Vienuoliktą rudenį kyla Kauno miesto simfoninio orkestro sezono uždanga. Vadovaujamas savo vyriausiojo dirigento Konstantino Orbeliano, orkestras pristato saksofono meistrą Federico Mondelci.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad saksofonas  ir simfoninis orkestras nėra dažnai sutinkamas ar įprastas duetas, tačiau F.Mondelci atskleidžia, kad per 175 šio instrumento istorijos metus jis įsitvirtino ne tik džiaze, bet ir akademinės muzikos partitūrose. Koncerto programoje numatyti kūriniai vedžioja XX a. muzikos takais, pristato Lietuvoje retai girdimas kompozitorių Chaviero Girotto ir Roberto Molinelli pavardes. Šalia jų – Astoro Piazzollos tango, F.Mondelci aranžuoti simfoniniam orkestrui. "Tai kūriniai, galintys perkelti klausytoją į gilių jausmų, meilės, aistros, ilgesio, džiaugsmo, meditacijos lygį per melodiją ir ritmą, artimi tiek man, tiek dirigentui", – programos pasirinkimo motyvus apibendrina F.Mondelci.

Du dešimtmečius italų saksofono meistras įtvirtina įdomaus ir įtakingo savo kartos muziko vardą. F.Mondelci kūrybinį kelią pradėjo savo gimtajame regione G.Rossini konservatorijoje, veliau – Jeano Marie Londeixo klasėje Bordo konservatorijoje, Prancūzijoje. Saksofonininko gastrolių žemėlapis apima daugelį Europos šalių, Japoniją, JAV. Tarp jo partnerių – monumentalūs Milano "La Scala", dirigento Seiji Ozawos, BBC filharmonijos orkestro vardai.

– Kaip atradote saksofoną? Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ar logiškas ir apgalvotas ėjimas šio pasirinkimo link?

– Pasirinkau saksofoną dvylikos, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Saksofonas daug jaunesnis už kitus klasikinius instrumentus, išrastas Adolfo Sakso 1840 m., todėl neturi ilgos vystymosi istorijos, taip pat ir didžiųjų kompozitorių specialiai jam kurto repertuaro iš XVI, XVII ar XIX a. Saksofonas tapo populiarus dėl savo universalumo ir ekspresijos akademinėje, šiuolaikinėje muzikoje, džiaze ar folklore. Mokiausi G.Rossini konservatorijoje Pesaro mieste, vėliau studijavau Bordo aukštojoje muzikos mokykloje, Prancūzijoje, pas maestro Jeaną Marie Londeixą. Be savo instrumento, susipažinau su kompozicija, dirigavimo, dainavimu.

– Jūsų repertuaras balansuoja tarp akademinės muzikos, tango ir džiazo. Klausytojai, matyt, įpratę matyti saksofoną nedideliame džiazo kolektyve, džiazo orkestre. Ar turite ką rinktis iš akademinės muzikos?

– Saksofonas – jaunas instrumentas, tačiau jis turi įspūdingą literatūrą, vystytą nuo XIX a. vidurio. XIX a. prancūzų kompozitoriai iškart pamėgo šį instrumentą, naudojo jį simfoninio orkestro sudėtyje. Nuo pirmųjų G.Bizet, J.Massenet, D.Auberio, G.Meyerbeerio, J.Strausso, M.Ravelio, C.Debussy iki modernistų D.Milhaud, J.Ibert. Kitose šalyse susidomėjimas atvilnijo keliais dešimtmečiais vėliau, bet A.Glazunovas, G.Gershwinas, H.Villa-Lobosas, B.Britenas sukūrė labai įsimintinus saksofono repertuaro opusus, įkvėpusius ir dar vieną – kompozitorių P.Glasso, K.Stockhauseno, A.Parto, L.Berio, M.Nymano, F.Donatoni kartą.

Pavyzdžiui, G.Gershwino kūrinyje "Amerikietis Paryžiuje" saksofonas arba jų sekcija praturtina orkestro tekstūrą, papildo ją džiazo orkestro išgaunamomis spalvomis, todėl saksofonas orkestro tonalines galimybes praplečia iki džiazo garso. Kitu atveju R.Strausso "Sinfonia Domestica" saksofonų šeima integruojama į orkestrą nesiekiant išgauti naujų spalvų, bet sustiprinant pučiamųjų sekciją. M.Ravelio orkestruotose M.Musorgskio "Parodos paveikslėliuose" altiniam saksofonui skirta širdį verianti melancholija, o M.Ravelio "Bolero" du saksofonai praplečia ir taip didelę orkestro tembrų įvairovę. G.Bizet siuitoje "Arlietė" saksofonui patiki lyrinį vaidmenį, G.Pucinnio operoje "Turandot" saksofonas turi beveik užkulisinę, tačiau svarbią funkciją, palaiko chorą. Galėčiau ilgai cituoti partitūras, kur saksofonui patikėtas vieno ar kito ryškumo vaidmuo. Grojimas šiuo instrumentu reikalauja daugybės įgūdžių, kartais – būti vienu iš orkestro instrumentų, bet dažnai – ne tik vienu iš instrumentų, tačiau ir solistu.

Nuolat groju koncertus saksofonui ir orkestrui viso pasaulio scenose, tarp kurių "La Scala" Milane, Sankt Peterburgo filharmonija Rusijoje. Kartais esu ir dirigentas, ir solistas.

– Jūsų bendradarbiavimas su dirigentu Konstantinu Orbelianu atnešė daug gražių rezultatų. Kuriuos jų bendradarbiavimo aspektus vertinate labiausiai?

– Darbas su K.Orbelianu buvo vienas didžiausių mano karjeros kūrybinių iššūkių. Kartu mes ne tik įrašėme kompaktines plokšteles, bet ir koncertavome daugelyje šalių, pristatydami klasikinį, šiuolaikinės muzikos, mano aranžuotų A.Piazzollos, G.Gershvino, D.Ellingtono, N.Piovani, E.Morricone kūrinių programas. K.Orbelianas, kaip ir aš, yra universalus menininkas – pianistas, dirigentas, gebantis suprasti ir dirbti su labai skirtinga muzika, inicijuoti sėkmingus projektus.

– Pakalbėkime apie koncertą. Kas yra programos ašis?

– Atsakymas – repertuaro pasirinkimas. Tai kūriniai, galintys perkelti klausytoją į gilių jausmų, meilės, aistros, ilgesio, džiaugsmo, meditacijos lygį per melodiją ir ritmą, artimi tiek man, tiek dirigentui. Į programą įtraukėme mano aranžuotus kūrinius leidybinei kompanijai "Delos", R.Molinelli man skirtą labai amerikietiško stiliaus koncertą saksofonui ir orkestrui "Keturi Niujorko paveikslai". Šis požiūris į muzikos pasaulį galėtų būti pavadintas akademizmo, šiuolaikinės muzikos, tango ir džiazo mišiniu.

– Pirmojoje koncerto dalyje klausytojai išgirs A.Piazzollos tango rinkinį. Jie priklauso skirtingiems kompozitoriaus biografijos etapams. Ar šis pasirinkimas nutapo A.Piazzollos kūrybos portretą? Jeigu jums pačiam reikėtų tapyti panašų portretą, kuriuos kūrinius pasirinktumėte?

– A.Piazzolla buvo novatoriškas kūrėjas, jis perkėlė Argentinos tango iš šokio aikštelės į koncertų sceną. Jo kelias ilgas ir sudėtingas, tačiau jis niekada nesitaikė su kompromisais. Man asmeniškai imponuoja kompozicijos, parašytos kvintetui ir jo nariams, išskirtiniams muzikantams Ablo Ziegleriui, Fernando Suarezui Pazui. Kaip saksofonininkas, vertinu A.Piazzollos ir G.Muligano bendradarbiavimo rezultatą "Summit". Taigi iš mano minėtų projektų aranžuodamas kūrinius semiuosi daugiausia įkvėpimo.

– Pastebėjau, kad daugelis geriausių klasikinės muzikos atlikėjų atrado tango tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Ar tai reiškia, kad "Tango Nuevo" pralenkė laiką"?

– Akademinio pasaulio geriausieji atsigręžė į A.Piazollos palikimą po jo mirties. Kompozicijose deranti tradicija ir inovatyvumas, be jokios abejonės, – muzika, pralenkusi laiką.

– "Keturis paveikslus iš Niujorko" R.Molinelli parašė specialiai jums. Papasakokite daugiau apie tai.

– R.Molinelli sukūrė šį koncertą saksofonui 2001 m., nuo pat premjeros jį lydėjo sėkmė, tai paskatino keliolikos orkestruočių gimimą – nuo originalio versijos saksofonui ir simfoniniam orkestrui, kuri ir bus atlikta Kaune, iki kamerinio ir pučiamųjų orkestro versijų, kol galiausia suskambo atliekama saksofonų orkestro. Roberto yra Italas, mes abu kilę iš to paties regiono, studijavome G.Rossini konservatorijoje, iš mūsų regiono kilę G.Rossini, G.Pergolesi, B.Gigli, M.del Monaco, F.Coreli... Puiki kompanija, ar ne? Kartu su Roberto turėjome daug bendrų patirčių, daug koncertavome, aš net įrašiau garso takelį "Barillos" makaronų televizijos reklamai, kurį jis ir sukūrė. Mūsų karjeros visada buvo susipynusios.