Menininkės teigimu, turbūt kiekvienas vaikystėje esame bandę gauti atspaudą, kai uždėjus ant monetos popieriaus skiautę grafitu trinama tol, kol išryškėja reljefas. Toks atspaudas vadinamas frotažu.      

Frotažas – siurrealizmo dailės technika, grįsta automatizmo metodu. Ant reljefinio paviršiaus (monetos, medalio, neobliuotos lentos) dedamas popierius, kartais drobė ir trinama pieštuku, kreidele arba dažuose pamirkytu tamponu.

Gaunama faktūra ir raštai, sukuriamos netikėtos vaizdinės asociacijos. Ši technika, būdama artimesnė grafikai, S. Želnytės kūriniuose transformuojasi į tapybinius sluoksnius ir posluoksnius, todėl dailininkė juos vadina tapybiniais atspaudais. Šie spalvoti atspaudai laviruoja tarp grafinio atspaudo ir tapybos. Fiksuodama įvairių buities daiktų paviršius, spalviniais sluoksniais, kai kur beveik persišviečiančiais, menininkė bando išgauti tūrį ir erdvę. Taip istorinę atmintį sukaupusiam daiktui ji siekia suteikti naują prasmę, gyvenimą.

Kartais S. Želnytės kūriniai gan grafiški, kaip atspaudas ir raižinys „Close-up". Tai kirvarpų išgraužtos medžio lentos akvarelinis, fotografijos būdu išdidintas atspaudas. Šis darbas eksponuotas 2009 m. IV-oje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje „Rašto menas". Pagrindinė kūrinio mintis – gamtos ir žmogaus veiklos sugretinimas.

Kituose paveiksluose pasikartojimais ir sluoksniavimu menininkė kuria paveikslo daugiaplaniškumą. Realybėje šie daiktai tiesiog pritvirtinti ant sienos ar kito stabilaus paviršiaus. Pasak menininkės, neretai jų praktinė paskirtis primirštama ir tada išryškėja naujos šių objektų sąvokos, kartais daugiau asociatyvios, kartais daugiau formalios.

Dailininkės tapyboje seni daiktai ir formos dėl savyje sukaupto laiko įgyja sakralumo, kuris sujungia nūdienos kūrybą su praeitimi. Šie daiktai sukaupę aplinkos informaciją virsta tam tikros vietos, laiko, žmonių išvyventų emocijų simboliais, atveriančiais naujas erdves savai interpretacijai.

S. Želnytės tapybos paroda „Laiko atspaudai" Kauno pilyje veiks iki spalio 3 d.