Impulsas – e.laiškas

Fotografijų ciklas atsirado netyčia – į e.paštą gautas pigaus skrydžio į Niujorką pasiūlymas suviliojo I.Švelnį ir, dar nežinodamas, ką tiksliai veiks šiame mieste, jis septynioms dienoms iškeliavo už Atlanto. Geras dvi dienas I.Švelnys vaikščiojo Niujorko gatvėmis be fotoaparato bandydamas pajusti tikrąjį Niujorką, pamatyti neturistinį jo veidą.

Po tų dviejų apsižvalgymo dienų į gatvę išėjęs menininkas miestą stebėjo kitaip: krūtinės lygyje pakabintas fotoaparatas spragsėjo būsimų nuotraukų herojams nematant.

Kaip pasakoja pats I.Švelnys, daugeliu atvejų norėta eliminuoti žmogaus esybę, individualumą, palikti tik kontūrus, todėl postprodukcijoje buvo naudojamas vaizdo kontrastinimas.

Daugelyje nuotraukų matomas objektų išsiliejimas nėra fokusavimo brokas – anot menotyrininko, jis perteikia gatvės gyvenimo dinamiškumą.

Iš pirmo žvilgsnio galerijoje pateikti vaizdai neturi chronologijos, vienos minties. Vis dėlto per tris vaikštinėjimų dienas radosi ir kadrus siejantis bendrasis vardiklis. Ilgiau fotografuojamame mieste gyvenantys žmonės įvertino jo darbą. "Sakė, kad tiksliau ir atvaizduoti nebuvo galima", – prisipažino menininkas.

Pratęsta mintis

Tokia fotografija, anot aprašymą parodai kūrusio menotyrininko Tomo Pabedinsko, yra savaime ekspresyvi. Anot kritiko, ligšioliniuose darbuose autorius atsiskleidė ne kaip išraiškingiausių natūralios gyvenimo tėkmės akimirkų fiksuotojas, bet kaip fotografuojamų siužetų režisierius ir estetas, nebijantis nuotraukose kone neatpažįstamai transformuoti įprastus tikrovės vaizdus. Šiuo atveju fotografijos reikalauja kitokio santykio – jos rodo tikrą Niujorko gatvėse verdantį gyvenimą, kuris yra spontaniškas, nenuspėjimas. Fiksuojant gyvenimo akimirkas sąlygas diktuoja nebe fotografas.

"Neturėdamas galimybės apgalvoti ir sukomponuoti būsimo kadro, jis turi pasikliauti intuicija ir akimirksniu priimti sprendimą, ką ir kaip įamžinti nuotraukoje", – recenzijoje rašė T.Pabedinskas.

Kartais I.Švelnys perteikia tokias scenas, kur nėra aiškaus siužeto arba fotografijos veikėjų tarpusavio santykio: žiūrovas turi gerokai įsižiūrėti į kadrą, kad kažką atrastų, sugalvoti scenos pratesimą, interpretuoti pastebimus simbolius. Vis dėlto tai yra žanro specifika – palikti žiūrovui šiek tiek erdvės ir neaiškumo.

Daugelyje nuotraukų matyti išsiliejęs objektų vaizdas nėra fokusavimo brokas – anot menotyrininko, jis perteikia gatvės gyvenimo dinamiškumą, o daugiaplaniai vaizdai – ne tik galvosūkis žiūrovui, bet ir galimybė atvaizdo prasmę padauginti iki begalybės.

Šiurkščiai švelni realybė

Per tris klajonių dienas fotoaparato mygtukas buvo nuspaustas apie 500–700 kartų. "Einu gatve ir galvoju – tą ir tą turiu, dar štai to reikia. Kas pusvalandį, valandą pasižiūriu, ką pasidariau. Vėliau, kai išvydau kadrus kompiuterio ekrane, vėl tiesiog intuityviai suprasdavau, kuris kadras yra geras ir atitinka idėją. Netgi nuotraukų išdėstymas čia, parodoje, yra intuityvus – tad nė neklauskite, kodėl būtent šias nuotraukas ir būtent taip sudėjau", – juokiasi I.Švelnys ir atkreipia dėmesį į didžiausią fotolakštą. "Ją fotografavau metro ir tik apdirbęs supratau, kas joje užkoduota. Aš tikiu kodais, jų mano kūryboje yra daug. Tai lyg perspėjimas visiems lekiantiems – vienas žmogus nieko nesako ir staiga sustoja, o rankose laiko kryžių. Čia niekas nemontuota – tai tiesiog kadras", – pasakojo jis.

Pats gatvės fotografijos žanras atsirado ten, kur I.Švelnys kūrė šį fotografijų ciklą – Amerikos didmiesčių gatvėse.

"XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiais amerikiečių fotografai, klajodami miestų gatvėmis, įamžino jų chaotišką gyvenimą, socialinius prieštaravimus, žmonių susvetimėjimą, o kartais – net ir egzistencinę dramą. Tokį fotografų požiūrį perteikė anuomet įprastų technolginių ir estetinių kokybės reikalavimų neatitinkantys šurkštūs tikro gyvenimo vaizdai, o jų prasmės neapibrėžtumas tapo neatskiriama amerikietiškos gatvės fotografijos dalimi", – rašė T.Pabedinskas.

Dėžutės jausmas

Už Atlanto I.Švelnys sakosi pajutęs besąlygišką bėgimą – atrodo, kad gyveni dėžučių pasaulyje. "Atsikeli iš dėžutės, nueini į kitą baltą dėžutę, nusiprausi po dušu ir šitaip lyg pabūni gamtoje. Lifto dėžute iš penkiasdešimto aukšto nusileidi žemyn, sėdi į metro dėžutę ir darbe – vėlgi sėdi dėžutėje. Ir taip visą gyvenimą", – dalijasi įspūdžiais fotomenininkas.

Lygindamas Niujorko ir Lietuvos žmones jis teigė, kad lietuviai laisvės turi daugiau. "Mes išeiname pasivaikščioti į mišką ir jaučiamės laisvi. Niujorke žmonės gali būti laisvi tik namuose, vos išeini į gatvę – tavo laisvė yra apribojama nedidelio aplink tave esančio kvadrato", – pasakoja jis.

Parodos autorius atkreipė dėmesį, kad nuotraukose žmonės nežiūri vienas kitam į akis, žvilgsnis dažniausiai nuklysta į asmens juostos lygį, mat šioje vietoje dažniausiai yra laikoma piniginė. "Ten žmonės galvoja, kaip iš tavęs išgauti tą dolerį. Vis dėlto čia tik mano patirtis, tad ji gali būti klaidinga", – sako I.Švelnys.

Pats parodos pavadinimas "I love NY" ("Aš myliu Niujorką") dažnam primins jau bene patentuotą šio miesto ženklą. Vis dėlto autorius didelės meilės šiame mieste nemato – anot jo, čia kiekvienas – už save, kiekvienas bando išgyventi.

Autorius skuba ir raminti tuos, kurie monopolinį miestą įsivaizdavo kitaip. "Tikiuosi, kad jūs keliaudami į Niujorką nevažiuosite manydami, kad jis yra tik toks. Greitai ruošiuosi pristatyti ir gražiąją šio miesto pusę, kur stūkso rūke skendintys dangoraižiai", – planais dalijosi fotografas. Parodyti gražų jis planuoja ne tik Niujorką – kuriamą galeriją sudarys kelių didelių miestų peizažai.

Kas? I.Švelnio paroda "I love NY".

Kur? Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 29 d.