyvas kartojasi skirtinguose kontekstuose, keičiasi jo prasmė. Verta paskaityti paaugliams ir jauniems žmonėms. Galbūt knyga atsakys į daugelį klausimų.
Naujausi komentarai