Šviesioje, sterilia šviesa užpildytoje ekspozicijos erdvėje, atidengiančia priklydėlių mintis, eksponuojami D.Truskaitės kūriniai organiškai susilieja su aplinka. Jie nekontrastuoja, nedeformuoja galerijos geometriškumo, neokupuoja jos, bet prisitaiko. Gali kilti mintis, kad darbai neatkreipia į save dėmesio, nėra pastebimi, tačiau jie – labai gerai (pa)matomi. Savo nebylumu jie atsiveria publikos šnabždesiams, kurie nejučiomis tampa fonu tylai suskambėti.

Tai ne meditacinė būsena siekiant atsiriboti nuo aplinkos dirgiklių. Veikiau jau santykių kūrimo terpė, kurioje ramūs, ritmiški, monochrominiai D.Truskaitės objektai / instaliacijos paskatina nutilti, bet nestabdo minčių.

Ekspozicija – kūrėjos, publikos ir nebylios būties santykių erdvė. Jei negirdime triukšmo, jei esame atsiriboję nuo šviečiančių, žibančių, blizgančių, aitriai spalvingų daiktų, jei nusprendžiame neskubėti ir mūsų laikas ima tekėti lėčiau, nereiškia, kad aplinkinis pasaulis išnyksta. Jo tiesiog nėra čia ir dabar, bet jis šalia. Gyvas, pulsuojantis, chaotiškas, nesuprantamas, klaidus, sykiu nuostabus ir įkvepiantis.

D.Truskaitė, parodoje nekvestionuodama jokios temos, išlaiko poziciją – atsiriboti nuo meno, kuris atveria žaizdas, įstringa kaip rakštis, užgauna teigdamas tik tiesą, ir nieko daugiau. Tik ta tiesa – kiekvienam sava. Todėl pasirinkdama poziciją – nekritikuoti, nereikšti nuomonės, neteigti, nieko nesvarstyti, neieškoti, autorė skatina publiką nurimti. Vidinė ramybė nereiškia abejingumo ar susitaikymo. Ji leidžia pajusti srovę, atsiduoti jos tėkmei ir akimirką pasijusti nesvarbiam. Įsikūnyti į tą, nuo kurio niekas nepriklauso, kuris neprivalo nieko planuoti, (į)vykdyti ar žinoti. Tiesiog būti ir suvokti, kad yra kažkas didesnio, didingesnio, kas ne tik nulemia likimus, koreguoja gyvenimų scenarijus ar sukuria stebuklus, tačiau ir padeda – žinoma, jei tik leidžiame save suvokti ne kaip visagales figūras, o kaip visumos dalis.

Kas? D.Truskaitės paroda "Nepasakyti".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki kovo 3 d.