Miestiečių susidomėjimas
Kaunui tapus laikinąja sostine, elektrą miestui tiekė daugiausia centrinė elektrinė. Miestui plečiantis, esamų išteklių nepakako, todėl, sudarius sutartį su viena belgų įmone, buvo įrengta elektrinė Petrašiūnuose.
1928-aisiais pradėti statybos darbai buvo baigti po dvejų metų. 1930-aisiais elektrinė ėmė veikti ir tapo galingiausia visoje Lietuvoje – iki karo pasiekė 5 megavatų galią, visiškai aprūpino Kauno miestą ir dalį Kauno rajono. Aplink kilo fabrikai, kūrėsi darbo vietos. Belgų įmonės atstovai šalia elektrinės įrengė namus savo darbuotojams, kurie buvo aprūpinti neįtikėtinais patogumais, tarkime, voniomis, kanalizacija ir virtuvėmis su viryklėmis. Daugiau apie Petrašiūnų elektrinę išgirsite jau šį savaitgalį festivalio „Transformacijos“ industrinėse ekskursijose. Tiesa, tik tuo atveju, jei esate iš anksto užsiregistravę.
„Kauniečiai labai nori jungtis prie šio renginio. Paskelbus registraciją į renginį, visos vietos į menines ir industrines ekskursijas kaskart užpildomos per kelias valandas. Trečią kartą pamatę tokį reiškinį, šiemet paskelbėme papildomus du laikus. Vietų ir vėl neliko per ganėtinai trumpą laiką“, – toks visuomenės susidomėjimas, anot „Kauno energijos“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Eglės Krasauskienės, teikia vilties, kad ateityje ši vieta galės patirti dar daugiau transformacijų, taps ryškiu urbanistikos ir industrinės kultūros centru.
Naujovės festivalyje
Nespėję pačiupti laimingojo bilieto į ekskursijas, kviečiami tiesiog pasimėgauti neeiliniu pramonės ir šiuolaikinio meno tandemu Petrašiūnų elektrinės erdvėse: katilų salėje, senajame chemijos ūkyje, aikštelėje prie biokuro saugyklos. Jos teritorijoje iškilo Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomo menininko Tado Černiausko instaliacija „Pagalba metant kailį“. Maždaug prie 6 m instaliacijos visą savaitę dirbo ne tik kūrybinė komanda, bet ir elektrinės darbuotojai, sunkiąja technika gabenę įspūdingo dydžio rąstus.
„Šis kūrinys natūraliai tęsia man svarbias temas – ribas tarp viešo ir privataus, tarp stebėjimo ir veikimo, tarp intymumo ir reprezentacijos“, – prieš festivalį sakė menininkas T. Černiauskas.
Instaliacija įspūdinga ne tik savo dydžiu, idėja, bet ir tuo, kad, priklausomai nuo paros meto, atrodo vis kitaip. Dienomis pusiau apnuoginti medžio rąstai, priklausomai nuo saulės pozicijos danguje, meta skirtingą šešėlį. Sutemus meno kūrinys apšviestas dirbtiniu apšvietimu.
„Galima sėsti tiesiog ant žemės ir niekur neskubant žiūrėti, – viena festivalio kuratorių Irutė Tumaitė džiaugėsi, kad trečiaisiais gyvavimo metais „Transformacijos“ ne tik išaugo iki penkių autorinių instaliacijų, bet ir nustojo skaičiuoti laiką. – Anksčiau skirdavome pusvalandį, kad galėtume priimti kuo daugiau žmonių, o dabar limito nėra.“
Dar viena naujovė, kuri turėtų pradžiuginti šeimas, – galimybė į festivalį atsivesti vaikus. Ankstesniais metais jie nebuvo įleidžiami. Vienintelė vieta, kur negalės patekti jauniausi festivalio svečiai, – katilų salė.
Rūdys ir žagsulys
Tarpukario laikų katilų salėje pristatomas skaitmeninio meno kūrėjos Aistės Ambrazevičiūtės audiovizualinis kūrinys „Rūdys“. Projekte tyrinėjama augalų ir rūdžių simbiozė, o žmogaus vaizduotės ir kompiuterio sukurtoje animacijoje perteikiami augimo procesai, augalų grybelio, vadinamo rūdimis, formavimasis. Nors panaši tematika menininkei nesvetima. A. Ambrazevičiūtė sakė, kad kūrinį inspiravo pati Petrašiūnų elektrinės industrinė erdvė – išsiraizgę vamzdžiai, tekstūros, medžiagiškumas ir kiti elementai, jungiantys technologiją su gamta.
Kauniečiai labai nori jungtis prie šio renginio.
„Kūrinys kviečia stebėti aplinką, įsižiūrėti į lėtus, bet neišvengiamus procesus, mokytis iš gamtos dinamikos ir jos gebėjimo kurti net iš irimo“, – A. Ambrazevičiūtė pripažino, tokioje erdvėje kūrusi pirmą kartą.
Elektrinėje nestigs ir garsinių patirčių. Unikalią garso sistemą pastate įkūrė Arturas Bumšteinas ir „Kala Sound System“. Tarp muzikos, šiuolaikinio meno ir eksperimentinio garso sričių aktyviai dirbančio garso menininko ir kompozitoriaus A. Bumšteino kūryboje dažnai susipina konceptualūs sprendimai, istorinės nuorodos ir netikėti akustiniai eksperimentai. Garso instaliacija „Hoketas“, kuri pasieks susirinkusiųjų ausis, – ne išimtis. Anot menininko, šis itin paprastas, bet paveikus garso išdėstymo metodas buvo plačiai taikomas vėlyvaisiais viduramžiais, o šį savaitgalį vaiko žagsėjimu jis suskambės Petrašiūnų elektrinės industrinėje erdvėje.
Skambantys indai
Susirinkusieji turės galimybę išvysti ir gyvų pasirodymų. Vienas jų – festivalio atidarymo dieną. Naujosios kartos kompozitoriai Domantas Pūras ir Ignas Šoliūnas pristatė specialiai šiam renginiui sukurtą programą, kurioje nagrinėjama garso, erdvės ir žmogaus santykio dinamika.
„Menininkų kūryboje atsispindi nuolatinės paieškos tarp ritualo, technologijos ir žmogaus vidinio pasaulio. Todėl festivalio svečiai galės patirti klausos transformaciją ir apmąstyti, kaip kintančios technologijos keičia mūsų santykį su muzika, kaip skirtingos erdvės gali veikti suvokimą ir formuoti dvasines patirtis“, – apie duetą pasakojo I. Tumaitė.
Šeštadienio vakaras suskambės archajiniais tarpdisciplininės menininkės Elenos Laurinavičiūtės performanso „Protėvių dronai“ garsais. Jie sklinda ne iš styginių ar klavišinių instrumentų, o iš menininkės kurtų keraminių garso skulptūrų. Jos, anot I. Tumaitės, prakalbinamos įvairiais būdais: ventiliatoriais, elektromechanika, vandens judėjimu ar tiesioginiu fiziniu kontaktu. Menininkė teigia, kad įdomiausia – senoviniais būdais išgauti šiuolaikinei muzikai būdingus garsus.
„Stebėdami, klausydamiesi šių pasirodymų, žmonės dažniausiai nustemba dėl paprastumo, o kartu – meditatyvaus, į gelmes panardinančio garsų poveikio“, – kūrybos ypatumais dalijosi E. Laurinavičiūtė.
Festivalis „Transformacijos“ vyks iki sekmadienio vakaro. Išsamesnė programa – www.festivalistransformacijos.lt
Naujausi komentarai