Lietuvos ir kitų Europos šalių architektūrinio palikimo ir įvairovės klausimais rugsėjo 12–13 d. buvo diskutuojama Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje "Modernizmas ateičiai". "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" organizuota konferencija subūrė pranešėjus iš įvairių Europos šalių – profesionalai dalijosi patirtimi, aptarė modernizmo ateities vizijas ir šios architektūros reikšmę šiandieniame pasaulyje.

XX a. atspindžiai

Europos kultūros paveldo metams skirtos konferencijos mokslinio komiteto nario dr. V.Petrulio teigimu, kalbant apie modernizmą, svarbu suvokti, kad tai yra daugialypis reiškinys.

"Šios architektūros nederėtų išimtinai sieti su viena stilistine mokykla, pavyzdžiui, bauhauzu. Susipindami įvairūs idėjiniai ir estetiniai sluoksniai leidžia suvokti modernizmą kaip polifoninį reiškinį. Todėl svarbu pažinti ne tik didžiųjų miestų ir architektūros meistrų palikimą, bet ir vadinamąją paribių architektūrą, kuri yra svarbi šio daugiasluoksnio paveikslo dalis", – sako jis.

Pasak architektūrologo, kalbant apie tarpukario Kauno architektūrą, ypač svarbi ir jos politinė žinutė. Sostinės perkėlimas ir laikinojoje sostinėje prasidėjęs statybų bumas liudija apie trapią to meto geopolitinę situaciją ir nepalenkiamą žmonių optimizmą kuriant ateitį. "Lenkų profesorius Jacekas Purchla yra pasakęs, kad tuo metu valstybių sienos keitėsi greičiau nei žmonių mentalitetas. Šis posakis ypač tinka po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioms ar atsikūrusioms valstybėms ir jų architektūrai", – pastebi V.Petrulis.

Statybų bumo Europoje tarpukariu temą konferencijoje vystė ir svečias iš Londono Bartleto architektūros mokyklos – Edwardas Denisonas, tyrinėjantis modernizmą už Vakarų Europos ribų. "Kauno atvejis yra unikalus – įsitikinęs V.Petrulis. – Atsikūrusi Lietuva buvo neturtinga valstybė, tačiau netgi neturėdama pakankamų finansų ir resursų, bei vildamasi greitai susigrąžinti Vilnių, sugebėjo sukurti jaukų ir funkcionalų miestą. Net ir atgavus istorinę sostinę, buvo girdima nuomonių, esą geriau pasilikti Kaune, nes čia yra patogu gyventi", – atskleidė architektūros tyrėjas.

Tapatybės dalis

Pastaraisiais dešimtmečiais Kauno tarpukario pastatų vertė miesto gyventojų buvo kiek užmiršta, o jie patys neretai apgadinami įvairiais remontais. Vis dėlto parodų, diskusijų, konferencijų ir ekskursijų gausa privertė kauniečius kitomis akimis pažvelgti į modernizmo pastatus ir tinkamai įvertinti tarpukario paveldą. Tačiau kaip Kauno modernizmą pristatyti pasauliui? Juk globaliame kontekste Kauno modernizmo pastatai nėra išskirtiniai.

Privalome ne tik saugoti ir konservuoti praeities artefaktus, bet, remdamiesi praeitimi, kūrybiškai ir atsakingai žengti į šiandieną.

"Pasaulyje turbūt nėra miesto, kuriame nebūtų modernizmo pastatų, tačiau jie dažniausiai pasimeta įvairių stilių maišalynėje, – atskleidžia V.Petrulis. – Kaunas unikalus tuo, kad visa pagrindinė jo dalis pastatyta modernizmo dvasia. Šiandien Kaune turime išlikusius kelis tūkstančius pastatų, kurie alsuoja tarpukario laikotarpiu. Būtent ši visuma – jaukus, žmogui lengvai suvokiamas mastelis, architektūros ir gamtinės aplinkos ryšys (ko verta ant šlaito iškilusi ir miestą vainikuojanti miesto karūna – Prisikėlimo bažnyčia!) miestą išskiria tarptautiniu mastu", – situaciją paaiškino jis.

Ženkliai padidėjusį kauniečių susidomėjimą miesto architektūra tyrėjas vadina didžiausia sėkme siekiant tarptautinio pripažinimo. "Kalbant apie paveldą, svarbu ne tik pastatai, bet ir jais besirūpinančios bendruomenės. Europos paveldo ženklo komisija, UNESCO – šios ir panašios organizacijos ieško miestų, kurių gyventojams paveldas būtų dalis jų identiteto. Džiugu, kad modernizmas pamažu tampa svarbiu mūsų tapatybės komponentu."

Architektūrologas pabrėžia, kad nereikėtų pamiršti ir fakto, kad  Kauno tarpukario pastatai į paveldo sąrašus pirmą kartą įtraukti dar 1972 m. – praėjus tik 40 metų po jų statybos. Tokių atvejų retenybė taip pat signalizuoja apie Kauno išskirtinumą. "Paprastai į tokius sąrašus įtraukiami gotikiniai, renesanso ar baroko statiniai. Tai, kad aštuntajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tame pačiame amžiuje statytus pastatus, be abejo, yra neįprasta", – pastebi V.Petrulis.

Pasisemti patirties

Konferencijoje "Modernizmas ateičiai" pranešėjai iš Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Izraelio, Turkijos ir kitų šalių diskutavo modernizmo architektūros įvairovės klausimais, aptarė netradicinių sprendimų paieškos problematiką kultūros paveldo saugojimo kontekste. Pasak V.Petrulio, visos šalys susiduria su panašiais ir kartu skirtingais iššūkiais. Siekiama kritiškai pažiūrėti į XX a. ir jo architektūrą, inovatyviau pažvelgti į paveldo išsaugojimo klausimus.

Buvo dalytasi ir sėkmės istorijomis, atskleidžiamos gerosios patirtys. "Džiugu, kad Kaunas palaipsniui pats tampa sėkmės istorija. Ne tik kviečiamės užsienio praktikus mums papasakoti apie savo patirtis, bet galime ir patys jiems suteikti atgalinį ryšį, – esama padėtimi pasidžiaugė architektūrologas. – Tampame platesnio, europinio paveikslo dalimi – ne tik mokomės iš kitų miestų, bet ir jie seka mūsų pavyzdžiu."

Nors didžiausias dėmesys konferencijoje buvo skiriamas modernizmo architektūrai, buvo paliesti ir kiti paveldo klausimai. Prisiminta mažo Gdynės miestelio Lenkijoje virsmo dideliu uostamiesčiu istorija, aptarti iššūkiai, su kuriais susidūrė Tel Avivas, siekdamas išvengti pragaištingų pokyčių.

Didžiulio dėmesio sulaukė prof. Ines Weizman iš Veimaro Vokietijoje pranešimas. Po ilgų archyvinių tyrinėjimų Kinijoje, Ordos mieste, buvo pastatyta žinomo XX a. architekto Adolfo Looso gyvenamojo namo kopija. Toks radikalus projektas iškėlė klausimą apie materialaus autentiškumo svarbą šių dienų kontekste.

"Pateiktojo pavyzdžio jokiu būdu nereikėtų suprasti kaip skatinimo kurti tarpukariu neįgyvendintų projektų ar neišlikusių pastatų kopijas. Tokie atvejai parodo, kad į palikimą galima žvelgti kūrybiškai", – mąsto V.Petrulis.

"Kaunas 2022" planuose – kvietimas menininkams, kūrėjams ir įvairių bendruomenių nariams kalbėti apie tai, ką mes galime sukurti šiandien. "Norime, kad paveldosauga įgytų labiau eksperimentinį charakterį. Galima šiam tikslui pasitelkti menus, muziką, urbanistines intervencijas, socialines inovacijas ar kitas sritis – tai labai svarbus ateities uždavinys. Kultūros sostinės požiūris į paveldą negali būti toks pat kaip Kultūros paveldo departamento, kuris įpareigotas saugoti ir skleisti žinią apie praeityje sukurtas vertybes. Kultūros sostinė turėtų atviriau kalbėti apie dabartį, kvestionuoti nusistovėjusias praktikas, kurti naujas vertes", – atkreipė dėmesį architektūrologas.

Jis pabrėžė, kad miesto paveldu turi rūpintis ne tik institucijos, bet ir bendruomenė. Anot jo, svarbu, kad paveldas taptų platesnio kultūrinio lauko dalimi.

"Daug kalbėjome apie menininkus ir kūrėjus, kurie, pasiremdami modernizmu, kuria naujus meninius projektus. Konferencijos metu buvo eksponuojamas vienas iš tokių atvejų – grupės "Celsius 273" sukurta juvelyrinių dirbinių paroda, įkvėpta Kauno modernizmo. Siekiame eksperimentinės paveldosaugos koncepciją paskleisti plačiai. Juk svarbu ne tik pristatyti istoriją tokią, kokia ji buvo, bet ir sukurti kažką dabartyje. Privalome ne tik saugoti ir konservuoti praeities artefaktus, bet, remdamiesi praeitimi, kūrybiškai ir atsakingai žengti į šiandieną. Konferencija pirmiausia buvo skirta ne pasisemti konkrečių pavyzdžių, kaip kas nors buvo įgyvendinta, ir patiems pulti daryti taip pat, bet praplėsti požiūrį ir pradėti į modernizmą žiūrėti atviriau, novatoriškai", – diskusijų svarbą nusakė V.Petrulis.