Kaunietė ir kanadiečiai
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad dailininkų grupėje iš Kanados – lietuvė, kaunietė tapytoja Inga Girčytė, kuri savo kolegas ir pakvietė į Lietuvą, tiksliau ,atvyko drauge, nes I.Girčytė jau kurį laiką gyvena ir kuria Kanadoje.
"Vis pagalvodavau, kur yra mano namai, ir gana ilgai negalėjau į šį klausimą tiesiai, be papildomų paaiškinimų atsakyti, – prieš parodos atidarymą atviravo I.Girčytė. – Vis dėlto, dabar jau galiu sakyti, kad mano namai – Kanadoje, ten radau savo kelią, pildosi kūrybiniai sumanymai. O Lietuva yra mano gimtinė, į kurią visada labai gera atvykti."
"Kur? Kur mes skrisime?" – nuolat pasitikslindavo I.Girčytės kolegos dailininkai, kuriems Lietuva ausyse skambėjo neįprastai, nes visi kiti "The Tin Can" kolektyvo nariai – Kanadoje gyvenantys menininkai.
Tiesa, Susan Pollock kilusi iš Kvebeko, prancūziškojo Kanados regiono, Spenceris J.Harrisonas gimęs Ontario provincijoje. Cate McMullin gimtinė – Airijoje, ir tai yra svarbios detalės, nes parodą pavadinę "Peržengti ribas" menininkai stengiasi savotiškai peržengti ir teritorijų ribas. Beje, ne tik jas. "Kanadoje studijuodama tapybą ėmiau tiesiogiai suprasti tolerancijos esmę, – pasidalijo mintimis I.Girčytė. – Universitete tvyro tokia atmosfera, kad niekas išties nevertina ir juolab nesmerkia žmogaus rasės, lyties ar įsitikinimų, ten išties paprasčiau rasti save, nesibaiminant nuožmios kritikos, pašaipų, ignoravimo, nepriėmimo ar net stūmimo iš savojo rato."
I.Girčytė atvira: ši dailininkų grupė nesiekia užkariauti garsių parodų salių. "Mes kaip tik sąmoningai orientuojamės į mažesnius, galbūt ne tokius svarbius plotus. Pavyzdžiui, su savo darbais vyksime į Airiją ir parodą surengsime ne Dubline, o nedideliame Golvėjaus mieste, tačiau planuose ir Šanchajus Kinijoje, ir Kamlupsas Britų Kolumbijoje", – pasakoja menininkė.
Skardinių kolektyvas
Taigi keturių bendraminčių "The Tin Can" kolektyve – studentės S.Pollock, C.McMullin, I.Girčytė iš Toronte esančio seniausio Kanadoje meno, ir dizaino universiteto OCAD ir universiteto tapybos profesorius S.J.Harrisonas.
Beje, o kodėl "The Tin Can" (iš anglų k. – "Skardinių kolektyvas") pasivadino būtent taip?
"Mūsų kolektyvo pavadinimas kilo todėl, kad skardines naudojame tapyboje, teptukams, – paaiškino I.Girčytė. – Jų susikaupė tiek, kad pradėjome jas naudoti vietoje puodelių. Susitikimai universiteto vienoje iš laiptinių, dalijimasis maistu ir pokalbiais apie meną bei gyvenimą virto į kassavaitinį ritualą, kuris tapo tradicija."
"The Tin Can" grupės narė S.Pollock gimė ir augo Monrealyje, šiuo metu gyvena Toronte. Manitobos universitete baigusi interjero dizaino bakalauro studijas, sukaupė nemažai praktikos šioje srityje. Vėliau Susan studijavo Toronto dailės mokykloje, o šiuo metu baigia piešimo ir tapybos programą minėtame OCAD universitete. "Mano kūrybai turėjo įtakos mano specialybė ir architektūra. Man įdomus urbanistinės realybės pokytis ir mano santykis su ja", – teigia S.Pollock.
C.McMullin šiuo metu taip pat gyvena ir dirba Toronte. Tapytoja yra baigusi Ontario dailės ir dizaino koledžą, Toronto dailės mokyklą. Tapo akriliniais dažais ir siekia ištyrinėti bei sujungti gylį ir kontrastus, atrandamus gamtos, miesto kraštovaizdžiuose. Dailininkė yra dalyvavusi parodose Kaledone ("Headwaters Arts Gallery"), Burlingtone ("Art Gallery of Burlington"), Midlande ("Quest Gallery Midland"), Desmond Juried dailės parodoje (Desmond Juried Art Exhibition), Sale Chatham-Kent (Sale Chatham-Kent) ir Toronto Kumpf galerijoje (Toronto Kumpf Gallery).
S.J.Harrisonas užaugo Ontario provincijoje. Baigė vaizduojamojo meno bakalauro studijas, mokydamasis toliau savo magistro ir doktorantūros darbuose analizavo autoetnografinį ryšį bei santykį tarp vietovės ir menininko bei menininko ir žiūrovo. Parodose dalyvauja jau 30 metų, dėsto piešimo ir tapybos studijose OCAD universitete.
Į savotiškus blokus po keturis darbus sukabinti darbai atskleidžia kiekvieno tapytojo savitą braižą ir esmines dominantes.
"Visi mano darbai tyrinėja santykius, – teigia S.J.Harrisonas. – Man patinka nagrinėti liminalias ir subliminalias erdves bei santykį tarp gyvenimo ir mirties. Stengiuosi rasti atsakymus apie tą gylį ir santykius, kurie vis dar egzistuoja tarp manęs ir mano šeimos, tarp manęs ir vietos, kurioje gimiau, po to, kai jie peržengė ribą."
I.Girčyė Lietuvoje, Klaipėdos universitete, yra baigusi teatro režisūros bakalauro studijas. Išvykusi į Kanadą išmėgino save tapybos bei keramikos srityse, taip pat ėmė dėstytojauti Oakville meno organizacijoje. Šiuo metu menininkė mokosi tapybos ir piešimo OCAD universitete.
"Gyvenu kitokios kultūros šalyje, nei esu augusi. Mano darbai nuolat svyruoja tarp "Čia ir ten", "Dabar ir tada", – pasidalijo apmąstymais I.Girčytė. – Man įdomus mano santykis su aplinka ir jos poveikis man: emocinis, jausminis, psichologinis. Aš analizuoju dvilypumus, tiek techninius, vizualinius, tiek išgyvenamus viduje. Mano tikslas juos suvienyti į bendrą visumą. Sąlygos ekspresijai yra buvimas čia ir dabar. To ir siekiu."
Ribų įvairovė
Gana tirštai sukabintoje "The Tin Can" kolektyvo parodoje paveikslai nesipjauna ir nė vienas neišsišoka, galbūt todėl, kad dailininkų grupė išties vieni su kitais sutaria ir esminės pažiūros bei estetinės nuostatos sutampa.
Į savotiškus blokus po keturis darbus sukabinti darbai atskleidžia kiekvieno tapytojo savitą braižą ir esmines dominantes. Pavyzdžiui, tapybos profesoriaus S.J.Harrisono realistinės manieros darbai dvelkia nostalgija, vienišumo liūdesiu, jo tapomi namai apgaubti apleisties ir tuštumo – tai jo tėvo Kanadoje buvę namai, iš kurių jis šią žiemą iškeliavo Amžinybėn. S.J.Harrisonas ten vis sugrįžta, naujieji namo savininkai leidžia jam tapyti ir štai paveiksluose mes matome namus, kurie jau virtę atminties simboliu, apmąstymais apie neišvengiamą kaitą, pabaigą ir susitaikymą. "Šiai parodai kolektyvas pasirinko "Ribų peržengimo" idėją, – pastebi S.J.Harrisonas. – Visai neseniai, po netikėtos tėvo mirties, pardaviau namus, kuriuose gimiau. Šie mano darbai atskleidžia, kur esu aš, – santykį tarp mirusių tėvų ir namų, kurių nebėra."
S.Pollock balansuoja tarp abstrakcijos ir realizmo, kai kur pasukdama į spalvinius, formos ieškojimus, kai kur gana aiškiai mėgindama išgauti realistinius, atpažįstamus kontūrus. "Savo darbuose, pasitelkiant estetines formų, spalvų ir žymių savybes, taip pat pusiau abstrakčios manieros gestus, analizuoju erdvę, struktūrą ir taip pat laiko poveikį viskam, kas mus supa", – teigia menininkė.
Visai kitokia C.McMullin, aiškiai panirusi į transcendencinius išgyvenimus, nuojautų, svajų pasaulį. Prislopintos, kiek sendintos spalvinės gamos jos darbai kalba apie ugningą naktį, saulėlydį pakrašty, suartėjimą aušroje, ypatingos šviesos apšviestą jūrą ir t.t. Šviežiausi dailininkės tapybos darbai yra įkvėpti vakarinėje Airijos pakrantėje esančių kalvų, dangaus platybių ir perėjimų iš tamsių tonų į šviesius.
I.Girčytė išsiskiria emocionalumu ir ekspresija, jos paveiksluose mainosi nuotaikos bei psichologiniai ieškojimai, galbūt todėl, kad jos nostalgija dar gana aštri. "Kai tapau Kanadoje, ant paveikslo gana dažnai uždedu detalę, iškirptą iš kito darbo, kurį tapiau Lietuvoje, – pasakojo I.Girčytė, – taip man atėjo natūraliai, tarsi tuomet tie paveikslai turi nors mažytę Lietuvos žymę." Beje, šioje parodoje tokių paveikslų nėra, turbūt todėl, kad paroda surengta gimtinėje.
Taigi skirtingi, originalūs, bet sujungti panašių estetinių kriterijų dailininkai, savo darbuose kalbantys apie nostalgiją, vienatvę, švelnų (ne desperatišką) liūdesį, stengiasi peržengti įvairias ribas, tarkim, ribą tarp studento ir dėstytojo, taip pat tarp skirtingų kultūrų, kalbų, amžiaus, patirties, orientacijos. Beje, viena iš jų yra dabar – riba tarp vasaros ir rudens, tapytojų spalvinė paletė kalba ir apie tai.
Kas? Paroda "Peržengti ribas".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.
Naujausi komentarai