Tarsi kažko laukė

Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje veikiančioje parodoje "Valerija Juškienė. XX a. 8–9 dešimtmečio tapyba" eksponuojami minėtu laikotarpiu sukurti portretai. Jiems, kaip ir kitai dailininkės kūrybai, būdingas lyrizmas, impresionistiška tapysena. "Tapybos darbų paroda surengta siekiant atskleisti ir parodyti visuomenei šios dailininkės ir pedagogės kūrybos dalį – portretus, daugelį metų saugotus dirbtuvėje. Tai tik viena dailininkės kūrybos dalis", – trumpai parodą pristatė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Už parodai paskolintus kūrinius ir kitokią pagalbą rengiant parodą jis dėkojo tapytojai Sofijai Rickevičiūtei, dailininkės marčiai Reginai Juškienei, kitiems šeimos nariams. "Jie leido mums praverti dailininkės studijos duris ir paskolino kūrinius parodai. Dalis jų galėjo būti eksponuojami V.Juškienei esant gyvai, tačiau keliolika metų po jos mirties šie paveikslai tarsi kažko laukė. Ilgą laiką jie buvo nejudinti: ruošiantis parodai, muziejaus fondų saugotoja Agnė Liškauskienė ir R.Juškienė nuo paveikslų valė dulkes", – prisiminė muziejaus direktorius.

Pastebėjo B.Dauguvietis

Tapytojos ir dailės pedagogės, mėgėjiško teatro aktorės V.Juškienės (mergautinė pavardė – Kulbytė) tėvai buvo nepasiturintys valstiečiai. Ieškodami geresnio gyvenimo, iš Papilio valsčiaus išvyko į Mintaują (dabar – Jelgava, Latvija), dirbo fabrike. Ten Valerija baigė pradinę mokyklą. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusiją, apsigyveno Maskvoje. Baigusi čia progimnaziją, Valerija grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Biržų pašte.

Anksčiau nei dailininkės, pasireiškė V.Juškienės kaip mėgėjiško teatro aktorės talentas. Jos debiutas tokioje scenoje tikriausiai buvo 1922 m. "Mūzos" aktorių suvaidintoje komedijoje "Mon Bebė". Tuometėse "Biržų žiniose" rašoma, kad šiame spektaklyje "iš naujai dalyvavusių mūziečių tarpo nepaprastai tiko savo rolėje p. Kulbytė". "Visada norėjau vaidinti", – tuomet kalbėjo Valerija. 1926 m. įsisteigus Biržuose šaulių teatrui, V.Juškienė daugiausia vaidino šiame teatre.

Į Biržus su rusišku Aleksandro Ostrovskio spektakliu "Be kaltės kalti" atvažiavęs režisierius Borisas Dauguvietis pastebėjo Valeriją. "Jis tada jau Kaune gyveno, o žmona – dar čia, Biržuose. Pakeliui susirgo viena artistė. Rolė maža, bet temperamentinga. Išmokau. Vaidinau. Sako jis: "Charašo. (liet. – gerai)". Kvietė į teatrą – mažom rolėm. Bet, sako, reikės lankyti teatro studiją. Neišvažiavau. (...) O gerai suvaidinti "Taip mirdavo lietuviai" nepasisekė. (...). Iki paskutinio veiksmo viskas ėjo sklandžiai. Aš buvau vyriausioji vaidilutė. Paskutiniame veiksme vaidilutes reikėjo išžudyti. Davė kardus, padarytus iš medžio, nubronzintus. Duria su kardu, nepasiekia, o vaidilutė krenta. Atėjo žudyti motinėlės. Paguldė mane ant laužo. Duria šaka į nugarą. Sujudėjau. Žiūrovai salėje pradėjo kvatotis. Vietoj tragedijos išėjo komedija", – tokiais prisiminimais yra dalijusis V.Juškienė.

Petro Vaičiūno dramoje "Nuodėmingas angelas" ji vaidino Dalią, o pjesėje "Išdykusi mergiotė" – Šurą. Valerija šiame spektaklyje ne tik vaidino. Visą laiką jautė potraukį dailei, todėl kartais jai tekdavo rūpintis ir dekoracijomis, scenai reikalingais akcentais. P.Vaičiūno dramai iš molio nulipdžiusi angelo skulptūrą, spektakliui "Taip mirdavo lietuviai" – akmenį, iš į kartoną suvyniotos bulvės padariusi akmenį, kurį turėjo sviesti ragana. Taip pat gaminusi šarvus, karūną, kurią puošusi sudaužyto butelio stikliukais.

Pokariu tapė ant maišų

Nuo vaikystės piešti mėgusi V.Juškienė iš pradžių daugiausia kopijuodavo aliejiniais dažais iš atvirukų. Mokytojai liepę daugiau piešti iš gamtos. Atvažiavo kartą į Biržus iš Kauno keli menininkai rinkti liaudies meno. Buvęs tarp jų ir tuometis Kauno meno mokyklos studentas, o vėliau žymus dailininkas scenografas Vytautas Palaima (1911–1976). Pamatęs Valerijos piešinius, paragino ją stoti į meno mokyklą. 1930 m. V.Juškienė išlaikė egzaminus ir tapo Kauno meno mokyklos studente. Persikėlė gyventi, dirbti ir mokytis į Kauną. Užsiėmimai mokykloje vyko rytais ir vakarais. Nelengva buvo suderinti mokslus su tarnyba pašte, todėl po metų studijas metė. O dar po šešerių metų, kai ištekėjo, iš darbo buvo atleista kaip moteris, kurią gali išlaikyti vyras. Tuomet V.Juškienė vėl ryžosi studijuoti dailę. Tuometis Kauno meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis prisiminė savo buvusią studentę. Pasimokiusi čia trejus metus ir išlaikiusi keturių kursų egzaminus, 1940 m. įstojo į Vilniaus dailės akademijos trečiąjį kursą. Po trejų metų akademiją baigė su pagyrimu.

Nuo 1945 m. ėmė dalyvauti parodose, surengė keletą personalinių parodų. "Tai buvo sunkūs pokario metai. Stigo dažų, nebuvo paveikslams tapyti drobės, teko naudoti maišų medžiagą", – prisiminimais yra dalijusis dailininkė. 1946–1973 m. moteris dirbo Kauno vidurinės dailės mokyklos (dabar – Kauno dailės gimnazija) dailės mokytoja, vėliau kurį laiką mokytojavo tuometėje Kapsuko keturmetėje dailės mokykloje (dabar – Marijampolės dailės mokykla).

"V.Juškienė buvo neeilinė asmenybė. Kai mokytoja įeidavo į mažutę klasę, pristatytą molbertų, kažkas pasikeisdavo – visų žvilgsniai nukrypdavo į ją. Inteligencija, pasitempimas, siaura taisyklinga antakių linija, visada padažytos lūpos, dalykiškas nusiteikimas ir malonus priėjimas prie kiekvieno mokinio buvo tarsi ženklai, verčiantys į mokytoją žiūrėti kaip į autoritetą, – savo tapybos mokytoją prisimena Z.Kalesinskas. – Ji atvažiuodavo iš Kauno kartu su savo neišskiriama bičiule dailininke Sofija Jukniene. Mums, mokiniams, šios abi mokytojos iš Kauno buvo kažkas ypatingo. Juk V.Juškienei tuo metu buvo per septyniasdešimt! Ji negailėjo jėgų ir energijos kiekvienam savo mokiniui. Prisimenu, kartą koreguodama mano darbą paėmusi teptuką V.Juškienė pasakė: "Reikia tapyti drąsiai, energingai, matyti ir pastebėti spalvų daug daugiau, nei mato eilinis žmogus. Dailininkas – kitoks. Jis mato kitaip. Turite stebėti ir tai ugdyti."

V.Juškienės portretų paroda Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje veiks iki birželio 4 d.