Pokalbio R.Baranauskas pakvietė į savo jaukius namus Žaliakalnyje. Erdvioje svetainėje stovi vyriausio sūnaus Manto pianinas. Ant stalo dega žvakės, o sienas puošia G.Baranauskienės siuvinėjimo darbai. "Tai tarsi meditacija, minčių išvalymas", – šypsosi ji. Šalia šeimininkų tuoj įsitaiso šeimos numylėtinė – kalytė Gilė. Su sutuoktiniais kalbamės apie mįslingą teatro pasaulį, meilę muzikai ir drąsą svajoti.

– Raimondai, kuriate pagrindinį – profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį populiariajame amerikiečių miuzikle "Mano puikioji ledi". Spektaklis Muzikiniame teatre statomas jau ketvirtą kartą. Ar jūsų Henris Higinsas bus kuo nors kitoks?

– Vaidinau ir ankstesniame miuziklo pastatyme. Jo premjera įvyko 1998-aisiais, o aš prie komandos prisijungiau 2003 m. Spektaklyje įkūnijau Fredį – pagrindinę heroję Elizą įsimylėjusį aristokratą. Apie Higinso vaidmenį tuo metu net negalvojau. Kadangi ankstesnių pastatymų neanalizavau, tad sunku pasakyti, kuo būsiu kitoks. Tikriausiai didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamų tekstų. Nors tai miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem spektakliams. Šiuo metu intensyviai repetuojame, kartojame scenas, tad reikia įdėti nemažai darbo. Kita vertus, jis be galo įdomus. Apskritai, naujo spektaklio statymo laikas yra pats įdomiausias, nes kupinas kūrybos ir ieškojimų.

Jei esi labai pavargęs, apie spektaklį išvis nesinori kalbėti. O jeigu jautiesi pakylėtas, negali nustygti vietoje, žinoma, tuo dalijiesi su šeima.

– Jūsų abiejų gyvenime svarbi muzika, esate baigę solinio dainavimo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt su muzika susijusi ir jūsų pažinties istorija?

Greta: Tikra tiesa, muzika mus ir suvedė (juokiasi). Susipažinome akademijoje, man rodos, iškart po parengiamųjų egzaminų.

Raimondas: Susipažinome vos įstoję į pirmą kursą. O antrajame jau tapome vyru ir žmona. Viskas įvyko labai greitai, ir štai mes jau 22-ejus metus kartu.

– Drauge dirbate ir teatre. Tokia situacija turi daugiau pranašumų ar trūkumų?

Raimondas: Niekada nepastebėjau, kad dirbant su Gretule būtų kokios trinties.

Greta: Mes mokame atskirti darbą ir namus – teatro reikalų namo nesinešame. Aišku, jei labai norisi ką nors aptarti, taip ir padarome. Diskusijos namuose dažniausiai kyla, kai statomas naujas spektaklis, nes tada turime daug idėjų. Raimondas kartais savo personažą mato vienaip, o aš – kitaip. Tad vyras paprašo įvertinti jį iš šalies, pakomentuoti naujus sumanymus. Pas mus nėra konkurencijos ar apibrėžimų, kokie turėtume būti. Esame tokie, kokie esame, ir taip palengva plaukiame per bendrą gyvenimą (juokiasi).

– O ar nesunku grįžus namo išeiti iš vaidmens?

Raimondas: Viskas priklauso nuo nuovargio. Jei esi labai pavargęs, apie spektaklį išvis nesinori kalbėti, tiesiog trokšti tylos. O jeigu jautiesi pakylėtas, negali nustygti vietoje, žinoma, tuo dalijiesi su šeima.

Greta: Man atrodo, kad, spektakliui pavykus, norisi kalbėtis, džiaugtis dėl to, kas įvyko. O jei spektaklis įvyksta ne taip, kaip tikėjomės, bent tą vakarą geriau mintis apie jį palikti ramybėje, nieko apie tai nešnekėti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Balsas – esminė jūsų darbo priemonė. Kaip jį saugote, ilsitės po vaidmenų?

Raimondas: Būna įvairiai, neturiu vienos taisyklės. Šeimyna jaučia, kad mane reikia palikti tyloje ir ramybėje. Tada jie išeina į miestą, kartais aš pats iškeliauju pasivaikščioti į gamtą ar tiesiog šiaip patyliu kelias valandas. Būna taip, kad esi toks pavargęs ir emociškai išsikrovęs, kad net kalbėti negali. Kai viduje jaučiuosi tuščias ir negalintis nieko duoti, skambinu draugui į Dramos teatrą. Jis man pasiūlo spektaklių, kuriuos pažiūrėjęs vėl įgaunu energijos.

Greta: Balsas yra gyvas organizmas. Aš pastebėjau vieną dalyką – jei solistas turi atidainuoti dešimt spektaklių, balsas būtent tiek jam ir ištarnaus. Matyt, smegenys neleidžia tau pagalvoti, kad gali sugriūti. Bet, neduok Dieve, po tų dešimties spektaklių bus kokios trys dienelės laisvos. Per jas tu sirgsi – ir gerklę skaudės, ir temperatūra kils, greičiausiai net neprakalbėsi. Psichologija lemia iš ties daug. Dažnai būna, kad ateina solistai prieš spektaklį ir sako: neturiu balso, nesudainuosiu. O užlipus ant scenos viskas išeina puikiai.

– Raimondai, kaip muzika atsirado jūsų gyvenime? Ar nuo vaikystės žinojote, kad būsite operos solistas?

Raimondas: Sunku pasakyti, kada tiksliai supratau, kad noriu būti ant scenos. Tačiau, kaip ir žmona, muzikavau nuo vaikystės. Kartu intensyviai sportavau, buvau bėgikas. Tad svarstydavau – norėsiu save susieti su sportu ar muzika. Prisimenu, kaip po vienų varžybų nusprendžiau atsisakyti profesionalaus sporto. Vasarą prabėgau maratoną, po to man sukilo temperatūra, viską skaudėjo. Galvoju: ar tikrai sportas – sveikata, kai po varžybų tampi siaubingu ligoniu (juokiasi)? Turbūt tada ir suvokiau, kad siesiu savo kelią su muzika.

Greta: Ir labai gerai, kad taip padarei. Man atrodo, kad teatras – tikrasis Raimondo pašaukimas.

Raimondas: Muzika man visada buvo svarbi. Sovietų laikais tėvai dalyvaudavo įvairių meninių grupių veikloje, o mane nusiveždavo pažiūrėti. Žiūrėdavau ir pats norėdavau būti ant scenos. Tik tada dar negalvojau, kad tapsiu profesionaliu muzikantu. Aišku, mūsų profesija tokia, kad tenka dirbti per šventes, savaitgaliais mūsų niekada nebūna namie. O ir valstybiniu lygiu, mano galva, požiūris į meną yra nulinis. Tačiau tu vis tiek dirbi tą darbą ir juo mėgaujiesi. Šimtaprocentinė tiesa – susirask darbą, kurį myli, ir nereikės dirbti.

– Greta, jūs teatrą matote iš kitos – techninės pusės. Nusprendėte šiek tiek atsitraukti nuo muzikos?

Greta: Tai buvo ilgai svarstytas sprendimas. Tačiau kai pagaliau apsisprendžiau, širdies neskauda. Išstudijavau save, kaip žmogų, ir supratau, kad scena – ne man. Myliu patį kūrybinį procesą, tačiau man nepatinka galutinis taškas – rezultato parodymas. Būdama scenoje save per daug kritikuodavau. Mano perfekcionizmas tiesiog neleido mėgautis dainavimu. Manau, kad solistas tikriausiai privalo neturėti tam tikrų savybių, kad galėtų džiaugtis tuo, ką padarė, net ir žinodamas, kad tai galbūt ne pats geriausias variantas. O aš nesijaučiu laiminga, jei neparodau nepriekaištingo rezultato. Aišku, režisieriaus padėjėjos specialybė irgi turi savų niuansų. Mėgstu būti atsakinga už save ir darbą, kurį darau. O čia tu niekada nebūni atsakingas tik už save. Duodi komandą, ir nežinai, kaip kitas žmogus ją atliks. Tad privalu pasitikėti kolektyvu, surasti bendrą kalbą.

Raimondas: Mano žmona geriau pati viską padarys, negu kažkam nurodys (juokiasi).

– Teatro spektakliuose vaidina ir jūsų trylikametrės dvynės dukros Aušrinė ir Goda. Scenoje jos sukasi nuo mažumės?

Raimondas: Taip, teatro scena joms labai artima. Vaidino ir vyriausias sūnus Mantas, jis debiutavo net būdamas jaunesnis už mergaites, – devynerių metų. Kartu vaidinome spektaklyje "Nykštukas Nosis". Ši patirtis pati maloniausia, nors ir kainavo daug nervų. Berniuką Jokūbą, vėliau pavirstantį nykštuku, įkūnijo sūnus, o Nykštuką Nosį – aš. Scenoje, kai burtininkė užburia berniuką, dekoratyviame kiaušinyje turėdavome pasikeisti vietomis. Apimdavo neapsakomas jausmas, kai sūnus ateidavo pas mane, o aš jį pakeisdavau, ir pats išeidavau į sceną. Atlikdamas vaidmenį visada jaudinuosi, o čia dar tavo paties vaikas scenoje vaidina drauge... Sūnui suaugus, Jokūbą spektaklyje vaidina dukros.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Greta: Sūnus buvo atėjęs paklausyti, kaip Jokūbą įkūnija viena iš sesių. Mantas pasakojo, kad, stovėdamas už kulisų, tiksliai žinojo, ką ji jaučia. Sūnus ir norėjo paklausyti sesers, ir bijojo. Išeidavo už durų, ir vėl grįždavo – negalėjo nustygti vietoje. Išties jautri akimirka. Pastebime, kad mergaitės turi mažiau baimės. Kai sūnui, būnant mažam, siūlydavo vaidmenis, jis neretai atsisakydavo, nes nesijausdavo pasiruošęs. O dvynės pilnos entuziazmo. Jos net pačios sugalvoja, ką galėtų vaidinti. Pavyzdžiui, miuzikle "Adamsų šeimynėlė" jos norėjo atlikti sūnaus Pūgžlio vaidmenį. Tačiau tai suaugusio aktoriaus darbas. Dukros vaidina operetėse "Grafaitė Marica", "Misteris X", taip pat operoje "Makbetas". Tad per mėnesį susidaro bent pora spektaklių.

– Ką dabar veikia vyriausias sūnus?

Pas mus nėra konkurencijos ar apibrėžimų, kokie turėtume būti. Esame tokie, kokie esame, ir taip palengva plaukiame per bendrą gyvenimą.

Raimondas: Mes labai džiaugiamės, kad sugebėjome neužgožti vaikų meilės teatrui ir muzikai. Kartais atsitinka taip, kad tėvai vaikus prispaudžia mokytis muzikos, tad suaugę jie nuo jos pradeda bėgti. Tačiau su mūsų atžalomis taip nenutiko. Mantui jau 21-i, jis domisi teatru, į spektaklius pasiima draugių ir draugų. Sūnus labai gabus muzikai, turi absoliučią klausą, puikiai valdo pianiną. Tačiau visada jam sakydavau: įgyk kitą specialybę. Jei norėsi muzikuoti, juk niekas nedraus. Tad jis dabar ieškojimų kelyje, studijuoja Vilniaus universitete reabilitologo specialybę.

– Ar palaikytumėte, jei vaikai užsimanytų sekti jūsų pėdomis?

Raimondas: Vaikams siūlau įgyti kitą specialybę. Tačiau niekas nedraudžia toliau muzikuoti. Šiais laikais muziko diplomas nebėra toks reikalingas. Jei būsi geras, teatras pakvies ir be diplomo.

Greta: Mantas visada svajojo apie dirigento profesiją. Tokiu atveju, baigus muzikos mokyklą, negalima daryti pertraukos. Tačiau sūnus nusprendė pailsėti ir pertrauką padarė. Baigdamas vidurinę mokyklą jis paklausė: mama, ar galiu stoti į akademiją ir būti dirigentu? Iš vienos pusės, aišku, kad gali. Tačiau mes priminėme jam, kiek darbo turės įdėti. Jei norės būti geras dirigentas, o ne vidutiniokas, Mantas privalės pasivyti kryptingai šia linkme ėjusius jaunuolius ir juos pralenkti. Tad pasiūlėme gerai pasvarstyti. Pagalvojęs sūnus nusprendė studijuoti kitą specialybę. O panelės tai apie Holivudą svajoja. Verkia, kaip bus, kai jos išvažiuos ir mūsų nematys (juokiasi). O mes šypsomės, nes suprantame, kad čia drambliuko svajonės. Tačiau tegul svajoja, iš tų svajonių gali išeiti kas nors labai gražaus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Greta, ar stebite visus spektaklius, kuriuose vaidina vyras?

Greta: Anksčiau, kai spektaklių būdavo mažiau, žinoma, eidavau žiūrėti. O dabar, kai esu režisieriaus padėjėja, stengiuosi peržiūrėti naujus mūsų teatro spektaklius su visomis aktorių sudėtimis. Tačiau tai nebūtinai yra spektakliai, kuriuose vaidina Raimondas. Reginiui susigulėjus galvoje, vėl nueinu įvertinti, kaip kuri sudėtis patobulėjo. Dažniausiai žiūriu vyro spektaklius, kurie jam dėl kokių nors priežasčių sunkūs. Kita vertus, kartais atrodo, kad geriau ten neiti, nes labai nervinuosi, ramiau jaučiuosi likusi namuose. Kalbant apie spektaklius, kuriuose vaidina vaikai, stengiuosi atžalas į sceną paleisti be jokių lūkesčių. Pavyks suvaidinti – viskas gerai, nepavyks – taip pat gerai. Jie dar vaikai, tad kas nors gali ir neišeiti. Nesinori jų spausti, nes jie patys labai savikritiški. Dukros sudainuoja išties šauniai, tačiau visą vakarą nervinasi, nes, repetuodamos su mokytoja, anot jų, pasirodė geriau.

Raimondas: Visi šeimoje turime tą kritiko bruožą. Aš pats anksčiau be galo jaudindavausi, kai ko nors nepavykdavo sudainuoti. Tik dabar iš to išaugau, taip stipriai visko nebeimu į širdį.