Atlikėjų tandemas

Koncertinę šio neįprasto ir didingo kūrinio versiją atliks Gintaro Rinkevičiaus diriguojamos rinktinės muzikantų pajėgos: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“.

Solo partijas dainuos italų kilmės kanadiečių baritonas Brettas Polegato, australų sopranas Lauren Fagan, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas, viso pasaulio teatruose dainuojantis tenoras Edgaras Montvidas ir puikiai festivalio publikai pažįstami Lietuvos solistai: mecosopranas Rita Preikšaitė, tenoras Mindaugas Jankauskas ir bosas Tadas Girininkas.

Daugelis žinovų vadina šią operą didžiuliu atradimu ir nepakankamai įvertintu kūriniu: „Gana sudėtinga operos muzika daugeliui klausytojų ar net atlikėjų neleidžia iki galo įvertinti jos vertingųjų savybių. Tai  nepaprasta opera. Vien libreto idėja, sumanyta kompozitoriaus ir meistriškai įkūnyta Jaroslawo Iwaszkiewicziaus, buvo nepaprasta. Viduramžių Sicilija, tapusi veiksmo vieta, sujungia asketišką ankstyvosios krikščionybės atmosferą su spalvingu ir paslaptingu bizantiškosios kultūros pasauliu, didingos erotikos ir gyvenimo džiaugsmo kultu.“

Lauren Fagan / Victorios Cadish, festivalio organizatorių nuotr.

Sunkus kelias į pripažinimą

„Karalius Rogeris“ – antroji iš dviejų Ukrainoje gimusio vieno garsiausių lenkų kompozitorių K. Szymanowskio sukurtų operų. Libretą lenkų kalba trijų veiksmų, trunkančių maždaug pusantros valandos, kūriniui parašė kompozitoriaus pusbrolis J. Iwaszkiewiczius.

Ši „Sicilietiška drama“, kaip ją pavadino pats kompozitorius, gimė iš K. Szymanowskio domėjimosi Viduržemio jūros regiono kultūra, kaip įvairių tautų ir religijų lydiniu. Jis 1911 ir 1914 m. daug laiko praleido keliaudamas po tuos kraštus. Operos projektą K. Szymanowskis ir J. Iwaszkiewiczius sumanė 1918 m. vasarą Odesoje. Partitūra buvo užbaigta 1924 m., o pasaulinė operos premjera įvyko 1926 m. birželio 19 d. Varšuvos didžiajame teatre, Roksanos vaidmenį atliko kompozitoriaus sesuo, sopranas Stanisława Korwin-Szymanowska.

Kaip dažnai nutinka novatoriškiems kūriniams, publikos ir kritikų reakcija buvo šalta, o tai lėmė sunkų kelią į pripažinimą. Vienas garsiausių to meto Lenkijos kritikų rašė: „Be jokios abejonės, šis kūrinys užima labai svarbią poziciją. Vis dėlto, manau, visuotinio pripažinimo jis sulauks tik po kurio laiko, kiai įvyks tam tikra visuomenės skonio revoliucija, kai tas skonis ištobulės tiek, kad pajėgs suvokti šio kūrinio grožį ir įvertinti tikrąją jo reikšmę.“

Po premjeros, visą XX a., opera buvo pastatyta vos šešis kartus: Duisburge, Prahoje, Palerme, Varšuvoje, Gdanske ir Londone. XXI a. opera tarsi prisikėlė naujam gyvenimui: 2000 m. ją pastatė Lenkijos nacionalinė opera, paskui naujai inscenizuota Vroclave, Niujorke, Edinburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Barselonoje ir Bonoje. Pagaliau šį įstabų kūrinį, užbaigsiantį XXVIII Pažaislio muzikos festivalį, galės išgirsti ir Lietuvos klausytojai.

Brettas Polegato / Victorios Cadish, festivalio organizatorių nuotr.

Pasaulėžiūrų konfliktas

Panašiai, kaip Richardo Wagnerio „Tanhoizeryje“, pagrindinis operoje „Karalius Rogeris“ – krikščionybės ir pagonybės konfliktas. Galima aiškiai pastebėti, kad tiek kompozitoriaus, tiek libreto autoriaus simpatijos aiškiai krypsta pagonybės pusėn.

Sakoma, kad šią operą galima traktuoti kaip bandymą sukurti šiuolaikinį dionisiškų antikos misterijų ekvivalentą, siekiantį išlaisvinti žmogų ir sugrąžinti jam vienybės su gamta ir visu supančiu pasauliu pojūtį.

Kita vertus, galima teigti, kad operoje dominuoja Friedricho Nietzsche’ės filosofiniuose darbuose nagrinėtas Dioniso ir Apolono mitas: Karalius Rogeris įkūnija Apoloną, o Piemuo simbolizuoja Dionisą. Apolonas – gėrio ir pastovumo stichija, o Dionisas – šėlsmo ir griovimo stichija. Operos dramaturgijai būdingame begaliniame kosminiame siužeto ir muzikinės pusiausvyros judėjime individualūs pojūčiai ir jausmai tarsi išsilaisvina iš mitinio chaoso.

Nors operos dramaturgija gali pasirodyti statiška, kūrinys pasižymi didžiule dramatine jėga, turtingu orkestriniu ir vokaliniu koloritu, kuriame susipina grigališkojo choralo melodijos, viduramžių mistika ir poetiškas rytietiškas jausmingumas.

Orkestruotė įspūdinga, tiršta ir subtili, leidžianti išgirsti K. Szymanowskio kūrybai įtakos turėjusių Claude’ui Debussy ir Aleksandrui Skriabinui būdingus harmoninius sąskambius. Įtakingojo „The Guardian“ apžvalgininkai „Karalių Rogerį“ pavadino „tobula opera tiems, kurie su šiuo žanru niekada nėra susidūrę gyvai“. Kiti muzikos kritikai, kalbėdami apie kūrinio stilistiką, pastebėjo, kad operos muzika švyti prabanga: „Impresionizmas prisotintas romantinių spalvų, turtingų tembrų ir garsinių spalvų. Ši muzika pernelyg originali, kad galima būtų ją vadinti klasikine.“

Apie operos siužetą iškalbingai byloja visų trijų veiksmų pavadinimai: „Bizantijos imperija. Krikščioniškasis veiksmas“, „Rytai. Arabiškasis veiksmas“ ir „Antika. Graikų – romėnų veiksmas“. Klausytojų patogumui Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai parengė operos libreto vertimą, kurį galima rasti festivalio svetainėje.

Kas? Baigiamasis koncertas „Karolis Szymanowskis. Karalius Rogeris“.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Rugpjūčio 27 d. 19 val.