Botanikos sode susirinkę žmonės dar nežino, ko tikėtis iš būsimo pasirodymo, tačiau visi atrodo pasipuošę ir gerai nusiteikę. Netrukus į „sceną“ (plotelį žolės su keliais medžiais ir per vidurį patiestais dviem pledais) įeina šokėjai. Kelis kartus peržiūrėjusi šį performansą jį suskirsčiau į tokias dalis – rimtis, žaidimas, rimtis. Jas kuria muzika, šokėjų judesiai ir nuotaika.

Pirmojoje – rimties dalyje – tyrinėjama pusiausvyra (ji yra kertinė visame pasirodyme) ir santykis tarp dviejų skirtingų asmenybių, tarp dviejų skirtingų kūnų, tarp vyro ir moters. Judesiai lėti, harmoningi, daug kontakto. Mane sužavėjo, kaip stovėdama ant Magi nugaros Anamaria kiek pašoka į orą, o Magi tuo metu pasisuka į kurią nors pusę ir tada šokėja lengvai, rodos, visai be pastangų nusileidžia.

Visus bene labiausiai nustebinęs momentas, kai, pagyvėjus muzikai, Anamaria gana ilgai nešioja Magi ant nugaros (teko išgirsti komentarą iš netoliese sėdėjusių, kad „viskas kaip gyvenime – moteris nešioja vyrą ant kupros“), o vėliau jis net atsistoja jai ant pečių! Šioje vietoje būtų galima įžvelgti vaizduojamą lygybę, tačiau nesinorėtų taip šio epizodo subanalinti – kartais santykyje tenka būti stipriuoju (-ąja) ir nešioti kitą, o kartais prašyti, kad kitas paneštų tave. Čia ir yra pusiausvyra.

Kelis kartus peržiūrėjusi šį performansą jį suskirsčiau į tokias dalis – rimtis, žaidimas, rimtis.

 

Žaidimo dalyje buvo girdėti daug juoko ne tik iš žiūrovų, bet ir iš pačių atlikėjų. Jie dažnai tarpusavyje kalbėjosi kataloniškai (kai paklausiau, ką kalbasi, atsakė, kad tiesiog sako vienas kitam prieiti arčiau ar nuleisti žemyn, žodžiu, instruktuoja vienas kitą). Iš pradžių maniau, kad tai yra pasirodymo trūkumas (juk mes nieko nesuprantame ir jie, jau trejus metus rodantys performansą įvairiuose festivaliuose, turėtų būti išmokę atlikti judesius be žodžių), bet paskui supratau, kad tai pagyvina ir praturtina šokį. Stovėdama ant Magi pečių Anamaria paprašo, kad šis ją prineštų prie medžio. Tada įsiropščia į medį kupina vaikiško žaismingumo. Netrukus ji vėl ant pečių ir šoka pagal muziką. Galiausiai Magi, neprilaikydamas Anamarios už kojų, sukasi ratu ir sukimasis vis greitėja ir greitėja. Tampa išties neramu dėl šokėjų saugumo, tačiau viskas kruopščiai surepetuota – pusiausvyra nesvarume taip pat.

Prieš pabaigą viskas vėl nurimsta. Jaučiamas susikaupimas. Anamaria guli ant žemės iškėlusi kojas į viršų, o Magi – ant jos kojų. Žinau, kad išlaikyti žmogų tokioje pozicijoje tikrai nelengva, tačiau viskas vyksta ramiai ir užtikrintai. Nepastebiu jokių judesių netikslumo ar šokimo „puse kojos“. Atrodo, kad ši pabaiga – tai įėjimas į ramybės būseną, susitaikymas su esama situacija. Šokėjai išeina iš scenos, bet jų kūrinys dar ilgai neišeina iš galvos.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad performansas „Cossoc“ – tai stiprus šiuolaikinio šokio kūrėjų darbas, tyrinėjantis santykį, pusiausvyros ir jos nebuvimo būsenas. Tai – kūrinys, skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams, pralinksminantis ir kartu verčiantis stebėtis, kiek daug gali žmogaus kūnas. Jis atgaivina vaikišką žaismingumą, lengvumą, susidomėjimą, tačiau nepamirštama ir suaugėliška rimtis, susikaupimas.