A.Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Jis nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje. Tačiau ką bepasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių, net ir neįsitenkančių fotografijos rėmuose.

2018 m. A.Dapkevičiaus fotografija po daugiau kaip dešimties metų pertraukos buvo pristatyta retrospektyvinėje parodoje "Ant realaus pasaulio pagrindo". Pasibaigus parodai, leidybai parengtas pirmasis jo albumas, apimantis 1960–2007 m. kūrybą nuo ankstyvųjų fotografijų iki paskutinių kūrinių – koliažų, sukurtų prieš pat mirtį.

Albume publikuojami ne tik paties autoriaus spausdinti ir tuometinėse parodose eksponuoti kūriniai.

Paskutinieji autoriaus kūriniai žymi radikalų kūrybos posūkį po beveik 30 metų darbo tradicinės fotografijos ribose.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė, daugiau kaip metus tyrinėjusi A.Dapkevičiaus fotografijų archyvą, saugomą Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, iš gausios negatyvų kolekcijos atrinko vertingiausius kadrus, kurie pirmą kartą pristatomi visuomenei. Leidinyje taip pat publikuojamos ištraukos iš aktyviuoju kūrybos periodu spausdintų straipsnių, paties fotomenininko pasisakymai.

Daugiausia diskusijų sukėlusią A.Dapkevičiaus kūrinių seriją "Fotografika" (2002–2007 m.), kartu su kitais jo eksperimentiniais darbais, ketinta pristatyta kuratorės parengtoje parodoje "Iš(va)duota tikrovė". Paskutinieji autoriaus kūriniai žymi radikalų kūrybos posūkį po beveik 30 metų darbo tradicinės fotografijos ribose.

Apie 2000-uosius A.Dapkevičius ėmė perkurti savo archyvines fotografijas, tačiau pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas ir džiovinti augalai tapo tikru akibrokštu jo kūrybos žinovams. Iš pradžių autorius gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, retkarčiais paspalvindamas detales, priklijuodamas augalą. Vėliau padengdavo visą fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, kartais gausiai aplipdydavo džiovintais augalais.

Naudodamas tokias raiškos priemones, A.Dapkevičius netrukus pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandindavo vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi naujų kūrinių. Sutelkęs dėmesį į naujas formos, spalvos išraiškos priemones, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybos metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, negalima. Net ir fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis tikrovės padiktuotomis formomis ir jų tarpusavio ryšiais.