Dalyvių gausa

Noreikiškėse, prie pat ribos su Aleksotu, įsikūręs Kauno tvirtovės I fortas visus, besidominčius istorija ir senosiomis lietuvių tradicijomis, penktadienio vakarą sukvietė į naktigonę. Smalsuolius pasitiko deglais išpuoštas fortas bei persirengę personažai. Šia užmiršta tradicija susidomėjo šimtai žmonių, net organizatoriai nesitikėjo tiek sulaukti.

„Mintis gimė maždaug prieš mėnesį ir pavyko ją realizuoti. Konsultavausi su etnologais, bet apie naktigonę nėra išlikę daug informacijos. Žinoma tik tiek, kad kai baigdavosi vasarojus, naktį vaikinai išeidavo ganyti arklių, merginos – galvijų. Buvo ir laužai, ir iš šakų suręstos pastogės, ir, svarbiausia, – arkliai. Manau, kad lankytojus užkabino ir pats žodis „naktigonė“. Labai smagu, kad daug jaunimo prisijungė“, – kabėjo šventės organizatorius Ovidijus Jurkša.

„Galvojau, dvidešimt žmonių ateis, o čia visas kalnas nusėstas, o dar dalis kažkur pačiame forte vaikštinėja. Tikrai nustebino“, – sakė su vyru atėjusi Jolanta.

Kalbinti dalyviai neslėpė, kad apie naktigonę iki šio nieko nebuvo girdėję, todėl atėjo pasižiūrėti, kokios tradicijos vyravo seniau. „Žinote, vaikams smagu nemiegoti, o mums – ramiai pasėdėti, pažiūrėti į degantį laužą, pasvajoti, o čia dar šalia ir trys gražuoliai žirgai vaikštinėja“, – sakė besišypsodama ir patogiai ant pledo įsitaisiusi Rita.

Buvo tokių, kurie tikino, kad organizatoriai galėjo labiau pasistengti, kad geriau forto teritorijoje sklistų garsas, tačiau pateisino klaidas, nes tai pirmas toks renginys. Naktigonės organizatorius O.Juška tikino, kad kitas metais renginys pateiks daugiau staigmenų.

Pramogos lankytojams

Pagrindiniu šventės akcentu tapo žirgyno „Zorro žirgai“ ristūnai. Jie prie žmonių pripratę, tad naktigoniai galėjo pajodinėti. Žinoma, ši pramoga labiausiai žavėjo mažiausius šventės dalyvius.

„Buvo labai smagu, o dar leido jam nosį paglostyti, ji labai švelni“, – čiauškėjo iš balno iškelta mažoji kaunietė Rugilė.

Vyresniuosius labiau sudomino ekskursijos po fortą, jų surengtos net dvi – viena dar saulei nenusileidus, kita – ekstremalesnė, mat be žibintuvėlių ar deglų forte jau nieko nebuvo matyti. O.Jurkša ne tik priminė karinę Kauno istoriją, bet ir papasakojo, kaip šiame forte buvo kuriamas filmas „Pelėdų kalnas“. Klausytojus ypač sudomino čia veikusios dujų kameros istorija bei bombų pramuštos storos forto sienos.

„Domiuosi istorija, tad atvykau į ekskursiją. I fortas man visiškai nepažįstama vieta, niekada čia anksčiau nebuvau, todėl mane labiausiai domino, koks veiksmas čia vyko karo metais. Parodė, iš kurios pusės vokiečiai puolė, kokias skyles išmušė jų bombos. Be to, visai šalia buvo galima išbandyti muškietas, tad tai leido dar labiau įsijausti į gido pasakojimus“, – įspūdžiais dalijosi Povilas.

Apsižvalgius po forto teritoriją, organizatoriai pakvietė patogiai įsitaisyti forto vidiniame kiemelyje ir pamatyti naktigonės inscenizaciją. Čia ne tik į dangų kilo laužo dūmai, bet ir ganėsi žirgai, skambėjo piemenėlių dainos, gitaros ir smuiko garsai. Išalkusieji galėjo paragauti troškinio.

Tarpukariu vykdydavo mirties bausmę

Pirmojo pasaulinio karo metu I fortas nukentėjo per intensyvias vokiečių atakas, tačiau palyginti neblogai išsaugojo savitą reljefą.

Buvo greitai užimtas

Kauno tvirtovės I fortas yra vienas mažiausiai urbanizuotų miesto fortų. Greta – Marvelės upelio slėnis, Kamšos botaninio-zoologinio draustinio riba. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai – svarbūs kraštovaizdžio akcentai.

Šio forto paskirtis buvo dengti nuo vokiečių Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą jis menkai atliko savo funkciją, buvo greitai užimtas.

Kaip ir kitų tvirtovės fortų, daugelis I forto įtvirtinimų iškilo 1882–1887 m., vėliau kelis kartus modernizuojami. Šio forto paskirtis buvo dengti nuo vokiečių Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. I fortas labai nukentėjo Kauno tvirtovės gynybos metu 1915 m. Kai prasidėjo Kauno tvirtovės puolimas, priešakyje stovėjo I, II, III baterijos, I, II ir III fortai.

Kaip knygoje "Aleksoto istorija laiko tėkmėje" rašo Ovidijus Jurkša ir Kristina Jurkšienė, didelio kalibro sviediniai I forte sugriovė ne vieną statinį. Tai – gyvi pėdsakai, liudijantys apie intensyvų vokiečių artilerijos apšaudymą. Manoma, kad į I fortą pataikė net septyni "Didžiosios Bertos" sviediniai, jis padarė didžiausių nuostolių.

Kas tie galingieji artilerijos pabūklai – galingosios "Bertos"? Didžiausiam artilerijos pabūklui 420 mm mortyrai "Gama-Gerät" pervežti reikėjo dešimt 25 t keliamosios galios geležinkelio prekinių vagonų (platformų). Nutiesus geležinkelio liniją iki Pažėrų kaimo, dvi šios rūšies mortyros buvo atvežtos į pozicijas, surinktos ir parengtos šaudyti. Tarp Mauručių ir Ilguvos buvo parengtos pozicijos 420 mm mortyrai "M-Gerät".

Kurtinantys sprogimai

Vienos mortyros komandą sudarė 200 artileristų, vilkinčių specialią vata apsiūtą uniformą, kuri saugojo nuo galimų sužeidimų. Prieš šūvį artileristai užsimerkdavo, užsirišdavo ausis, gerklę tam skirtais raiščiais ir kuo greičiau bėgdavo slėptis 30 m atstumu nuo pabūklo iškastuose apkasuose. Sviedinys būdavo iššaunamas nuspaudus elektros jungiklį. Jis išlėkdavo į 1 km aukštį ir po 60 sek. pasiekdavo fortą, pramušdavo jo perdangą ir kur nors jo viduje sprogdavo.

Carinės Rusijos armijos vadų nepaimama vadintą Kauno tvirtovę vokiečių kariuomenė užėmė po 11 dienų įnirtingų mūšių.

Vaizdas būdavo baisus. Kazematuose, prie kurių nugriaudėdavo kurtinantis sprogimas, buvę kariai dažniausiai uždusdavo nuo plytų ir betono dulkių. Triukšmingai griūdavo lubos, galerijos, aplinkui siautėdavo ugnis, verždavosi dūmai. Karius, kurie išlikdavo nesugriuvusiuose kazematuose, apimdavo išgąstis ir panika belaukiant naujo atlekiančio sviedinio.

Kariai šių mortyrų sviedinius vadindavo lagaminais. Vokiečių ugnis buvo labai galinga, ji dažnai nesiliaudavo beveik ištisą parą. Vokiečiai turėjo sviedinių atsargų, todėl jų taupyti nereikėjo.

Ar I fortas po apšaudymo galėjo atlaikyti tą dažnai nepertraukiamą uraganinę ugnį? Tvirtovės artilerija, bent iš pradžių, buvo stipri ir ne vieną vokiečių pabūklą išvedė iš rikiuotės, tačiau priešininko ugnis liko tokia pat pavojinga. Forto gynėjai atkakliai priešinosi. "Bertos" sviediniams sprogstant, iš I forto pasitraukė pėstininkai, ilgiau gynėsi tik likę artileristai.

Carinės Rusijos armijos vadų nepaimama vadintą Kauno tvirtovę vokiečių kariuomenė užėmė po 11 dienų įnirtingų mūšių.

Veikė dujų kamera

Tarpukariu I forte buvo įrengta dujų kamera mirties bausmei vykdyti. Statybos vyko slaptai. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į egzekutoriaus vietą atsirado nemažai, tarp jų būta ir užsienio šalių piliečių.

Egzekucijos buvo vykdomos naktimis arba ankstyvais rytais, ir tai padėjo išlaikyti paslaptį nuo visuomenės. Kelias nuo kalėjimo iki dujų kameros mirtininkui nebuvo atskleidžiamas. Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Iš viso, manoma, atlikti aštuoni mirties bausmės įvykdymo aktai.

Sovietų laikais I forte veikė kareivinės. Nuo tada čia išliko kareivinių kiemuose iki užnugario šaudmenų sandėlio išklotos betoninės plokštės, kad galėtų važinėti sunkiasvorės mašinos.

Prieš keletą metų asociacijos Kauno tvirtovė nariai ėmėsi tvarkyti fortą, organizuoti talkas.