Renginyje dalyvaus menininkas Saulius Leonavičius, „Gyvenimas per brangus“ redakcijos narys ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas Jurgis Valiukevičius, bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ ir parodos „Didžioji pramonė: „Inkaras“ kuratorė Auksė Petrulienė.
Po pokalbio, 18 val., vyks speciali ekskursija parodoje „Didžioji pramonė: „Inkaras“ Paveikslų galerijos III aukšte.
Nuo Paveikslų galerijos fasado nuleista palapinė taps vėliava, kviečiančia prisiminti ir iš naujo permąstyti legendinį „Inkaro“ fabriko darbuotojų streiką. Prieš dvidešimt metų, 2000 m. pavasarį, nedidelė grupelė ryžtingų inkariečių, reikalaudami neišmokėtų atlyginimų, pasirinko kraštutinę protesto formą – dvidešimties dienų bado streiką.
Ką šiandien reiškia 2000-taisiais įvykęs darbininkų bado streikas? Kad jis nepasikartos, kad jam nėra priežasties ar galimybių kartotis? Kas iš mūsų badaus rytoj, kantriai laukdamas teisybės sau ir bendruomenei? Kas iš mūsų taip pat ryžtingai atsistos, kad atgautų tai, kas jam priklauso – savo atlyginimą ir savo orumą?
Badautojų palapinė, stovėjusi prie fabriko vartų, pro kuriuos tūkstančiai darbininkų dešimtmečius eidavo pasitikti savo dienos, yra ne vien laikina pastogė. Ta palapinė yra vėliava, kurią reikia iškelti aukštai, virš galvų, virš institucijų, virš kasdienos. Virš mus saugančios tvarkos ir normų.
Palapinė yra vėliava visuomenės kelyje – ieškojimuose, atradimuose kuo galime tapti. Vėliava, primenanti, kiek daug mes jau nuėjom, tvirtindami bendrus ryšius. Palapinė yra vėliava, kurioje prisiglaudžia skriaudžiamų, pabėgėlių dvasia. Palapinė yra vėliava, kai įveikiame tingulį, ir pasitikėjimas ateitimi žengia greičiau, nei spėjam jį vytis. Pasitikėjimas poreikiu, išvedusiu iš namų, pakėlusiu nuo kėdės, lovos, nuo stalo, nuo staklių, nuo ekrano. Palapinė yra vėliava, kad prisimintume tuos, kurie buvo kantrūs laukdami pokyčių, kad mintimis pabūtume su tais, kurie stojo į eilės galą, atsiimdami savo uždarbį.
Paroda veikia rugsėjo 29–spalio 5 dienomis.
Naujausi komentarai