Kelias į dailę

Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis G.Markutis daile susidomėjo ne iš karto. 1986–1993 m. jis studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete. 2002–2006 m. –  dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006 m. dalyvauja parodose: rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose.

G.Markučio darbai papildo lietuviškosios tapybos tradiciją koloristikos įvairove, architektūros ir peizažo fragmentų modernizuotomis interpretacijomis. Architektūros detalė ir gamtos vaizdinys jo darbuose susilieja, papildo vienas kitą. Spalviniai deriniai, priešpriešos ir akcentai nuskaidrina, pagyvina bendrąją paveikslo kompoziciją, suteikia nuotaiką darbui.

Menininko tapyba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai – dailininko individualios stilistikos bruožai.

Filosofinė gelmė

Naujausiame G.Markučio cikle "Baltai mėlynas peizažas" dominuoja ryškios spalvos: mėlyna, žalia, rusva, geltona, geometrizuoti koloristiniai vaizdiniai sudaro dailininko kuriamo tapybinio vaizdinio pagrindą. Autorius daug dėmesio skiriama linijų ritmui, formoms, tačiau koloristika ir emocija suteikia kuriamiems darbams išskirtinio savitumo.

Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.

Parodoje pristatomuose darbuose autorius individualiai perteikia atskirų Kauno apylinkių ir žinomų Lietuvos vietų sampratą, išryškina juos netikėtais tapybiniais naratyvais. Kūriniuose išsiskiria ne tik autoriaus filosofinis požiūris ir supoetintas žvilgsnis į konkretų peizažą, achitektūros paminklą.

Dailininko darbus galima suskirstyti į idėjos, simbolinius ir abstrakčius ciklus. Didelis dėmesys G.Markučio kūryboje skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui ir meninei kompozicijai. Jo tapybos darbams būdingos išraiškingos formos ir savitos, jautriai pateiktos meninės kompozicijos detalės. G.Markučio meninėje kūryboje santykis su erdve ir vieta yra itin asmeninis ir individualus.

Kiekvienas parodoje eksponuojamas darbas fiksuoja konkrečią vietovę, turi savo sukūrimo istoriją. G.Markučio tapybos cikle siekiama trumpam sustabdyti laiką, įsiklausyti į detales, suvokti santykį tarp gamtos ir architektūros, naujai pamatyto ir suvokto pilių ir bažnyčių grožio.

G.Markučio paroda – ekspresyvi, kartkartėmi provokuojanti ir kviečianti savąjį žiūrovą pokalbiui. Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.

Vientisumas ir įvairovė

Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia savyje ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje, simbolizuoja sustabdyto momento svarbą kūryboje.

Kūrinių temas atskleidžia parodoje pristatomų darbų pavadinimai: "Karšta saulė", "Kauno pilis", "Pavasaris prie Pažaislio", "Kuršių nerija", "Pavasarinis peizažas", "Prie Nemuno", "Rusnė", "Laiptai į Astravą", "Santaka prie Kauno", "Kauno pilis" ir kiti.

Tapybos darbas "Santaka prie Kauno pilies" meniškai įprasmina upių sandūros ir kelio simboliką. Tai tarsi abstrahuotas kelias į Kauno pilį, kuris simboliškai ryškinamas pasirinkta geltona spalva ir paįvairinamas peizažo fragmentais bei kontrastuojančiais mėlynos spalvos fragmentais. Iš peizažo dimensijos pereinama į gilesnį metafizinį svarstymą apie gyvenimiškąjį kelią, jame sutinkamus pasirinkimus. Taip yra sujungiama konkretybė ir abstrakcija.

G.Markučio kūriniuose pagrindiniu akcentu tampa jo pasirinktas objektas. Itin didelis dėmesys yra skiriamas detalėms, jų visumai, o fonas, šalutiniai elementai tarsi išblunka, įgauna abstrakčią formą, tampa pagrindinę temą ryškinančiu kontekstu.

2012-aisiais sukurtame kūrinyje "Kauno pilis" tapytojas vaizduoja istorinių statinių kompleksą, išryškindamas svarbiausias detales. O gamta, peizažas šiame darbe yra pateikiama pastelinėmis spalvomis, stilizuotai, padeda išryškinti pilies didingumą, jos architektūrinę ornamentiką. G.Markučiui svarbus erdvės suvokimas ir abstrakčių elementų dermė erdvėje.

Visi G.Markučio kūriniai yra paženklinti savita Kauno ir jo apylinkių vaizdavimo stilistika. Architektūra ir peizažas dailininko kūryboje sukuria tik jai būdingą dermę, autorius niuansuotai pateikia esminius ir kontekstinius momentus.

G.Markučio tapybos darbai įdomūs tiek istoriniu, tiek meniniu požiūriu. Parodoje eksponuojami darbai išlaiko teminį vientisumą, kartu ir ekspresyvią įvairovę. Dailininko darbai kuria savitą pasakojimą apie gimtąją aplinką, niuansuoja šios aplinkos fragmentus ir nebylų žmogaus stebėjimą bei tylų buvimą joje.