Šį penktadienį Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti lietuviška komedija „Patriotai". Premjeros išvakarėse portale kauno.diena.lt svečiavosi kino juostos prodiuseris Mindaugas Papinigis, atsakęs į skaitytojų klausimus apie kuriozus filmavimo aikštelėje ir tai, kokią žinią siunčia naujasis filmas.

– Kaip kilo mintis kurti filmą „Patriotai"? Ką juo norite pasakyti?

– Idėja kilo režisieriui Alvydui Šlepikui. Komedijos kalba Alvydas šneka apie pamatines vertybes: patriotizmą, šeimą, sąžinę. Ar jam pavyko, galės įvertinti tik žiūrovas.

– Kokių pikantiškų ar juokingų nutikimų įvyko filmuojant šį filmą?

– Filmavimo metu nešdami Petrą (Arūną Sakalauską) per upelį, aktoriai užstrigo jo vidury, nes ten buvo daug dumblo, ir vos jo nenuskandino. Tačiau A. Sakalauskas nesutriko ir „nepametęs vaidmens" pabaigė sceną taip, kaip reikalavo režisierius. Kitoje scenoje netikėtai į kadrą pateko katinas, kurio aktorinius sugebėjimus galėsite įvertinti pasižiūrėję filmą.

– Koks „Patriotų" kūrimo etapas jums buvo sunkiausias?

– Sunkiausia – filmo laukimas, laukti, kaip jį įvertins žiūrovas.

– „Patriotuose" vaidina populiarūs, geri aktoriai, tačiau turbūt jau ne kartą teko girdėti repliką, esą, keista, kad tuos pačius aktorius matai ir viename filme, ir dar kitame. Ar tai ilgainiui nepradeda kenkti tiek patiems aktoriams, tiek jų darbo kokybei?

– Dažnas rodymasis tikrai nekenkia nei patiems aktoriams, nei jų darbo kokybei. Žiūrovas turi labai didelę laisvę, t.y. pasirinkimo laisvę žiūrėti arba nežiūrėti. Šiuo metu, manau, tai yra geriausi ir populiariausi aktoriai Lietuvoje. Bet tai nereiškia, kad ateityje jų vietos neužims kiti.

– Gal galite atskleisti, koks buvo filmo „Patriotai" biudžetas? Ar galima sukurti gerą filmą turint nedaug lėšų?

– „Patriotų" biudžetas buvo komercinis. Mano nuomone, galima sukurti gerą filmą turint nedaug lėšų. Svarbu turėti gerą idėją, scenarijų. Praktiškas jų įgyvendinimas gali lemti, kad filmo kūrimui nereikės pasakiškų pinigų. Norėčiau užduoti retorinį klausimą: kas yra geras filmas?

– Nuo kokio amžiaus jaunuoliams, vaikams galima žiūrėti šį filmą?

– Filmas paženklintas N-14, tačiau, manau, jį gali žiūrėti net naujagimis dėl jame skambančios fantastiškai gražios muzikos ir dainų.

– Kas jums yra patriotiškumas? Ar tai aktyvus dalyvavimas „Darom" akcijoje? Dalyvavimas rinkimuose? Rūpestis kitais piliečiais – net ir tais, kurie nakvoja ant suolelio ir prašo „cento duonytei"?

– Man patriotiškumas yra meilė žmogui. Kuo ta meilė aktyvesnė, tuo geriau.

– Mūsų televizijos kanalus jau keletą metų yra užkariavę abejotinos vertės lietuviški serialai? Kokia jūsų nuomonė apie juos?

– Jeigu nebūtų lietuviškų serialų, jų nišą užimtų kiti. Ką jūs galvojate apie rusų, vokiečių, meksikiečių, indų serialus? Susimąstykite apie jų vertę.

Aš iš tiesų manau, kad dalis serialų yra abejotinos vertės. Ne tik serialai, bet ir filmai, ne tik lietuviški. Tam, kad būtų geri, jie turi užaugti, turėti, iš ko mokytis. Mes neišvengiamai tobulėjame ir ateityje geriausi serialai turės lenkti galvą prieš tuos serialus, iš kurių jie išsivystė.

– Jauni kauniečiai, pastudijavę Vilniuje, nebenori grįžti į Kauną. Koks jūsų santykis su Kaunu?

– Esu vilnietis, bet ateityje turbūt gyvensiu Kaune, nes man čia labai patinka. Šis miestas man atrodo tikras.

– Paaiškinkite, ką veikia prodiuseris ir kur jūs mokėtės šio darbo?

– Kaip ir aktorystės, šio darbo mokiausi iš praktikos. Būtų lengviau pasakyti, ko prodiuseris neveikia. Lietuvoje prodiuseris prisideda prie visų filmo kūrimo momentų. Tenka prisidėti ir prie scenarijaus, aktorių atrankos, filmavimo vietų ir finansavimo šaltinių paieškos, prižiūrėti filmo gamybą bei montažo darbus. Į premjerą atvežti vyno. :)

– Kur jūsų, kaip kūrėjo, ribos? Anksčiau tokia riba būdavo pasirodymas scenoje ar kine nuogam. Nesakau, kad tai kažkas negero – tiesiog tada, kai žmonės sutinka išsirengti, praranda savotišką nekaltybę. O gal negaudamas geidžiamo vaidmens (ar nepavykus prodiusavimui) nieku gyvu nevaidintumėte bet ko, neprodiusuotumėte bet kokių filmų, o eitumėte dirbti kokio fizinio darbo?

– Man labai nesmagu, kad taip atsainiai sekate mano kaip aktoriaus karjerą, nes jau ne kartą esu nuogas pasirodęs didžiuosiuose ekranuose. Viskas gyvenime yra pasiekiama (per lovą).

– Koks jūsų svajonių vaidmuo? Svajonių kino studija?

– Visada norėjau nusifilmuoti sename rusiškame filme, pavyzdžiui, „Paprastame stebukle". Seni rusiški filmai pasako daug pernelyg daug nekalbėdami. Norėčiau padirbti visur – ir Holivude, Bolivude, Australijoje, „Mosfilme", „Lenfilme", nes tai įdomu.

– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką kiną? Klasikų filmai būdavo ilgi, poetiški, pastaraisiais metais daug daugiau sukuriama „kasinių" filmų. Ar ši karta užaugins savą Žebriūną ar Puipą, jei kur tik smagias komedijas?

– Nacionalinė kino raida susideda iš kelių etapų: dabar turbūt esame „kasiniame", t.y. komerciniame etape. Galbūt jame liksime dar kurį laiką, o kas bus toliau, parodys ateitis. Dabar auga ir jau kuria kiną šviesi, inovatyvi ir išprususi kūrėjų karta. Tegu ji būna atsakinga už Lietuvos kino ateitį.

– Pavasariop minios jaunuolių mąsto apie būsimą profesiją. Patarkite tiems, kurie svajoja apie aktorystę. Ką daryti jaunuoliui, jei jis mano galįs būti aktoriumi – kaip pasitikrinti, ar tikrai turi talento? 

– Talentas visada suras kelią į meną. Patarti rinktis tokią rizikingą ir nedėkingą profesiją būtų žiauru, bet jei širdis jaučia, kad tai tavo kelias, kas tau gali paprieštarauti? Pabandyti ir nudegti geriau, nei visą gyvenimą gailėtis nepabandžius.

Visą pokalbį su M. Papinigiu skaitykite čia.

Filmo „Patriotai" anonsas: