Išvakarėse I.Liukaitytė (I.L.) ir K.Zaveckaitė (K.Z.) pasidalijo savo patirtimis, kurios jas aplankė besimokant muzikos meno Vokietijoje ir Anglijoje. Jaunųjų atlikėjų mintis apie tai, kas sunkiausia būnant muziku, papildė ir kitas "Kaunas Piano Fest" svečias profesorius pianistas iš Armėnijos Avedis Kouyoumdjianas (A.K.).
– Kamile, baigei M.K.Čiurlionio meno mokyklą ir išvykai studijuoti į Veimarą. Kokios patirties suteikė studijos Vokietijoje?
– Studijos Vokietijoje visiškai pateisino mano lūkesčius ir suteikė būtent tokios patirties, kokios tikėjausi ten įgauti. Kiekvienas muzikantas, studijų atžvilgiu, dažniausiai ryžtasi išvykti iš savo gimtosios šalies dėl savo svajonių akademijos, svajonių profesoriaus. Aš taip pat visiškai netikėtai, dar būdama dešimtoje klasėje, atradau profesorių, kuris savo universalumu mane be galo sužavėjo, o akademija, kurioje jis dėsto, labai greitai tapo mano išsvajota studijų vieta.
Tačiau šalia šių pirminių studento tikslų visuomet labai sąmoningai siekiau išvažiuoti į užsienį ir dėl kitų, man svarbių, patirčių, kurių, tikiu, nebūčiau taip greitai įgijusi Lietuvoje. Nauja šalis, kultūra, kalba, naujos tradicijos, draugai, dėstytojai, namai. Išvykdama iš Lietuvos, nebėgau nuo pačios šalies. Bėgau nuo komforto zonos.
– Inga, baigusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją išvykai į Škotiją.
– Išvykau į Škotijos karališkąją konservatoriją Glazge studijuoti bakalauro, vėliau baigiau magistrantūrą Londone. Studijos užsienyje padėjo subręsti kaip menininkei ir kaip žmogui, praplėsti akiratį. Susipažinau ir dirbau su muzikantais iš viso pasaulio ir įsitikinau, kad menininkai iš Lietuvos visur labai vertinami, nes esame darbštūs, profesionalūs, mūsų labai geri pagrindai.
– Kas jums sunkiausia muzikanto profesijoje?
K.Z.: Disciplina. Ir mokėjimas iš tos disciplinos išeiti. Neturint kantrybės ir stipraus užsispyrimo pasiekti aukštumų būtų labai sunku. Tad pati turiu kiekvieną dieną iš naujo išmokti kantrybės meno. Klasikinės muzikos kūriniai, didžiam mano liūdesiui, neįveikiami per dieną, per savaitę, per mėnesį. Ši meno šaka reikalauja bene daugiausia laiko, kad kūrinys įgautų savo griaučius, o jų šlifavimas, nesumeluosiu, gali užtrukti ir visą gyvenimą. Juk perfekcionizmas neegzistuoja. O tas kasdienis kūrinių tobulinimas turi savo problemą – rutiną, kuri taip pat, mano nuomone, yra menininko tiesus kelias į pražūtį.
Taigi išlaikyti pusiausvyrą tarp kasdienės praktikos disciplinos ir spontaniško, nenuspėjamo, nuolat besikeičiančio gyvenimo ritmo kartais – neįmanoma misija. Nuolatinis ieškojimas galimybių, kad disciplinos spaudžiamas muzikantas nepamirštų gyventi gyvenimo – tai yra be galo svarbu, norint, kad jo muzika būtų gyva, kad ji turėtų ką pasakyti.
Pusiausvyra: K.Zaveckaitei sunkiausia rasti balansą tarp disciplinos ir gyvenimo laisvės, kuri yra svarbus įkvėpimo šaltinis. / Asmeninio archyvo nuotr.
I.L.: Muzikanto profesija apskritai yra labai sunki. Mes atliekame tiek daug vaidmenų: grojame solo, kamerinę muziką, akompanuojame, užsiimame pedagogine veikla. Nuolat turime palaikyti formą grodami, mokytis naujų kūrinių, rūpintis savo fizine ir psichologine sveikata. Prasidėjus pandemijai, visi mano suplanuoti koncertai buvo atšaukti. Vėliau, metų viduryje, kai kurie pasirodymai, meistriškumo pamokos irgi persikėlė į virtualiąją erdvę, taigi visi turėjome keistis, prisitaikyti. Įvairioms perklausoms, turėjusioms vykti gyvai, dabar reikia siųsti namie darytus įrašus, kas man, perfekcionistei, nelengva. Visada juk galima įrašyti iš naujo, dar geriau, kai ką patobulinti... Teko mokytis priimti savo netobulumus, koncentruotis į muziką, o ne kaip viską atlikti tinkamai. Būti laisvai ir pasitikėti savo idėjomis, savo interpretacija.
Muzika neturi nieko bendro su asmeniniais įsitikinimais, kurie trukdo jai žibėti koncerto metu.
A.K.: Labai sunku tampa tuomet, kai pradedi pernelyg savimi abejoti. Sunkiausia yra nusistatyti tikslą, dėl ko tu tai darai. Viename gyvenime tobulumo pasiekti yra neįmanoma, bet mes, kaip muzikantai, turime vis tiek bandyti bent jau prie jo priartėti. Jauni muzikai neturėtų tikėtis sužinoti visus atsakymus staiga, tai yra procesas. Aš visada kartoju Ludvigo van Beethoveno žodžius: "Menininkas neturėtų ieškoti sėkmės, tai nėra mūsų tikslas. Menininkas turi nuolat dirbti, o sėkmė atkeliaus pati."
– Atvykstate į "Kaunas Piano Fest", grosite festivalio koncertuose. Koks jausmas groti Lietuvos publikai? Ar namuose koncertuoti sunkiau, ar lengviau nei užsienyje?
K.Z.: Visuomet maniau, kad vienareikšmiškai sunkiau. 2019 m. dalyvavau M.K.Čiurlionio konkurse, kuriame tiesiog miriau iš baimės eidama į sceną. Žinoma, konkursas ne tas pats kaip koncertas. Tačiau lietuviui Lietuvos scenoje spaudimas ir atsakomybė yra nežmoniškai dideli, o ypač lietuviui kemigrantui. Juk išvykome ieškodami kažko geresnio, vadinasi, sugrįžę turime įrodyti, kad radome? Mano didžiai nuostabai, publikos Lietuvoje palaikymas ir šiltumas mane įgalino. Nesitikėjau, kad iš tikrųjų niekas publikoje nesėdėjo ir nelaukė, kol suklysiu. Tai buvo tik mano pačios niekam nereikalingas vidinis susireikšminimas.
Grįžtame namo koncertuoti dažniausiai po ilgesnio laiko, galbūt todėl vis norisi visiems, o ypač seniems pažįstamiems, draugams, dėstytojams, kažką įrodyti. Dėl to, deja, pamirštame vieną ir svarbiausią – muziką. Muzika neturi nieko bendro su asmeniniais įsitikinimais, kurie trukdo jai žibėti koncerto metu.
I.L.: Aišku, groti Lietuvoje, ypač Kaune, yra sunkiausia, nes norisi viską atlikti kuo geriau. Juk tai – mano miestas, kuriame pradėjau savo kaip muzikantės kelią, būdama vos ketverių. Jaučiu atsakomybę pagroti kuo geriau ir noriu atiduoti klausytojams visą save, atskleisti muzikos grožį ir galią.
– Ingos koncertas Kauno kultūros centre jau liepos 16-ąją, Kamile, pasirodysi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje auloje, liepos 23 d. Kokia žinia turėtų pasiekti klausytoją?
K.Z.: Pandemija atėmė iš mūsų be galo daug tų nepakartojamų akimirkų, kai klausytojas gali atrasti save dabartyje per meną. Kasdienybėje yra sunkiau sustoti, suklusti ir išgyventi tokį gyvą momentą. Dėl to, po tokios ilgos pauzės, natūraliai alkstame gyvų koncertų. Visų susirinkusių nepažįstamųjų dalijimasis viena ir ta pačia laiko dalele pažadina nepaprastas žmogiškas gelmes. Todėl norėčiau palinkėti pasimėgauti tuo trapiu čia ir dabar momentu, kurį kartu galėsime patirti tik gyvo koncerto metu.
I.L.: Pirmiausia norėčiau pakviesti į koncertą ir išgirsti keletą gražiausių kada nors sukurtų kūrinių. Johanno Sebastiano Bacho "Čakona", kurią fortepijonui aranžavo Ferruccio Busoni, – tai variacijos, perteikiančios kompozitoriaus sielvartą mirus mylimai žmonai, bet ir viltį, tikėjimą, dvasios triumfą. Maurice'o Ravelio valsai – per šokio charakterį įprasminti XX a. Paryžiaus gyvenimo momentai. M.Ravelis nepaprastai mėgo stebėti šokejus, balerinas ir bandė jų judesio laisvę, grakštumą perteikti savo muzikoje. Koncertą baigsiu Nikolajaus Kapustino "Etiudu džiazo stiliuje", kuris sulaužys klasikinės muzikos taisykles ir perkels klausytoją į triukšmingą vakarėlį. Norėčiau pabūti tiltu tarp klausytojo ir šios muzikos grožio, padėti jam pajusti skirtingas joje išreikštas emocijas.
"Kaunas Piano Fest" koncertai
16 d. 20 val. Kauno kultūros centre,
17 d. 20 val. Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje,
18 d. 17 val. Birštono kurhauze,
19 d. 20 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje,
20 d. 20 val. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje,
21 d. 20 val. Kauno karininkų ramovėje,
22 d. 20 val. "Drobės" fabrike Šančiuose,
23 d. 20 val. VDU Didžiojoje auloje,
24 d. 17 val. BLC verslo centre.
Naujausi komentarai