Elektra, veikianti signalizacija ir laikinumas – trys drambliai, ant kurių laikosi virtualiausia ministerija Lietuvoje – "Fluxus ministerija". Pusantrų metų drumstusi Kauno kultūrinio gyvenimo vandenis, netrukus ji paliks senąjį "Lituanicos" fabriką – kad atsirastų kažkur kitur.

Išmanantiesiems meno istoriją "fluxus" – ne vien keistai skambantis žodis. Taip pavadintas XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV gyvenusio kauniečio Jurgio Mačiūno suburtas eksperimentinis (anti)meno judėjimas, pasisakęs prieš meno komercializaciją, menininkų suelitėjimą. Pagerbiant šią netradicinę iškilią asmenybę sugalvotas visiškai fluksiškas projektas – gimęs tarsi iš nieko, egzistuojantis tik čia ir dabar ir niekaip nenustygstantis vienoje vietoje: "Fluxus ministerija".

J.Mačiūnas prieš pusšimtį metų Niujorke, SoHo rajone, įkūrė menininkų valdomas gyvenimo ir darbo erdves, kuriose buvo leidžiama šeimininkauti išskirtinai eksperimentine kūryba užsiėmantiems menininkams – taip iki tol apleistus pastatus apgyvendino pirmoji menininkų kolonija.

Panaši atsirado ir 2010-aisiais Vilniuje, buvusiame Sveikatos ministerijos pastate. Ten menininkų jaukiai būta beveik pusantrų metų, kol nuspręsta "Fluxus ministeriją" perleisti Kaunui – tikrajam "fluxus" miestui. 2012 m. gegužės 11 d. naujaisiais "ministerijos" namais tapo buvusio batų fabriko "Lituanica" patalpos.

Šiandien šioje milžiniškoje 6 tūkst. kv. m erdvėje esančiose studijose vis dar kuria kelios dešimtys menininkų, čia organizuojamos parodos, koncertai, performansai, vyksta paskaitos, festivaliai ar tiesiog jaukūs skirtingų kartų, meno sričių ir požiūrių kūrėjų susibūrimai. "Vis dar" – nes lapkričio 9 d. "Fluxus ministerija" palieka Kauną.

Kur projektas keliauja toliau? Kol kas paslaptis neišduodama. Bet vien tai, kad yra, ko neišduoti, teikia vilties, jog ši kultūrinį miestų gyvenimą praturtinanti fluksiška iniciatyva toliau gyvuos, nors ir ne Kaune.

Kauniečiai daugiau pripratę prie estetikos, gražių erdvių, o tas neestetiškas fabriko vaizdas kai kuriuos gąsdino.

Edgaras Stanišauskas, "Fluxus ministerijos" viceministras:

Idėja yra labai paprasta – pasiimame nenaudojamą pastatą ir sutvarkome savo jėgomis tiek, kad jis galėtų funkcionuoti. T. y. drauge subėgame ir padarome metus trunkantį performansą. Remontui neskiriame dėmesio. Svarbiausia – pagrindiniai dalykai: kad degtų elektra, veiktų kanalizaciją. Šildymo čia net nėra. Bet vis tiek praėjusią žiemą kažkaip peržiemojome.

Į Kauną nusprendėme atsikelti būtent "Fluxus" 50-mečio proga. Atsimenu, kai šitame buvusio fabriko pastate apsilankėme pirmą kartą, užlipome ant stogo, perėjome patalpas, pamatėme, kokia tai nuostabi Kauno vieta, ir nebeieškojome nieko daugiau. O iš tikrųjų juk viduje buvo šiukšlynas, viskas apleista. Patys su menininkais ir kitais savanoriais drauge kuopėme, išvežėme apie 20 didelių statybinių konteinerių įvairių šiukšlių, statybinių atliekų, kad būtų pigiau, patys betonavome duobes. Vyko net apie dešimt talkų, kuriose dalyvaudavo apie šimtas žmonių.

Įsikūrę organizavome įvairius "Fluxus" 50-mečio progai skirtus renginius. Taip įsibrovėme į Kauno kultūrinį gyvenimą. Būta įvairių reakcijų. Dalis žinojo, kas yra "Fluxus ministerija", nes prieš tai jau buvo matę Vilniuje. Vis dėlto kauniečiai daugiau pripratę prie estetikos, gražių erdvių, o tas neestetiškas fabriko vaizdas kai kuriuos gąsdino. Vis dėlto dauguma labai džiaugėsi ir laukė. Žinoma, būdavo ir tokių užklydėlių, kurie klausė, koks čia klubas.

Mes iš anksto menininkams pristatėme "Fluxus ministerijos" žaidimo taisykles, nes pastatas yra ne mūsų, jį davė verslininkai už simbolinį mėnesinį 1,21 lito mokestį. Su menininkais sutarėme, kad projektas vyks tik pusantrų metų. Kitu atveju idėja gali išsigimti, visi priprastų ir "Fluxus ministerija" taptų kultūros namais. Tas nepripratimas net labiau skatina produktyviai veikti ir priverčia judėti į priekį – tiek menininkus, tiek mus, organizatorius. Tad per šį laiką suorganizavome net apie tūkstantį įvairių renginių, koncertų parodų, performansų.

"Fluxus ministerija" menininkams pristatė kooperavimosi idėją. Jie tarpusavyje susipažino, tai tapo bendrais jų namais. Dabar jie gali savarankiškai drauge ką nors daryti – bent jau taip, užsidarius "Fluxus ministerijai", nutiko vilniečiams. Ar Kauno menininkai vėliau jungsis į grupeles, pamatysime.

Per pusantrų metų pas mus savo kūrybines studijas turėjo apie 150 Kauno menininkų. Ypač tai buvo gera pradžia, paglostymas ir paspirtis jauniesiems: čia tapai ir gali iš karto eksponuoti darbus. Mes padėdavome straipsnį parašyti, išplatinti pranešimą spaudai, na, suorganizuodavome parodą taip, kaip priklauso. Žmonių irgi nemažai apsilankydavo, tad kūryba galėjo būti matoma. Svarbiausia – "Fluxus ministerijoje" buvo galima viską organizuoti nemokamai, reikėjo susimokėti tik už komunalinius mokesčius.

"Fluxus miniterija" neturėjo teisės rinktis, kas gali, o kas ne eksponuoti savo darbus. Galėjo visi! Mes net patys ieškodavome, net jei tam tikrą laikotarpį salė būdavo laisva.

Per pusantrų metų gali tik ridikėlis užaugti, bet ne žmogus. O tęstinumo nėra...

Gintaras Velykis, "Fluxus ministerijos" rezidentas menininkas:

Ilgai galvojau, koks yra fliuksiškas menas, bet galiausiai padariau išvadą – tai menas čia ir dabar. Ne tiek šių dienų aktualijos, kiek šių dienų įspūdžiai. Pavyzdžiui, važiuoji traukiniu ir matai – čia Žasliai, čia policininkas stovi, ten guli, čia Prunskienė praėjo… Nei simpatijos, nei antipatijos, tai tik kadrai iš kasdienybės filmo, srautas, kuris tave veikia – tavo savimonę, mentalitetą, tolesnę kūrybą. Klasikinis, tradicinis menas paprastai kuriamas amžiams, ten ieškoma amžinųjų vertybių, dailininkas labiau perteikia savo asmeniškumus, o "fluxus" dailininkai – visuomeniškesni, fiksuoja aplinkos dirgiklius, užima stebėtojų poziciją.

Į "Fluxus minsiteriją" atėjau, nes reikėjo kažkur padėti savo sukonstruotą nemažą darbų spausdinimo aparatą – mano palėpėje jis netilpo. Taip pat groju, dalyvauju įvairiuose muzikiniuose projektukuose, o čia yra susibūrusi nemaža grupelė žmonių, su kuriais galima kartu džiazuoti. Būtent "Fluxus ministerijoje" užgimė ne darbo, o kūrybiniai santykiai. Darydami kokius nors projektus, drauge apsitardavome arba šiaip rinkdavomės porą kartų į savaitę. Man reikėjo bendravimo, žmonių.

Manau, pusantrų metų tokiam projektui yra per mažai, reikėtų kokių trijų. Vis dėlto praėjo nemažas laiko tarpas, kol įsikūrėme, reikėjo įsibėgėti. Kol tai padarėme, atėjo žiema, o žiemą – šalta, entuziazmo trūksta, lauki pavasario... Pavasaris praeina kaip traukinys – štai ir reikia kraustytis! Jaunimui ypač trūko tėviškos globos. Jie čia kažko ieško, protestuoja, nežino, ko griebtis. Jiems laiko pritrūko susiprasti. Per pusantrų metų gali tik ridikėlis užaugti, bet ne žmogus. O tęstinumo nėra...

Kaunas toks keistas miestas: technokratinis nuo sovietmečio, meninis – nuo laikinosios sostinės laikų (tiesa, tada kultūra vis dėlto buvo poniučių stiliumi). Taigi istoriškai gilios kultūros Kaune neįžvelgiu. Šitas miestas toks užtvenktas, jame labai sunku kažką padaryti. Taip, čia užgimsta reiškiniai, bet vystytis turi kur nors kitur, visa grietinėlė nukeliauja į kitus miestus. Čia nesužydima, neduodama vaisių. Man atrodo, jeigu "Fluxus ministerija" būtų buvusi kitame mieste, jai būtų lengviau.

Net nežinau, kur eiti po "Fluxus ministerijos" užsidarymo. Kitur dažniausiai komerciniais pagrindais nuomojamos patalpas. Atrodytų, jos stovi tuščios, bet kai užsiprašo kainos! Galvojame, gal kartu su kitais menininkais nuomotis, vis dėlto kartu pigiau, taip pat čia sutikau daug draugų, pažįstamų – gaila, jei iširtų santykiai. Tokiu būdu toliau gyvuotų kad ir "mikrofluxiukų" bendruomenytė.

Geriausia, kad "Fluxus ministerija" – tai ne tik patalpos, bet ir žmonių sambūris.

Darius Vozbutas, "Fluxus ministerijos" rezidentas, vienas auksarankių bendruomenės "Makerspace" įkūrėjų:

Mūsų veiklos esmė – atviros dirbtuvės, į kurias norintieji gali ateiti ir ką nors meistrauti, o mes pagelbėjame, duodame įvairių įrankių. Čia gimsta ir meniniai, ir techniniai kūriniai. Į "Fluxus ministeriją" atsikraustėme tik vasarą. Svarbiausia mums buvo patogi erdvė darbui, net nesvarbu kur. O čia kaip tik pasirodė tinkamai apleistos patalpos. Pamažu susipažinome su pačia "fluxus" idėja, matėme daug parodų, sulaukėme skirtingų lankytojų, net atradome naujų narių.

Smagiausia, kad "Fluxus ministerija" labai stipriai neįpareigoja. Mes vis galvojome, kad būtų smagu turėti dirbtuves, tik nežinojome, ar žmonėms tai patiktų, ar jiems reikalinga. Iš pradžių bijojome investuoti didesnius pinigus, reikėjo pabandyti. O čia kaip tik siūlomos nemokamos patalpos. Dabar jau matome, kad yra susidomėjimas, tikime, kad mūsų dirbtuvės gyvuos net "ministeriją" uždarius.

Geriausia, kad "Fluxus ministerija" – tai ne tik patalpos, bet ir žmonių sambūris. Gali idėją pristatyti greta dirbantiems kaimynams, atsiranda susidomėjimas, vieni kitiems pagelbėjame. Tik labiausiai liūdna, kad "Fluxus ministerija" Kaune įsikūrusi taip trumpam.