Skiautinys mano miestui

Birželio 30 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje skambės Onutės Narbutaitės oratorija „Centones Meae Urbi“ („Skiautinys mano miestui“), už kurią kompozitorė buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Vilniaus miesto 700-ajam jubiliejui skirtą kūrinį atliks Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Gunta Gelgotė (sopranas) ir Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), diriguos Robertas Šervenikas.

O. Narbutaitė – viena žymiausių lietuvių kompozitorių, jos muzika paženklinta išskirtiniu individualumu ir atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų. Daugelis jos opusų pelnė įvairių apdovanojimų, jie įrašyti daugiau kaip 40 kompaktinių plokštelių, išleistų Lietuvoje ir užsienyje. Už operą „Kornetas“ ir kompoziciją kameriniam orkestrui „Was there a Butterfly?“ O. Narbutaitė buvo paskelbta Metų kompozitore.

„Įtraukiantis poveikis, kylantis iš kompozitorės kūrinių, susijęs su retai pasitaikančia, paradoksalia vidine pusiausvyra: jie skamba paprastai ir kartu sudėtingai, asmeniškai ir universaliai, meditatyviai ir analitiškai“, – taip apie O. Narbutaitės kūrybą kalba žurnalo „Opernwelt“ redaktorius Albrechtas Thiemannas.

Pažaislio muzikos festivalyje nuskambėsiantį kūrinį kompozitorė vadina savotišku muzikiniu esė apie jos gimtąjį miestą Vilnių.

„Cento“ – skiautė. „Centones“ – iš pasiskolintų eilių ir eilučių naujai sukomponuotas tekstas, antikinis literatūrinis, vėlesniais amžiais – ir muzikinis žaidimas. „Centones Meae Urbi“ – skiautinys mano miestui, sulopytas iš Vilniaus sienų nuoplaišų, kurias sudėliojus išryškėjo įprastomis simbolinėmis figūromis pažymėtas žemėlapis: barokas su Motiejumi Kazimieru Sarbievijumi, romantizmas su Adomu Mickevičiumi, Šiaurės Jeruzalė... Ir mūsų amžiaus egzilio geliamai skaidrus balsas, miestą paverčiantis Miestu, suprantamu ir atpažįstamu daugeliui“, – sako kūrėja.

Onutė Narbutaitė. / T. Tereko nuotr. 

Muzika nesanti „pasiskolinta“ – tik viena mažytė Stanisławo Moniuszkos citata prisišliejo prie A. Mickevičiaus eilėraščio.

„Tačiau įvairiakalbiai, iš įvairių amžių atklydę tekstai atsinešė ir savų intonacijų. Nebėgau nuo jų, buvau lyg bendraautorė, nes, Czesławo Miłoszo žodžiais, „reikia pripažinti, kad viską kuria pati šio miesto dvasia“, – sako O. Narbutaitė.

Baigiantis pirmajam vasaros mėnesiui, Pažaislio muzikos festivalis pakvies į kelionę po istorinį Vilnių ir tango pasaulį.

Ši oratorija esąs bandymas garsais sukurti miestą, kuris realybėje nebeegzistuoja. „Tačiau kartu gana intymiu muzikos pobūdžiu norėjau pasakyti, kad toji praeitis yra apčiuopiama ir išgyvenama mūsų patirties dalis, mūsų gyvybės šaltinis. Šia prasme oratorija, būdama labai dokumentiška, kartu paliečia visiškai universalią žmogaus gyvenimo ir mirties tematiką“, – sako kompozitorė.

Aštuntą kartą oratoriją diriguosiantis R. Šervenikas prisipažįsta, kad nors praėjo bemaž 25 metai nuo oratorijos sukūrimo, jam šis kūrinys vis dar atrodo naujas ir įdomus. „Mūsų pažintis su kompozitore O. Narbutaitė prasidėjo būtent nuo oratorijos „Centones Meae Urbi“. Šią mūsų bendrystę pavadinčiau harmoniškai tvirta – man teko diriguoti visus jos simfoninius kūrinius ir tuo labai džiaugiuosi. Ieškodama tekstų šiai oratorijai O. Narbutaitė atliko didžiulį darbą, surinkdama citatas iš kūrinių, datuojamų nuo XVI a. iki pat XX a. pabaigos. Šie tekstai – Vilniaus gyvasties, Vilniaus dvasios atspindys", – sako dirigentas.

R. Šerveniko teigimu, kūrinys pagrįstas savitu teatrališkumu ir atspindintis daugialypę sostinės kultūros ir ją kūrusių tautybių būseną. „Visais laikais Vilniuje gyveno daugybė tautų, susipynė gausybė religijų. Taip yra iki šiol, ir, duok Dieve, kad taip ir liktų. Manau, šį kūrinį turėtų išgirsti kuo daugiau žmonių, net ir tie, kurie jį jau yra girdėję, nes tai yra gilus kūrinys, skatinantis mus labiau pažinti visus Vilniaus slėpinius, jo gyvastį ir alsavimą“, – akcentuoja dirigentas.

Tango paupyje

Liepos 1 d. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje net du kartus koncertinę programą, pavadintą „Balada para ѐl tango“ atliks ansamblis „Classic+“, kuriame muzikuoja sopranas Julija Karaliūnaitė, pianistė Simona Zbarauskaitė, akordeonininkė Agnė Dūkštaitė ir arfininkė Viktorija Smailytė. Jų kūrybiškai parengtoje programoje skambės Petri Makkoneno, Carloso Salzedo, Mikołajaus Majkusiako, Roberto Jürjendalio, Jolantos Grinevič, Carloso Gardelio ir, žinoma, aistringojo Ástoro Piazzollos muzika, grįsta nemariojo tango ritmais ir dvasia. Tango muzikos gerbėjai, norintys pasiklausyti šios programos, turėtų labai suskubti – į 17 val. koncertą visi bilietai jau parduoti, o į papildomą koncertą vietos tiesiog tirpste tirpsta.

Užtenka vien išgirsti tango melodiją, kūnas iškart reaguoja, kyla įvairiausių emocijų – nuo liūdesio iki ekstazės, nuo meilės iki nevilties, nuo aistros iki pykčio.

Koncerto idėją ir atmosferą atlikėjos apibūdina taip: „Įsivaizduokite vasaros vakarą Buenos Airėse, įkaitusį virpantį orą, vyną gurkšnojančias poras, sėdinčias ant gatvių grindinio, ritmingus bandonijos muzikos garsus, sklindančius iš už kampo… Kviečiame klausytojus pasijausti tango istorijos dalimi ir leistis į tamsią, žavią ir intriguojančią kelionę.“

Pasak dainininkės J. Karaliūnaitės, koncerto pavadinimas įkvėptas argentiniečių kompozitoriaus Á. Piazzollos kūrinio „Balada para un loco“ („Baladė apie keistuolį“), kurioje kalbama: „Kai Buenos Airėse sutems, kaip pašėlęs akrobatas šokinėsiu virš Tavo dekoltė bedugnės, kol pajusi, kad išvedžiau iš proto Tavo širdį. Aš žiūriu į Tave ir tyliai dainuoju: mylėk mane beprotiškai, beprotiškai, beprotiškai!“ Man šis tekstas atspindi laukinę, vitališką, aistringą, fatališką tango esmę.“

Kalbėdama apie tango pianistė S. Zbarauskaitė pastebi: šis šokis buvo smerkiamas, laikytas imigrantų ir varguolių pramoga, netgi draudžiamas, tačiau šiandien jis jaudina, įkvepia ir niekada nepabosta. „Užtenka vien išgirsti tango melodiją, kūnas iškart reaguoja, kyla įvairiausių emocijų – nuo liūdesio iki ekstazės, nuo meilės iki nevilties, nuo aistros iki pykčio“, – sako muzikė.

Akordeonininkei A. Dūkštaitei tango melodijos, ritmas, šokio žingsneliai jungia įvairių žanrų muziką. „Atpažįstame milongą, kandombą, netgi melodingus ir sentimentalius hanaberos motyvus. Man patinka tai, kad tango yra nesenstantis: visąlaik toks pats, bet kartu – aktualus, šiuolaikiškas, modernus, intriguojantis ir paslankus bet kurių instrumentų tembrų spalvoms“, – pastebi atlikėja.

Arfininkė V. Smailytė tango populiarumą pasaulyje aiškina tuo, kad jis padeda atskleisti savo dvasią ir perteikti nesuvaidintas emocijas. „Tango mano pirštams, galvai ir sielai reikalingas kaip ugnies šiluma mano namams“, – šypsosi arfininkė.