Liepos 2-osios vakarą prie pilies kauniečiai pamatys neįprastą renginį – aplink vaikščios, šoks ir linksminsis XVIII a. Rytų Prūsijos žmonės: būrai, amtmonai, vakmistrai, vokiečių kolonistai. Juos lydės išsipusčiusios ponios. Visi šie nematyti svečiai rinksis į prašmatnią puotą, į kurią kaip nekviestas svečias užsuks naujasis Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis.

Sudėtingo likimo kūrinys

Po Justino Marcinkevičiaus "Mažvydo" į lietuviško teatro sceną ateina rašytojo ir dramaturgo Remigijaus Baltrušaičio poetinė drama "Donelaitis". Ją pastatė žinomas aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas. Drama skirta Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai ir K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Pažaislio muzikos festivalio pristatomame spektaklyje vaidina žinomi aktoriai – Remigijus Bučius (K.Donelaitis), Adrija Čepaitė (Ana Regina Olefant, K.Donelaičio žmona), Marcelė Zikaraitė, Saulius Balandis, Ramutis Rimeikis, Vytautas Rumšas jaunesnysis), Rimantė Valiukaitė, Evaldas Jaras, Ramūnas Cicėnas ir kt.

"Parašyti dramą apie K. Donelaičio gyvenimą svajojau seniai, – sako poetas ir dramaturgas R.Baltrušaitis. – Sėsti už stalo įkvėpė J.Marcinkevičiaus "Mažvydas", – sako poetas, kurio plunksnai priklauso ir poetinė drama "Vivat, academia!", respublikiniame konkurse, pažymint Vilniaus universiteto 400-ąjį jubiliejų, įvertintą pirmąja premija.

"Donelaitį" R.Baltrušaitis parašęs per pusmetį. "Respublikinėje spaudoje pasirodė pirmosios dramos ištraukos, ja susidomėjo Lietuvos televizija. Buvau jaunas, maniau, kad po "Mažvydo" tuoj pasirodys "Donelaitis"... Deja, tuometė valdžia, matyt, pabūgo, kad jaunas autorius savo dramose aukština Lietuvą, jos praeitį, drąsiai pasisako prieš nutautėjimą, krašto kolonizaciją... Ir nors "Donelaitį" iš esmės teigiamai įvertino keli ją recenzavę žinomi teatro ir literatūros kritikai, ji ilgus metus išgulėjo rašomojo stalo stalčiuje. Tokie buvo sovietiniai laikai..." – kūrinio likimą atskleidė poetas.

Drąsus, vienišas kovotojas

Kuo autorių sudomino K.Donelaitis? Apie jį žinome nedaug, pastebi R.Baltrušaitis, jis mirė eidamas 67-uosius metus, buvo paliegęs, silpnos sveikatos. Studijų metais labai vargo, kartą net iš bado buvo apalpęs. Hipochondrija jį persekiojo visą gyvenimą, į senatvę ji tik stiprėjo. Buvo karšto temperamento, nervingas, piktas, su žmonėmis elgėsi griežtai – juos galėjo apšaukti, iškeikti, bet buvo darbštus, sąžiningas. To reikalavo ir iš kitų.

Sykiu jis buvo ištikimas savo principams, tvirtas dvasia, nors ir daugelio nesuprastas. K.Donelaičiui, poetiškos sielos žmogui, daugiau rūpėjo dvasiniai dalykai – Dievas, muzika, knygos, senovės išmintis.

"Rašydamas skaičiau "Metus", o prieš akis mačiau sudėtingo likimo ir charakterio žmogų – nepaprastai jautrų, bet valingą, užsispyrusį, – sako autorius. – Jis man atrodė lyg daugiabriaunis, nešlifuotas brangakmenis. Vienišas kovotojas, savotiškas XVIII a. disidentas, vienas pakilęs į mūšį prieš visus. Už žemę, už teisybę, už tautą ir jos engiamus žmones. Tuo jis ir įdomus. Kaip pavyks šį vaidmenį įkūnyti scenoje R.Bučiui, pamatys žiūrovai."

Sudėtinga jausmų drama

Daugiaplanis, sudėtingas ir įdomus K.Donelaičio žmonos Anos Reginos Olefant paveikslas. Ją poetas vedė netrukus atvykęs dirbti į Tolminkiemį. Istorinių žinių apie šią moterį išliko nedaug. Žinome tik, kad ji buvo vokietė, Geldupės teisėjo dukra, našlė, jaunesnė už K.Donelaitį. Ji tvarkė ir prižiūrėjo namų ūkį, nes vyrui labiau rūpėjo dvasiški dalykai.

Kokie buvo K.Donelaičio santykiai su žmona, ar jų santuoka kilo iš meilės, ar iš abipusio išskaičiavimo, kaip tais laikais dažnai būdavo, nežinome. Galime tik spėlioti. Kaip ir – kodėl abu neturėjo vaikų? Jautė, kad neišmaitins? Neišauklės? Sunku patikėti, juolab kad Tolminkiemio klebonija turėjo apie 40 ha žemės. O gal kad buvo ligotas, silpnas? Gal čia slypi paini ir sudėtinga abipusių jausmų drama?

Panašiai linkęs manyti ir dramos autorius. "Nėra namų be dūmų. Matyt, jų būta ir K.Donelaičio šeimoje, žinant jo ūmų, sunkų charakterį, – šypsosi R.Baltrušaitis. – Manau, būta visko. Ir meilės, ir aštrių ginčų, nesutarimų, pykčio. Svarbu, kad gyvenimo pabaigoje žmonės sugeba atsitiesti, blaiviai įvertinti padarytas klaidas ir vienas kitam atleisti."
Meilės ir atleidimo motyvas jautriai ir giliai žmogiškai nuskamba poetinėje dramoje. Jį ypač išryškino režisierius V.Rumšas, kai K.Donelaitis, gulėdamas mirties patale, prisipažįsta žmonai:

Matai tą žvaigždę danguje? Gal ryt,
O gal poryt... sėdėsiu ant jos krašto,
Žiūrėsiu iš viršaus ir kantriai lauksiu,
Kol vieną dieną pas mane ateisi,
Regina Ana... Kaip Viltis. Kaip Meilė,
Vienintelė... Laukta ilgai... ilgai...
Kas gali danguje išskirti žmones,
Kai juos abu sujungia Amžinybė?

Gyvesnis už W.Shakespearą

Dramos autorius pastebi: britai šiemet švenčia 450-ąsias Williamo Shakespeare'o gimimo metines. K.Donelaitis – 150 metų jaunesnis. Britų klasikas nepaliko nė vieno savo rankraščio, nė vieno dokumento ir nė vienas jo amžininkas apie jį nerašė, neprisiminė ir niekur nepaminėjo. Per tiek šimtmečių mitas apie W.Shakespeare'ą nutiesė ištisą eilę žinomų, talentingų pretendentų į jo kūrybinį palikimą – ši eilė jau ne tik kas šimtmetį, bet ir vos ne kasmet vis pasipildo ir ilgėja.

Daug kas anksčiau manė, kad, prisidengę W.Shakespeare'o vardu, "Hamletą", "Makbetą" ir kitus kūrinius parašė anglų mokslininkas ir valstybės veikėjas Francis Baconas, vėliau, – kad juos sukūrė dramaturgas Christopheris Marlowe, netgi buvo minima kaip autorė karalienė Elžbieta I. Dabar šiame sąraše – apie 80 kandidatų. Mums, lietuviams, nusišypsojo laimė, sako R.Baltrušaitis.

"Nors neišliko K.Donelaičio atvaizdo, o ir nedaug žinių pasiekė mus apie jį, tačiau liko jo kapas Tolminkiemyje po bažnyčios altorium, jo žodžiai, užrašyti krikšto metrikų knygoje, patarimai ir palinkėjimai įpėdiniui, jo ranka rašyti Tolminkiemio žemių separacijos bylos raštai, vienas kitas laiškas, amžininkų prisiminimai ir jo kūryba – pasakėčios, keli eilėraščiai ir, žinoma, "Metai", – anot poeto, mums palikti K. Donelaičio pėdsakai – kur kas ryškesni nei anglams paliko mistinis W.Shakespeare'as.

Kiekvienam – vis kitoks

Kiekvienam didi asmenybė yra sava. Ir kiekvienas ją suvokiame savaip. Kiekvienam poetui, dramaturgui, rašančiam apie K.Donelaitį, ar režisieriui, aktoriui, kurie jį įkūnija scenoje, jis skambės naujai. Jų K.Donelaitis bus kitoks, nepanašus į anksčiau sukurtus.

"Man K.Donelaitis – tai lyg lietuviškas Leonardo da Vinci. Jo barometrai, klavesinai, termometrai, mikroskopas, sukurta poema "Metai", pasakėčios liudija didelės kūrybinės galios žmogų, – sako režisierius Vytautas Rumšas. – Tai lietuviškos žemės grynuolis, aistringai aukštinantis lietuvybę, gamtos grožį ir dievišką pasaulio buvimą."

Kas? Spektaklis "Donelaitis".
Kur? Kauno pilyje.
Kada? Liepos 2 d. 21.30 val.