Ką vertina žiūrovas?

"Kai mane Muzikinio teatro prieigose vasario 14-ąją sustabdė Lietuvos kariuomenės kareivukas ir, paprašęs leidimo, užklijavo ant skruosto raudoną širdutę, aš jos nenuplėšiau – taip ir nuėjau į teatrą. Mat taip sutapo, kad Valentino dieną teatro vadovai mus, solistus senjorus: Juozą Gediminą Šmitą, Zuzaną Masiulevičiūtę, Aldoną Valiukėnaitę, Filomeną Viržonytę-Domeikienę, Bernardą Petravičiūtę, Aldoną Virginiją Mikšytę-Kunčienę ir kitus pasikvietė Vasario 16-osios išvakarėse į teatrą. Kai įėjau, kolegos leipo iš juoko, žvelgdami į mane. Suprantama – mano amžius brandus, o ant skruosto – širdelė... Na, bet grįžkime prie teatro. Žinoma, kad malonu, kai dabartiniai teatro vadovai prisimena senjorus dainininkus, pakalbina. Maža to, tą pačią dieną mus pakvietė į Jurgio Karnavičiaus dviejų veiksmų operos "Radvila Perkūnas" generalinę repeticiją", – žvaliai pasakojo J.Ragaišytė-Latušinskienė.

Scenos veteranė sako susižavėjusi "Radviloje Perkūne" dainuojančių jaunųjų solistų balsai, baleto šokėjai.

"Manau, kad tai bus puikus spektaklis. Tačiau tai mano asmeninė nuomonė, o spektaklio sėkmė priklausys nuo žiūrovų. Prisimenu fantastinį mūsų teatro artistų komikų Kazimiero Mikalausko ir Leono Stanevičiaus duetą. Jie buvo skirtingi – K.Mikalauskas viską atlikdavo preciziškai technikos prasme, o L.Stanevičius kiekvieną vaidmenį išgyvendavo. Prie šio dueto puikiai derėjo komiškų vaidmenų karalienė Zuzana Masiulevičiūtė, dabar jau peržengusi 95 metų slenkstį, ir Genovaitė Gontytė. Štai ir žinok, žmogau, už ką tave vertina žiūrovas: ar už techniką, ar už nuoširdumą", – svarstė pašnekovė.

Netikėtas iškvietimas

J.Ragaišytė gimė Lietuvos pasienyje, Vištytyje. Mergytę nuo mažens traukė daina, tačiau 1949 m. ji įstojo į Mokytojų seminariją Kaune, o vėliau studijas pratęsė J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, ketindama tapti muzikos pedagoge. Merginos planai apsivertė aukštyn kojomis, kai į mokyklą užsukęs Kauno muzikinio teatro solistas J.G.Šmitas pranešė, kad jos su gaidomis laukia teatro vyriausiasis dirigentas Juozas Indra.

"Tuo metu aš jau dirbau muzikos mokytoja sanatoriniame vaikų darželyje. Negalėjau žinoti, kodėl turiu eiti pas J.Indrą ir ką aš ten veiksiu. Kai nuėjau, teatro pirmojo aukšto fojė manęs laukė pats maestro, teatro vyriausias režisierius Rostislavas Andrejevas, dar keli teatro atstovai, o prie fortepijono sėdėjo akompanuoti pasirengęs Bronius Čiurlys. Buvau paprašyta padainuoti kelis kūrinius. Juos išklausę J.Indra pasakė: "Nusipirk "Rigoleto" klavyrą, nes teatre yra tik vienas, chorui skirtas. Per tris mėnesius parenk Džildos partiją", – prisiminė J.Ragaišytė, kuriai iš pradžių šis nutikimas atrodė kaip kažkieno pokštas. Bet prasidėjusios repeticijos su orkestru bylojo apie galimą rimtą pokytį jos gyvenime.

Kaip tapo soliste

Generalinėje "Rigoleto" repeticijoje J.Indra sustabdė orkestrą ir Džildą vaidinusiai jaunutei dainininkei rėžė: "Jei nevaidini, tai nors dainuok." "Vos nenualpau iš gėdos, bet dirigento pastaba buvo teisinga, – pripažįsta J.Ragaišytė. – Mano vaidybos klaidas greit ištaisė režisierius. Kai dėl dainavimo, tai tik tada supratau, kad negaliu nusisukti nuo žiūrovo, kai dainuoju, kad balsas turi visą laiką skristi į salę, o ne į scenos gilumą...

Kauno muzikinio teatro scenoje debiutavau 1958 m. lapkričio 1 d. Kaip žinome, tai Visų šventųjų diena. Teatre beveik nebuvo žmonių. Po spektaklio buvau pakviesta į J.Indros kabinetą, kur jis man pasakė: "Zuikuti, tavo gerklė ir nervai išlaikė – priimame tave į teatrą soliste." Aš atsisakiau, nes turėjau nuolatinį darbą, o teatre mano ateitis dar buvo neaiški. Na, kas būtų, jei nepateisinčiau lūkesčių? Tada likčiau be darbo ir darželyje, ir teatre. J.Indra įvertino situaciją ir sutiko palūkėti. Tad dienomis dirbau darželyje, o vakarais lėkdavau į teatrą ne tik Džildos partijos tobulinti, bet ir ruošti kitas. Po metų J.Indra pakvietė mane dirbti į teatrą etatine soliste, padidinęs atlyginimą", – prisiminė J.Ragaišytė. Beje, ji didžiuojasi, kad "Rigolete" jau teko dainuoti kartu su garsiuoju Georgu Otsu.

Genialusis L.Truikys

Kokius savo vaidmenis scenoje solistė vertina labiausiai? J.Ragaišytė nedvejodama atsakė, kad, visų pirma, tai Violeta "Traviatoje" .

"Jos partiją, pasiekdavusią žiūrovų širdis, dainavau 23 metus, iš kurių septyniolika buvo naujamečiuose spektakliuose. Teko dainuoti Violetos partiją su Virgilijumi Noreika – Alfredu. Beje, šios operos dekoracijos, tapytos talentingojo Liudo Truikio, įrašytos į operos paveldo lobyną. Iki šiol saugau 1966 m. (tuomet įvyko operos premjera) nuotrauką, kurioje vilkiu suknelę, pasiūtą pagal L.Truikio eskizus", – parodė istorinę nuotrauką pašnekovė.

Pasak J.Ragaišytės, ji, dar nebūdama teatro solistė, pamačiusi Laisvės alėjos viduriu ateinančius L.Truikį su jo mūza Marijona Rakauskaite, pereidavo į alėjos pakraštį, kad galėtų ramiai stebėti šią išskirtinę, ekstravagantišką Kauno porą.

Prie visuotinio susidomėjimo šia pora Janina prisidėjo neatsitiktinai – vienoje išvykoje su būsimu vyru jai teko plaukti vienoje valtyje dar su keliais žmonėmis. Tarp jų buvo ir Janinos dėmesį patraukusi moteris, tiksliau, jos raudonai dažyti kojų nagai, kas ankstyvuoju sovietmečiu buvo neregėta. Kai pasiteiravo vyro, kieno tos kojos, paaiškino – M.Rakauskaitės. Bet grįžkime prie Violetos.

Prašė mirti greičiau

"Anuomet solistų atlyginimai buvo nedideli, ir dalis jų uždarbiaudavo važinėdami koncertuoti po kolūkius ir panašias vietas. Kartą "Traviatos" paskutinio veiksmo pabaigoje, kur lovoje merdinti Violeta dainuoja savo partiją, vėluojantis išvažiuoti į tokį koncertą Valentinas Čepkus mane iš užkulisių ragino: "Na, mirk tu greičiau – reikia važiuoti chaltūrinti."

Tarp mylimų J.Ragaišytės vaidmenų – Eliza Dulitl miuzikle "Mano puikioji ledi". Beje, tuo metu kino ekranuose buvo rodomas amerikiečių to paties pavadinimo filmas su Audrey Hepburn. Atrodė, kad toks sutapimas – tikra pražūtis teatre pastatytam miuziklui, bet nieko panašaus neįvyko – spektaklis gyvavo dešimt metų. Kitas ilgai, net šešiolika metų, žiūrovų lankytas spektaklis – G.Rossini opera "Sevilijos kirpėjas", kurioje J.Ragaišytė vaidino žaismingą, virtuozišką Roziną.

Paskutinis pasimatymas

Pašnekovė dar kartą prisiminė L.Truikį, kai 1986 m. buvo statoma "Madam Baterflai". "Kartą užsukau į teatro dekoracijų cechą, kur pamačiau L.Truikį. Jis tada, jau sunkiai sirgdamas, sėdėjo ant dekoratyvinio kelmelio ir žiūrėjo į baigiamuosius jo sukurtų dekoracijų gamybos darbus. Kai priėjau prie jo, šis didis kūrėjas buvo per silpnas atsistoti. Aš pasilenkiau ir pabučiavau jį tiesiai į lūpas. Jos buvo bejausmės, šaltos. Netrukus sužinojome apie jo mirtį", – prisiminė pašnekovė.

Savo vokalo meistriškumą J.Ragaišytė šlifavo Vilniaus konservatorijoje. Už 80 vaidmenų, sukurtų per 30 darbo teatre, jai buvo suteikta aukščiausia solistės kategorija, nusipelniusios artistės vardas, daugiau nei 80 kartų buvo rašyta spaudoje. Beje, dirigentė Margarita Dvarionaitė viename savo rašinyje pavadino J.Ragaišytę sopranų princese, o teatrologas Vytautas Mažeika ne kartą žavėjosi jos aukštu meistriškumu, puikia koloratūrinio dainavimo technika, subtiliu kolegų pojūčiu scenoje.

Dėkinga kolegoms

"Aš dirbau teatre iki sulaukiau 1988 m. pensinio amžiaus. Išėjau, nes nenorėjau dirbti pagal sutartį. Taičiau ir išėjusi iš teatro nesėdėjau rankų sudėjusi – dainavau Rotušėje santuokų metu, dirbau M.Žilinsko dailės galerijoje, Sporto muziejuje. Visur stengiausi dirbti kuo geriau, nes esu maksimalistė. Tai patvirtina ir mano gyvenimo moto – "Darbą stenkis padaryti geriau už kitus".

Mirus vyrui, o sūnui pradėjus savarankišką gyvenimą kitur, J.Ragaišytė liko viena erdviame bute Kęstučio gatvėje. Solistė su dėkingumu prisimena kolegas, su kuriais ji palaikė ar palaiko gerus, draugiškus santykius nuo teatro laikų. Tai solistė Kristina Krukauskaitė, tapusi dirigento Stanislovo Vilhelmo Čepinskio žmona ir smuikininko Vilhelmo mama, solistės Gerutė Salomėja Stračkaitytė, Danutė Dirginčiūtė, balerina Birutė Dženkaitytė, Aldonos Mikšytės ir Aniceto Kunčiaus šeima ir kt.

Kaip tapo Jone

Smalsu, kodėl solistė teatre buvo vadinama Jone, nors pase aiškiai parašyta Janina? "Tai mano krikštamotės kolegės Bernardos Petravičiūtės dėka tapau Jone, vos tik atėjusi į teatrą. Ji, atidžiai apžvelgusi mane ir išgirdusi vardą, priėjo ir jai vienai būdingu stiliumi – nesivaržydama garsiai pasakė, kad mano nosis ne ta, o vardas – visai netinkamas.

"Būsi Jonė", – pasakė prieštarauti neleidžiančiu balsu. Taip ir likau Jonė. Tik nosis liko ta pati", – nusikvatojo Jonė, iki šiol nepraradusi optimizmo ir kartu labai išgyrusi savo krikštamotės B.Petravičiūtės prisiminimų ir eilėraščių knygą "Neatplėšti laiškai".