Projekte dalyvauja penkiolika Kauno rajono seniūnijų: Akademija, Babtai, Domeikava, Ežerėlis, Garliavos apylinkės, Kačerginė, Karmėlava, Kulautuva, Lapės, Linksmakalnis, Raudondvaris, Ringaudai, Rokai, Samylai bei Vilkija. Nėra dviejų tokių pat seniūnijų, visos jos išsiskiria ryškiu identitetu, kurį meniniai procesai tik stiprina. Kol vienur vis garsiau skamba muzika ar kuriami scenos menų pasirodymai, kitose gyvenvietėse kyla nauji skulptūriniai objektai ir gaivinamos viešosios erdvės.

Jau šią vasarą ir rudenį keliaujant aplink Kauną galima įvertinti ne vieną tokį kūrinį. Štai liepos 15 d. Raudondvaryje, visai greta istorinio dvaro, spalvingai ir triukšmingai atverta nauja jaunimo laisvalaikio erdvė. „Esu dalyvavęs ne viename savo objekto atidaryme, bet šis tikrai buvo pats įspūdingiausias“, – juokiasi architektas, „Kaunas 2022“ ambasadorius Algimantas Grigas. Simboliška, kad Raudondvaryje augęs menininkas į pagalbą pasikvietė savo keramikos mokytoją, čia pat gyvenantį ir kuriantį Ričardą Gašką. Kartu jie darbavosi su vietos jaunimu, išreiškusiu norą turėti naują susitikimo vietą, kurioje galėtų jaustis laisvai. Pavyko – jau atidarymo vakarą vedėjo vaidmenį puikiai atliko vienas dirbtuvių dalyvių.

„Tiesa, pradinėse diskusijose aktyviau dalyvavo vietos abiturientai, kurie prasidėjus fizinėms dirbtuvėms jau buvo baigę mokyklą – čia juos pakeitė jaunesni moksleiviai, kurie šioje erdvėje dažniausiai ir rinksis“, – pastebi architektas. Jis buvusiame stadione suprojektavo dvi terasas, sujungtas kartimis. „Tai vaikai pasiūlė nudažyti kartis baltai ir raudonai – juk Raudondvaris“, – šypsosi A. Grigas. Ir pastebi, kad atidarymo vakarą naujasis objektas, kuriame patogu piknikauti, žaisti ar tiesiog šnekučiuotis, visai netikėtai tapo ir scena – čia muzikinę programą atliko vietos gyventojas bardas Ignas Lapienis. Beje, nors objektas – atviras, jis gali būti naudojamas ir lankomas visais metų laikais.

M. Plepio nuotr.

A. Grigas teigia, kad bene svarbiausia „Šiuolaikinių seniūnijų“ idėja ir yra nepertraukiamas darbas su vietos bendruomene – vaizdžiai kalbant, ne tiesiog „žuvies įdavimas“, bet mokymasis meškerioti. Susitikimuose ir diskusijose apie naująją erdvę jaunimui ir architektūrinį objektą dalyvavo visas Raudondvaris – kultūros centro, mokyklos atstovai, taip pat bendruomenių, kurių čia oficialiai veikia keletas, nariai. O dirbtuvių birželio ir liepos sandūroje metu vyko ir jaunimo dienos stovykla, taigi dalyviai dalį laiko skyrė Kauno pažinimui, lankėsi festivalio „Per_kūnija“ renginiuose, o vakarais drauge plušėjo statybose.

Be jaunimo erdvės atidarymo, Raudondvaris vis intensyviau ruošiasi ir kitų metų šventei, kurios metu visuomenei bus pristatytas bendruomenės narių kurtas spektaklis, kurio kūrybinį procesą lydės menininkų Eglės Valadkevičiūtės ir Mariaus Pinigio indėlis.

Tiek naujienų iš Raudondvario – keliaukime toliau palei Nemuną. Ir jei anksčiau plaukiant laivu pro Kulautuvą nebuvo matyti jokio ryškesnio šios istorinės kurortinės gyvenvietės simbolio, šią vasarą būtent toks ir randasi. Iš žiemą Kulautuvos miškuose išlaužytų pušų medienos ryškiai geltoną skulptūrinį objektą čia jau du mėnesius kuria architektas-menininkas Džiugas Karalius.

„Esu dėkingas savo šeimai, kad mane mažą vežiodavo po įvairias vietoves Lietuvoje, įskaitant ir Kauno apylinkes, Kulautuvą“, – prisimena D. Karalius, kuriam apie atvirą konkursą šiame miestelyje sukurti meninį objektą papasakojo žmona. Architektas teigia vertinantis kūrybos atokesnėse vietovėse, ne miesto centre, patirtį – pavyzdžiui, ne taip seniai iš čia pat surinktų šiukšlių jis sukūrė keletą skulptūrinių objektų Kauno tvirtovės VIII forte. O Kulautuvoje jis atrado itin stiprią ir kūrybišką vietos bendruomenę, kurią sudaro ir senieji gyventojai, ir naujakuriai, ir savo kraštą mylintis jaunimas. Anot D. Karaliaus, kulautuviškiai atidžiai stebi jo kūrybinį procesą, kuris vyksta bet kokiomis oro sąlygomis, negaili patarimų, o ir įdėmiai išklauso jo pasakojimų apie tai, koks gali būti menas ir kaip jis gali būti kuriamas.

M. Plepio nuotr.

Skulptūra „Uoste šuolis“, kurios aukštis – 4,5-5 m, ilgis – 7-8 m, plotis – 5 m, taps kelrodžiu ne tik plaukiantiems Nemunu. Mažųjų laivų uoste konstruojamas objektas puikiai matomas ir ateinant iš miestelio – mat pati upė artėjant yra tik nuspėjama, bet neregima, iki jos reikia eiti per užliejamą pievą. Beje, tai nebus tik vizualus, dekoratyvinis objektas – šiaudinius sodus primenančioje struktūroje, kurioje nerasite stataus kampo, bus galima karstytis, piknikauti ar tiesiog atsipūsti. „Tai susitikimo vieta“, – sako architektas ir priduria, kad tokios apimties objektas – itin imlus laikui. Visgi iki rugpjūčio pabaigos „Uoste šuolis“ bus visiškai pabaigtas – o jei į Kulautuvą užsuksite anksčiau, galite stebėti, kaip darbuojasi D. Karalius.

Taip pat šiemet Kulautuvoje baigta kurti ir tekstilininkės, žemės meno kūrėjos Gailos Akelienės idėja – „bendrystės erdvė“. Tai skulptūros-suoliukai iš nukirstų akacijų, kurios taip pat yra svarbi Kulautuvos identiteto dalis. Juk dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“ skaičiuoja jau dvi dešimtis metų!

Kitame Kauno rajono gale, ties riba su miestu – dar vienas „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto dalyvis – Rokai. Čia menininkų šeimoje gimusi ir augusi „Kaunas 2022“ komandos narė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė tapo ir kūrybinių procesų kuratore. „Džiugu tai, kad jei pernai menines dirbtuves čia vedė atvykę į Rokus kūrėjai, tai šiemet tuo užsiėmė jau vietos gyventojai“, – tokių projektų prasmę vietos bendruomenei vienu sakiniu nusako ji.

Bene ryškiausias Rokų identiteto elementas – molis, mat dar 1603 m. čia įkurta Bernardinų vienuolyno plytinė. Nenuostabu, kad būtent į šią medžiagą ir keramiką apskritai Rokuose koncentruojamasi labiausiai – tiesa, šiemet į kūrybinius procesus įsisuko ir naujas paukštis. Taip, paukštis, vardu Rokas – tai mitinis gyvūnas, nuo kurio vardo, kaip sako viena legendų, kilo gyvenvietės pavadinimas.

Šį mitą bendruomenės nariams žygio metu papasakojo Vanda Mažeikienė, išleidusi jau ne vieną knygą apie Rokų savastį ir istoriją. Taigi nors projektas Rokuose, kurio sezono uždarymo renginys įvyks rugsėjo 10 d., vadinasi „Molio kelias“, sparnų ir polėkio jo rezultatuose taip pat netruks. Mitinio paukščio Roko skulptūrą kartu su bendruomene kuria menininkas Algimantas Šlapikas, tiesa, šios „premjera“ – tik kitąmet. O į jau tradicine tampančią „Molio kelio“ šventę, kurioje kūryba liesis toliau, jau siunčiami kvietimai – juos linoraižinio technikos pagalba sukūrė dirbtuvių dalyviai. Jie, beje, vis jaunėja – tai rodo, kad vietos istorija ir tapatybė jaunąją kartą gali dominti ne mažiau nei naujausios interneto tendencijos.

M. Plepio nuotr.

Jau liepos 24 d. į savo bendruomenės šventę kvies ir Babtai, kuriantys keliaujančią kūrybinę laboratoriją… troleibuse. Nors šios elektra varomos priemonės lynai iki Babtų seniūnijos, susidedančios iš Sitkūnų, Panevėžiuko, Pagynės gyvenviečių, tikrai „netraukia“, troleibusą seniūnija įsigijo atnaujinant miesto viešojo transporto parką. Pernai nauju troleibuso „veidu“ pasirūpino bendruomenė ir menininkas Gabrielius Žvirblis. Šiais metais rūpinamasi troleibuso įrengimu, o šį procesą lydį kūrybinių dirbtuvių ciklas. Šventės metu Babtų bendruomenė kvies atvykti ir pasidžiaugti bendrais pasiektais rezultatais.

Dar viena svarbi data – rugsėjo 4 d. Tądien į svečius kvies, nuo 2019 m. save pristatantis kaip Angelų miestą. Anksčiau buvęs kariniu sovietmečio miesteliu, dabar Linksmakalnis kviečia pažinti besikeičiantį seniūnijos įvaizdį. Angelai pasirinkti ne atsitiktinai – čia yra įkurtas Angelų muziejus, gyvūnų prieglauda. Dabar Linksmakalnyje galima išvysti ir jau minėto menininko A. Šlapiko sukurtą skulptūrą-suolelį, gatvės meno kūrinių, susijusių su angelų tema. Šiais metais į Linksmakalnį atvyksta užsienio menininkė, skulptorė Marit Benthe Norheim, kuri savo kūryba dar labiau sustiprins Linksmakalnio, kaip angelų miestelio, identitetą ir praturtins viešąsias erdves. Menininkės kūryba bus pristatyta Linksmakalnio šventėje rugsėjo 4 d.

Projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. „Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.