Su parodos organizatoriais – Laura Bohne (L.B.), rytietiškų kilimų ekperte, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja, ir Alberto Levi (A.L.), kilimų meno žinovu, antikvarinių kilimų galerijos Milane savininku, kalbame apie XX a. kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.

– Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas gimė. Parodoje bus pristatomi XX a. Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?

A.L.: „Mane visada žavėjo XX a. – šio amžiaus menas, dizainas. Kartu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX a. menininkų sukurtus kilimus, užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo išausti dirbtuvėse ir turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais tikslais ir siunčiami į Vakarus.

„Wie­ner Werks­tat­te“ ki­li­mas, Aust­ri­ja, 1910 m. / Organizatorių nuotr.

Europietiški ar amerikietiški XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, kilimas nėra audžiamas rinkos poreikiui patenkinti, siekis – išreikšti menišką sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad kilimai  turėjo meninį elementą.

Kilimus matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys, ir apskritai – kad tai meno kūrinys. Kalbant apie XX a. Europos ir Amerikos kilimus, turime reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai yra tam tikrų stilių.

Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet tokia buvo, tačiau XX a. – ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kai prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai imli Europoje kuriamam menui (tokia yra ir dabar), ji supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leido laisvai atskleisti, koks yra XX a., kas jame naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje... XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.

XX a. menininkų kurti kilimai žavi. Juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. To amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį. Turiu omenyje, kad čia nebėra svarbiausia objektų detalumas (kaip, pavyzdžiui, persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, audžiami Indijoje ar Irane, yra labai įkvėpti XX a. Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.“

Pasauliui laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Daugelis žmonių kilimo nevertino kaip meno kūrinio.

– Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?

L.B.: „XX a. modernizmas palietė labai daug sričių – meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia – ne išimtis: kas vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint mūsų akimis, visos tos spalvos ir formos dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920–1930 m. – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas neatsispindėjo tik kilimuose, jis buvo visur, tad labai svarbu susieti Europos virsmą ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.

Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“ (liet. laiko dvasia). Toji laiko dvasia viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, netgi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią skleidžiančius kūrinius – nesvarbu, ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.“

A.L.: „Kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y., pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau, kad tai puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo labai susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – visi dirbo viename dideliame XX a. projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas. Tad matyti, kaip lietuvis art deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Manau, tai gera idėja.“

Ralph Pear­son, Niu­jor­kas, 1925 m. / Organizatorių nuotr.

– Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?

L.B.: „Labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, nes, visų pirma, tai ne muziejus. Tai vila, kurioje vyko itin spalvingas gyvenimas, ji turi sąsajų su Italija ir reprezentuoja modernizmo stilių, todėl ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską sujungia. Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau, ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami. Būdama Italijoje šį pastatą nuotraukoje parodžiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, kad rengtume parodą būtent čia. Man asmeniškai tai viena gražiausių vilų Kaune, emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.“

– Ar galima teigti, kad per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?

A.L.: „Žinoma! Kilimai labiausiai reprezentuoja savo laikmetį. XX a. kilimuose, kurie buvo kuriami Europoje ir Amerikoje, tai ypač atsispindi  – jie labai glaudžiai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, architektūroje matomas bauhauzo stilius. Kilimai – austiniai XX a. istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.“

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdami parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?

L.B.: „Pirmiausiai – ribotos galimybės, leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, paties pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).

Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu patyrusi prieš dešimtmetį, kai rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų – kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nepaisant, kad tai yra įtemptas laikas, kartu tai be galo malonus procesas, suteikiantis galimybę augti.“

A.L.: „Kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai dideli, gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko J.Lurcat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – tai labai svarbus art deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 m kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo eksponuosime vienuolika meno dirbinių.

Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome labai atidžiai atsirinkti, bet tam tikra prasme tai gerai. Kai nedaug erdvės, atsirenki tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų skleidžia žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.“

– Jūsų manymu, kokia pagrindinė šios parodos žinutė? Ką jums reiškia ši paroda kaip estetui, meno pasaulio žmogui?

Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet kartu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis.

L.B.: „Kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną gyvenu kilimais, man tai artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas man asmeniškai yra sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet kartu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais ir tampa savaime suprantamas, su laiku lyg ir nematomas, o pakabintas ant sienos tarsi ir praranda paskirtį. Šioje parodoje norime atskleisti ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau tampame tarptautiški kultūrine prasme, tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir, žinoma, drąsos jas realizuoti. Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas yra kultūros mainų pagrindas.“

A.L.: „Kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą. Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir XVIII, XVII ar XVI a., netgi viduramžiais kai kuriuose kraštuose. Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie reprezentavo pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo kurti XX a. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės įamžinti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų trumpalaikės.

Manau, pasauliui laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Daugelis žmonių kilimo nevertino kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai, jų akimis, nėra menas. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai yra mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.“

Ką išvysime?

Simbolinę prasmę turinčioje vietoje, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikūrusios parodos ekspozicijoje pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų – Jeano Lurcat, Jacques'o Borkerio, Lailos Karttunen, Ivano da Silvos Bruhnso, Louiso Marcoussis, Ralpho Pearsono, Franko Stellos Jeano Burkhalterio kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko surinkti 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko – kolekciniai baldai. Paroda veiks spalio 1–14 d. Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56).