Su viena iš parodos kuratorių dr. Rasa Žukiene kalbame apie tai, kas yra šiuolaikinė tekstilė, kokią vietą joje užima tradicijos ir kokios filosofinės bei estetinės gijos sieja japonų ir lietuvių tekstilininkes.

– Parodoje eksponuojama šiuolaikinė Japonijos ir Lietuvos tekstilė. Kokia yra šiuolaikinė tekstilė?

– Anksčiau tekstilė buvo siejama su pritaikomumu, praktiškumu, buitimi. Tačiau dabar su šia samprata susijusios tik tradicinės technikos, koloristikos aspektai. Šiuolaikinė tekstilė tai – grynojo meno reiškinys. Jo dalis, kuriame nebėra atskirties tarp žanrų, krypčių, meno šakų. Tekstilė įžengė į šiuolaikinio – konceptualaus – meno lauką. Tik skirtingai nuo kitų vaizduojamojo meno šakų, tradicinių technologinių dalykų ji neatsižadėjo, o juos sėkmingai panaudoja.

– Ar tradiciniai technologiniai aspektai šiuolaikinėje tekstilėje yra išlaikę savo archajiškumą, ar jie kinta?

– Tradicijos tekstilės mene yra gerbiamos, bet, atsižvelgiant į parodos "Gilios upės teka tyliai" kontekstą, Japonijos menininkės artimumą tradicijoms išlaiko labiau nei lietuvės, nes mūsų tekstilininkės stengiasi ir geba papildyti tradicijas tuo, kas yra labai šiuolaikiška. Pavyzdžiui, kompiuterinėmis technologijomis, šiuolaikiniais fotografijos atspaudo panaudojimo būdais ir pan. Lietuvių menininkės šioje srityje daro didelius atradimus. Puikus to pavyzdys yra prof. Laima Oržekauskienė-Ore viename iš parodoje eksponuojamų kūrinių, jungianti senovinį rankinį audimą ir kompiuterinės fotografijos atspaudus.

– Ar galima sakyti, kad šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje ryškios atskirties tarp tradicijų ir konceptualios idėjų raiškos nėra?

– Žinoma, yra daug skirtingų menininkių, kuriančių labai įvairią tekstilę, bet tai, ką žiūrovas pamatys būtent šioje parodoje, atskleidžia tradicijų ir šiuolaikinių raiškos priemonių susiliejimą bei tekstilininkių išradingumą, todėl pamatyti šią parodą kiekvienam yra vertinga.

– Parodoje eksponuojami penkių japonių ir penkių lietuvių menininkių darbai. Ar reikėtų ieškoti skaičiaus "dešimt" simbolinės prasmės?

– Tikrai nereikėtų. Ši ekspozicija yra tarptautinio tekstilės meno projekto, kurio paroda šių metų pavasarį atidaryta Kioto mieste, Japonijoje, dalis. Ekspoziciją M.Žilinsko dailės galerijoje papildo jaunų lietuvių tekstilės menininkių kūriniai. Gausus kiekis darbų parodoje sąlygotų nemažus logistinius sunkumus, be to, manau, kad jų kiekis nieko nepakeistų. Kaip kuratorė galvoju, kad šiuolaikiniai žmonės yra gana nekantrūs ir sulaikyti jų dėmesį yra sunku, todėl didelė paroda gali sulaukti ir atmetimo iš žiūrovų. Dėl to, kad eksponuojame 10 menininkių kūrinius, šios parodos architektūra yra erdvi ir, manau, jog būtent erdvė ir nedidelis kūrinių skaičius tikrai leis šiuolaikiniam žmogui pasigilinti į kiekvieną darbą jo kantrybės ir jėgų amplitudėje.

Rasa Žukienė

– Užsiminėte, kad parodoje, atidarytoje Kioto mieste, buvo eksponuojami trijų žinomų Lietuvos tekstilininkių: L.Oržekauskienės-Ore, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Linos Jonikės, darbai. Kaune eksponuojamą šios parodos "tęsinį" papildo ir dviejų jaunosios kartos menininkių: Giedrės Antanavičienės bei Gretos Kardi-Kardišiūtės, kūriniai.

– L.Oržekauskienė, M. Žaltauskaitė-Grašienė, L.Jonikė tekstilės menu besidominčiam žiūrovui yra gerai pažįstamos. Tai aktyviai kuriančios, ne vieną apdovanojimą pelniusios menininkės, kurios yra ir dėstytojos, išugdžiusios nemažai gerų menininkių. Nutariau, kad atėjo laikas į šį tituluotų tekstilininkių būrį įvesti ir naujus vardus. G.Kardi-Kradišiūtė Kaune dar nėra eksponavusi savo darbų, be to, ji žinomesnė užsienyje, nei Lietuvoje, o G.Antanavičienė man įstrigo magistrinio darbo gynimo metu. Pasirodymas menininkui yra didelė paskata kurti, o šios dvi jaunos tekstilininkės yra įdomios ir potencialios kūrėjos, išugdytos VDA Kauno fakulteto Tekstilės katedroje.

– Apžvelgiant parodos ekspoziciją, abiejų šalių tekstilės menininkių kūriniai vizualiai papildo vieni kitus ir jungia į harmoningą visumą. Jūsų nuomone, daugiau panašumų ar skirtumų turi japonų ir lietuvių šiuolaikinė tekstilė?

– Aš juokauju, kad skirtumas yra didelis: Lietuvoje saulė leidžiasi į jūrą, o Japonijoje – saulė teka iš jūros. Tačiau gilesni humanistiniai dalykai yra beveik tapatūs: filosofinis jautrumas, pagarba praeičiai, darbuose atsiskleidžiantis santykis su gamta, amžinybe. Lietuvių menininkių kūriniuose galima įžvelgti ir krikščionišką fundamentą, ir rytų religijų įtakas, be to, labai artima yra abiejų tautybių menininkių šiuolaikinio meno kalba. Pasaulio pajauta, šiuolaikinio žmogaus filosofinės gelmės ieškojimai taip pat jungia abiejų šalių tekstilininkes, nors jos ir seka skirtingomis filosofinėmis tradicijomis.

Pasaulio pajauta, šiuolaikinio žmogaus filosofinės gelmės ieškojimai taip pat jungia abiejų šalių tekstilininkes, nors jos ir seka skirtingomis filosofinėmis tradicijomis.

– Kuo parodoje kiekviena japonų ir lietuvių menininkė išplečia šiuolaikinės tekstilės lauką? Kuo jį papildo?

– G.Kardi-Kardišiūtės specifinės vietos darbas pasitinka žiūrovus dar neįžengus į galeriją. Urbanistinėje aplinkoje tekstilininkė pirmą kartą eksponuoja savo kūrinį, kadangi įprastai darbus kurdavo pievose, laukuose ir palikdavo natūralioje aplinkoje iki kol pati gamta juos sunaikindavo. Linksmuose Megumi Kishida kūriniuose panaudotos žmonių akių fotografijos, pagal kurių išraišką, ne tiesiogiai, o spalvomis, ritmika, menininkė siūlais kuria veido mimiką.

Pozityvus ir G.Antanavičienės kūrinys – tekstilės garsų katalogas, kurį menininkė renka nuo 2016-ųjų. Darbe atsiskleidžia jos idėja, kad tekstilė yra visur. Tuo pasiremdama G.Antanavičienė fiksuoja tokius garsus, kaip šlapių skalbinių purtymas, glostomas vyro pilvas ir pan. Tai kūrinys, kuris nėra tekstilė, bet jis yra apie tekstilę. Tekstilės tapatumo ieškojimai atsiskleidžia ir tarptautiniu mastu gerai žinomos menininkės Nobuko Hiroi darbe. Abstrakčių formų tekstiliniai objektai išryškina pačią tekstilės esenciją. Subtilus, sielą suvirpinantis yra L.Oržekauskienės-Ore kūrinys "Marytės. Kas gi tos Marytės?". 112 fotografinių Mergelės Marijos atvaizdų, kuriuos Lietuvos ir pasaulio bažnyčiose fotografavo menininkė, iškadruoti taip, kad nebelieka jokių šventumo atributų, su kuriais įprastai yra vaizduojama Marija. Desakralizuodama ją, menininkė priartina Mariją prie mūsų visų, tačiau užuominas į jos kančią, pasiaukojimą subtiliai palikdama kūrinyje.

L.Jonikės darbas "Mylimukai" įprasmina mažas ir trumpas gyvenimo akimirkas. Delno dydžio kūriniuose žiūrovas atras ir močiutę, kuri iš tiesų yra didvyrė, siuvusi partizanams marškinius, ir menininkės brolio, išvykusio už Atlanto, istoriją, ir daug kitų akimirkų, kuriose sutelpa emocijos, asmeninių istorijų fragmentai, kelionių įspūdžiai ar net svarbūs šalies įvykiai.

Vienas technologiškai tradiciškiausių yra Haruko Honma darbas, kuriuo tekstilininkė interpretuoja liaudiškas vieno iš Japonijos regionų spalvas, atskleisdama drobės dažymo meistrystę ir subtilumus. Filosofiškas yra Suzumi Noda kūrinys apie unifikuotą žmogų, kartu, ir apie jį siejančius šeimyninius ryšius. Tai technologiškai įdomus darbas, sukurtas iš žakardinėse audimo staklėse naudojamo ažūrinio popieriaus, kurį menininkė padengė lengva smėlio mase, sukurdama šiurkštų, kietą paviršių, kontrastuojantį su lengvais ažūrais.

Lengvumas būdingas ir Yoshiko Tanabe darbui sukurtam iš senų knygų popieriaus pagamintų siūlų. Šiame kūrinyje atsiskleidžia japonų tekstilininkėms būdingas subtilumas, išryškėjantis net mažiausiose detalėse. M.Žaltauskaitė-Grašienė kūrinyje interpretuoja gilią mūsų tautos mitologiją, susijusią su eglės medžio – amžinybės simbolio, skirties tarp šiapus ir anapus – reikšme. "Gilios upės teka tyliai" ekspozicija tikrai verta atidesnio ir gilesnio žiūrovo žvilgsnio.

Iš parodos anotacijos

Parodoje eksponuojami prof L.Oržekauskienės-Ore, docenčių L.Jonikės bei M.Žaltauskaitės-Grašienės kūryba, jaunų kūrėjų G.Antanavičienės ir G.Kardi-Kardišiūtės darbai. Japonijos tekstilei atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė), Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė), Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

Šiuolaikinė lietuvių ir japonų tekstilė – stebėtinai artimi meno pasauliai. Abiejų šalių menininkės linksta į gilius filosofiškus apmąstymus, o jų kūriniai reikalauja ramaus stebėjimo ir ilgesnio dėmesio. Menininkių darbuose esama meninio mąstymo bendrumų bei elgesio su medžiagomis paralelių. Parodoje eksponuojamose kūriniuose svarbią vietą užima Lietuvos ir Japonijos senųjų tekstilės tradicijų pažinimas ir kūrybiškas jų panaudojimas. Panašus dabarties menininkių santykis su savųjų šalių praeities kultūrinėmis ir etinėmis vertybėmis – tai pagarba istorijai ir atminčiai, prasminės nuorodos į praeities kultūras, taip pat ir senųjų audinio formavimo, dažymo technologijų naudojimas.

Šiais globalizacijos laikais pasaulį veikia panašios tendencijos. Viena jų – ryškus kompiuterinių technologijų ir fotografijos naudojimas kūryboje. Fotografija pakeičia piešimą ir eskizavimą, neretai audžiama kompiuterinėmis staklėmis. Bet susidomėjimas naujausioms technologijoms vis dėl to neišstumia menininkių gebėjimo kūriniuose perteikti savo individualybę ir savos tautos tapatybę. Parodoje atsiskleidžia dviejų tik geografiškai tolimų kultūrų vidinio artimumo aspektai.

Parodos pavadinime panaudota japonų patarlė, kurios atitikmenų galima rasti ir lietuvių folklore, įžvelgiant pagarbą tradicijoms, humanistinei etikai, malonaus žmonių elgesio normoms.

Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai bei artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas. Dar 1997 m. Japonijoje, Kioto V tarptautinėje tekstilės parodoje, jauna lietuvių menininkė Lina Jonikė buvo apdovanota "Excellence Award". Tai buvo pirmas aukštas lietuvių šiuolaikinės tekstilės meno įvertinimas, ir jis pelnytas Japonijoje.

Paskui užsimezgė bendradarbiavimas su garsia Japonijos menotyrininke, tekstilės tyrinėtoja ir parodų kuratore Keiko Kawashima, atstovaujančia Kioto miesto galerijai "GalleryGallery". Jos pastangomis Japonijoje jau yra surengta ne viena Lietuvos tekstilės menininkių paroda. Japonijos menininkai daug kartų buvo kviestiniai svečiai Kauno šiuolaikinio meno bienalėse. Kuratorė dr. Keiko Kawashima Kauno bienalėje "Tekstilė‘05" kuravo 9 Japonijos tekstilininkų kolekciją (2005). Po kelerių metų, 2011-aisiais, Kauno bienalėje yra dalyvavusios žymiosios Japonijos menininkės Reiko Sudo ir Hiroko Watanabe.

Parodos kuratorės: dr.R.Žukienė (Lietuva), dr. Keiko Kawashima (Japonija).

Kas? Paroda "Gilios upės teka tyliai".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 1 d.