Pereiti į pagrindinį turinį

Prisiminimų žiema, pavirtusi vasara

2017-03-14 15:22

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus erdvėje šiuo metu veikia dailininkės Ritos Rimšienės personalinė tapybos darbų paroda "Malonūs prisiminimai".

R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai R.Rimšienės paveikslai

Teigiama energija

Žiemą pradėtai eksponuoti parodai R.Rimšienė buvo numačiusi nutapyti abstrakcijas žiemos tema – šis metų laikas menininkei artimas, įkvepia jo baltumas ir jame žėrinti ypatinga spalvinė gama. Tačiau apsilankius parodoje, kažin ar joje atpažintume žiemą – persipynę subtilūs šiltų spalvų atspalviai kalba daugiau apie vasarą, kuria saulėtą, lengvą, džiaugsmingą nuotaiką.

Patyrusi pradinio sumanymo transformciją, gal net metamorfozę (žiema įgijo vasaros veidą), o iš tikrųjų – pasidavusi kūrybiniam procesui, kai pirminiai sumanymai, schemos netenka galios, nes paklūstama vidiniam balsui, dailininkė parodą pavadino "Malonūs prisiminimai". Nors tuose prisiminimuose tarsi pulsuoja vasariški ritmai, vis dėlto plati spalvinė autorės paletė nėra vasariškai šilta, paveiksluose dominuojančios geltonos, žalios, rausvos – vadinamosios vasariškos spalvos ir jų atspalviai – turi šaltokų niuansų. Šiuo atveju viską paaiškina pavadinimas: tai tėra prisiminimai, refleksijos, atmintis, atklydusios mintys ir išgyvenimai.

Akivaizdu, kad tie prisiminimai malonūs – tapybos darbai spinduliuoja harmoniją, ramybę, gerų patirčių atmintį.

"Neįsivaizduoju savęs tapančios, kai jaučiuosi blogai, kai kažkas neramina ar kelia skausmą", – prisipažįsta dailininkė. Ir išties, jos paveikslai tarsi įkrauti gerąja energija, o atidžiai įsižiūrėjus tarsi imi matyti energijos srautus, krintančius iš viršaus, nutviekstus saulės, giedrėjančio dangaus švytėjimo.

Ieškant gelmės

Pasirinkusi abstrakcijos žanrą, R.Rimšienė per jį išsako, patiria kūrybinę pilnatvę, nes erdvi savo esme abstrakcija ir jai pačiai atveria naujų įžvalgų bei leidžia panirti į patį kūrybos procesą. Jis, o ne rezultatas tampa svarbus ir taip, jog ima tarsi vedžioti už rankos – tereikia neprarasti spalvinės klausos, harmonijos, kompozicijos išmanymo.

Neįsivaizduoju savęs tapančios, kai jaučiuosi blogai, kai kažkas neramina ar kelia skausmą.

Su visu tuo dailininkė puikiai susidoroja žiūrovui pateikdama savo interpretacijas, kurių užuominos slypi paveikslų pavadinimuose ir drauge palikdama visišką žiūrėjimo, (pa)matymo laisvę, kurios išties daug. Jei žvelgiant į paveikslą "Gėlių saliutai" lyg ir matai fontanais, fejerverkais trykštančias gėles, gyvybingą jų žydėjimą (nors jokių atpažįstamų gėlių figūratyvų nėra), tai kituose tapybos darbuose gali regėti tai, ką identifikuoja tik individuali vaizduotė.

Erdvios, plačios spalvinės gamos abstrakcijos, tapytos keliais sluoksniais, turbūt ieškant gelmės, vengiant plokštumo, trivialaus įspūdžio. Šį pastebėjimą ypač sustiprina "Saulės pieva", kurioje nutapytos dvi atsivėrusios skylės – metafizinės ertmės (išėjimai) į Kitą pasaulį.

Apskritai, visi R.Rimšienės tapybos darbai paženklinti transcendentiškumo siekiu, kai kurie turi aiškią jų žymę – akivaizdu, kad dailininkei svarbūs būties klausimai, sakralūs išgyvenimai ("Vakaras").

Idėjos gamtoje

Dar vaikystėje atradusi dailės pasaulį, R.Rimšienė vėliau savo svajonės atsisakė, o gal tiksliau – ją užšaldė. Ji niekur nedingo, tyliai laukė išsipildymo, ir tas laikas atėjo. Prieš dešimt metų netikėtai dovanų gavusi piešimo reikmenų, menininkė suprato, jog dailė visada šalia jos buvo ir kantriai laukė.

Ėmusis savarankiškų dailės istorijos studijų, išbandžiusi įvairias tapybos technikas, R.Rimšienė atrado savą bei artimiausią žanrą, neilgai trukus sutiko ir mokytoją – Vytautą Kusą. Šiuo metu ji tobulinasi pas kaunietį tapytoją Antaną Obcarską ir rengia parodas, kuriose pasitikrina, kaip keičiasi jos stilistika, kiek yra patobulėjusi, nors, kaip pati prisipažįsta, neretai aplanko įkyrios mintys, kad darbai galėtų būti geresni, nei yra. Tačiau tokios dvejonės lydi turbūt kiekvieną kūrėją jau vien todėl, kad tikras menininkas nuolat ieško ir nepasitenkina pasiektu rezultatu.

R.Rimšienės abstrakcijos nėra vien įdomi, estetiška spalvinė dėlionė, kai paklūstama atsitiktinumui. Žinoma, jo yra turbūt kiekviename meno kūrinyje (netgi turėtų būti), tačiau dailininkės darbai aiškiai turi savo struktūrą, pirminio sumanymo ašį ir plėtojamą mintį (neretai ir per keletą paveikslų). Menininkė neslepia, kad jos kūrybos impulsai gamtoje, tad paveiksluose to ir reikėtų ieškoti arba prisiminti, nes vaizdas, spalvinė žaismė yra ne tik maloni, bet ir kažkaip atpažįstama. Juk neatsitiktinai XX a. italų tapytojas Giorgio Morandi yra pasakęs, jog nėra didesnės abstrakcijos už realybę.


Kas? R.Rimšienės paroda "Malonūs prisiminimai".

Kur? Lietuvos švietimo istorijos muziejaus erdvėje (Vytauto pr. 52).

Kada? Veikia iki kovo 20 d.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų