Sakralumo palytėta

Liūdna, kad neeilinio talento dailininko jau nėra tarp mūsų, dar liūdniau, jog vieno iškiliausių kauniečio menininko jubiliejumi pasirūpino tik jo draugai ir žmona, kuri prieš porą metų siūlė surengti (savotiškai pakartoti) prieš tris dešimtmečius itin plačiai nuskambėjusią A.Šato, Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Jūračio Zalenso, Mikalojaus Šalkausko jungtinę parodą Kauno paveikslų galerijoje. "Tai buvo didelis įvykis", – iki šiol ją puikiai prisimena daug dailininkų.

Deja, nė vieno tos parodos autoriaus šiandien nėra tarp gyvųjų, praktiškai visi jie buvo širdininkai. Liūdna, kad Aldonos Šatienės iniciatyvą užgesino abejingumas ir projektinės veiklos biurokratija, kuri dažniausiai būna palanki toli gražu ne menui, bet vadybiniams, įvaizdžio kūrimo sugebėjimams. Ir A.Šatas jų neturėjo, jam užteko tapybos, ji jam buvo visas gyvenimas, todėl savotiškai dėsninga, kad projektinės veiklos eroje jubiliejinė tapybos grando paroda artimųjų rūpesčiu buvo surengta gana nedidelėje erdvėje – senamiestyje įsikūrusioje privačioje "Parko galerijoje".

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: prie pat Katedros ypatingame pastate esančioje galerijoje veikia ir bažnytinio meno ekspozicija – visa tai ypač tinka A.Šato tapybai atsiskleisti, kuri tarsi savaime turi sakralumo dėmenį ir išgyvenimų gelme bei tikrumu tiesiog sukrečia.

Nutapęs gyvenimą

Kaune gimęs, užaugęs, šiame mieste savo gyvenimą nugyvenęs dailininkas A.Šatas tik savam krašte nebuvo pranašu, užsienyje jis buvo pripažintas, pelnęs daugybę premijų ir graibstomas meno mylėtojų, o, pvz., prieš porą dešimtmečių Kauno architektų sąjungos tuometėje Alberto galerijoje surengtos parodos visus iki vieno A.Šato darbus nupirko kolekcininkas iš Kanados. Jo darbų turi ir Maskvos dailės muziejus, atsiuntęs raštą, kuriame nurodyta, jog įsigis ir kitų tapytojo darbų, jei tik šis jų pasiūlys. Beje, reikia pažymėti, jog A.Šatas niekada netapė jokių leninų ar darbo didvyrių, tapyba jam buvo kaip oras, kurio neužteršė nei konformizmu, nei melu.

Deja, šiandieniame Modernaus meno muziejuje Vilniuje A.Šato darbų nerasime. Jo darbai eksponuoti Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Norvegijoje, didžiuma jų – privačių galerijų ir nacionalinių muziejų nuosavybė.

Dalininkas, dar būdamas jaunas, 1981 m. laimėjo antrąją premiją sąjunginėje jaunųjų menininkų parodoje Taškente (pirmąją pelnė siužetas apie Baikalo Amūro magistralę, A.Šato darbas buvo "Moters portretas"), 1986 m. tapytojui buvo paskirta pirmoji premija plenere Haiduboschermeny (Vengrija), 1990 m. – pirmoji premija konkurse "800 metų senajam Hanzos miestui Lemgo" (Vokietija). Ir vėl norisi pastebėti, kad dailininkas rašė ne vieną prašymą stipendijai gauti, tačiau jos nėkart negavo.

A.Šatas niekada netapė jokių leninų ar darbo didvyrių, tapyba jam buvo kaip oras, kurio nesuteršė nei konformizmu, nei melu.

Šiandien ne tai svarbiausia, apie viską pasako ne iškilios CV eilutės, o likę dailininko darbai, kur kas iškalbingesni už žodžius – tobula spalvos pajauta, nepriekaištinga kompozicija, išskirtinis piešimo talentas ir nenusakoma gelmė bei tikrumas, kurio nei išmoksi, nei suvaidinsi. Galima teigti, kad jis turėjo neeilinį sugebėjimą nutapyti patį gyvenimą: su juo balta ir juoda, su jo įvairiomis spalvomimis, su jo skausmu ir grožiu, kančia ir didybe – jo drobėse nėra vienos gyvenimo pusės, jose – jis visas.

Tapyba ir filosofija

Beje, į tapybą A.Šato, gimusio 1948-ųjų spalio 6 d., kelias nebuvo paprastas ir lengvas. 1969 m. dailininkas stojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (VDI) studijuoti tapybos, tačiau neįstojo. Tuomet VDI Kauno vakariniame skyriuje pasirinko tekstilę, kur jau mokėsi būsimoji dailininko žmona Aldona.

Vienos peržiūros metu tuometis instituto rektorius Vincentas Gečas, pamatęs A.Šato gobeleną, pasakė: "Čia – tapyba" ir pasiūlė surengti parodą, po kurios jaunasis dailininkas iškart buvo perkeltas studijuoti tapybos. Dėstytojai greitai pastebėjo neeilinius koloristinius, piešimo gabumus, tačiau tuomet studijas sustabdė nuo vienuolikos metų dailininką persekiojusi širdies liga. 1978 m. A.Šatas baigė Vilniaus dailės institutą, įgydamas tapytojo diplomą, ir neatsitiktinai jo baigiamasis darbas – "Jurgio Brėdikio portretas", dailininkui du kartus buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, pirmą kartą operavo profesorius J.Brėdikis, antrąkart – profesorius Rimantas Benetis.

2000 m. prie namų sode sukniubusį jį rado žmona ir tik greita reakcija ir nenutrūkusi viltis, kai, regis, ji jau buvo apleidusi ir menininką gelbėjusius medikus, privertė plakti sustojusią dailininko širdį dar keturiolika metų. Dailininkas mirė 2014-ųjų lapkričio 25 d.

Kaip pastebi menotyrininkas Paulius Stanišauskas, A.Šatas savo kūryboje evoliucionavo nuo ekspresionizmo iki abstrakcionizmo, bet nepaniro vien tik į šias tapybos menines sroves. Jis sugebėjo jautriai ištapyti žmogaus sielos atspindį gana realistiniame portrete, paprasčiausią gėlių puokštę – nepaprastame natiurmorte.

Virtuoziškai naudodamasis spalva, linija, dėme dailininkas ant drobės ne tik sprendė rimtus filosofinius klausimus, bet ir mėgavosi tapyba, atskleisdamas jos dekoratyvines, estetines galias.

Retrospektyvinis nedetalizuojantis žvilgsnis atveria esminį A.Šato kūrybos bruožą: pasaulio dualizmo paslaptį. Tikrosios gyvenimo spalvos randasi iš nuolatinio balansavimo tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, galiausiai – tarp būties ir nebūties. Atsakyti į šį amžiną klausimą dailininkas bandė ir darbų tematika, ir pačia tapyba kaip raiškos priemone, išradingai naudodamas jos teikiamas galimybes.

Visu tuo galima įsitikinti retrospektyvinėje A.Šato parodoje "Parko galerijoje", kurioje – itin reta proga pamatyti išskirtinio talento ilgam atmintyje įstringančius dailininko darbus.

Kas? Paroda "Tapyba – mano gyvenimo pratęsimas".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki lapkričio 30 d.