Už tokios tradicijos prikėlimą ir skatinimą galima dėkoti šokėjui, choreografui Alessandro Sciarroni, kuris kartu su kitais šokėjais Gianmaria Borzillo ir Giovanfrancesco Giannini, kurie tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ skirtingose Kauno miesto vietose pristatė fizinį performansą „Pasilik paskutinį šokį man“.
Bendradarbiaudamas su Giancarlo Stagni – šokio meistru, kuris atrado „polka chinata“, A.Sciarroni mokėsi šio šokio iš vaizdo įrašų nuolat tobulindamas techniką. Pagal tikrąją šokio „polka chinata“ koncepciją vyrai privalėdavę šokti tol, kol nebeliks žiūrovų. Kitaip tariant, iki mirties. Šiais laikais tokios „bausmės“ neegzistuoja, todėl pasirodymas sutrumpinamas iki 30 minučių.
Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, jog atrodo, kad šoka virš žemės.
Performansas yra atliekamas naudojantis keliais žingsniais – sukiniais, pritūpimais, apsisukimais aplink partnerį ir viskas kartojama iš naujo. Atrodo, gali pabosti žiūrėti tokį besikartojantį vaizdą, bet tai netiesa. Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, kad atrodo, jog šoka virš žemės. Aplink tyška prakaito lašai ir kartu galima pastebėti, kaip po truputį šokis virsta malonumu, o ne įsipareigojimu pasirodyti. Malonu stebėti, kaip atgyja tradiciniai šokiai ir su jais supažindinama ne per vaizdo įrašus, šokio pamokas ar šokio istorijos paskaitas, o gyvai.
Tai pasirodymas, kurį norisi stebėti, kuris skatina atrasti mažai žinomus kitų šalių tradicinius šokius. Jeigu nepuoselėsime istorijos, ji visiškai išnyks. Sakyčiau, kad tai turėtų tapti nauja mada: atrasti ir prikelti iš naujo tai, ko nepropaguojame.
Naujausi komentarai