Apie kolektyvo gyvenimą ir tautinius šokius savo istorijomis sutiko pasidalinti jo vadovas Kęstutis Pušinaitis.

 – Kęstuti, šokių kolektyve esate jau 29-erius metus. Kaip prie jo prisijungėte? Ar prisimenate dar pačią pradžią po tiek daug metų?

– Pats šokių kolektyvas savo veiklą pradėjo dar 1953 m. ir veikė iki 1991 m. Po keletos metų gavau kvietimą atkurti „Pušynėlį“ ir būdamas jaunas, ambicingas ir šiek tiek avantiūristas – sutikau. Taip nuo 1995 m. esu šio fantastinio kolektyvo dalimi.

Prisimenu, kad pirmaisiais metais kovo mėnesį startavome gana kukliai, su 6-iomis poromis. Tačiau jau balandį surengėme pirmąjį koncertą kolegijoje, kuris susilaukė nemažai dėmesio. Su laiku augo ir pats kolektyvas, pradėjome dalyvauti vis daugiau renginių, konkursų, dainų švenčių, kas ketverius metus vykstame į Baltijos dainų šventę „Gaudeamus“. Taip pat patys organizavome renginius, tarp kurių jau daugiau nei 20 metų vykstantis „Ei, studente, sukis vėju!“.

 – Šiandien yra labai daug skirtingų šokių krypčių ir stilių. Ar tautiniai šokiai vis dar yra populiarūs? Kodėl būtent juos renkasi jaunimas?

    – Kartais tikrai pastebiu gana neįprastą požiūrį į tautinius šokius. Būna žmonės stebisi, kad turime daug gražaus jaunimo, kuris labai noriai šoka tautinius šokius. Kodėl jie čia ateina? Turbūt atsakymas yra labai platus ir kiekvienas žmogus turi savo priežasčių. Vieniems tai sportas, kitiems malonumas, treti ateina socializuotis, susirasti draugų, gerai praleisti laiką. Kiti ateina pasibandyti, nes bendrabutyje tiesiog nuobodu leisti laiką. Jiems patinka ir jie lieka. Čia jie gauna ne tik nemažą fizinį krūvį, visi išeina su šlapiomis nugaromis, bet ir draugus, o kartais ir gyvenimo partnerius.

Taip pat šalia techninių dalykų, mūsų studentai gauna progą susipažinti ir su tautiniu menu, skatinamas patriotiškumas, plečiamas akiratis. Mes labai daug keliaujame ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį. Esame šokę Italijoje, Austrijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Baltijos šalyse ir daugelyje kitų.

Esame net bandę įtraukti ir kitų stilių šokius į mūsų repertuarą, tačiau studentų prašymu vis grįžtame prie tautinių šokių. Turbūt tai daug ką pasako.

 – Turbūt kaip ir visur, taip ir „Pušynėlis“, išgyvena skirtingus etapus, kai yra daugiau ar mažiau šokėjų, kai auga arba krenta populiarumas. Kaip jums sekasi šiandien?

    – Tikrai turėjome visokių metų. Vienais net buvo taip, kad atėjo tiek norinčių šokti vaikinų, jog teko daryti atranką ir ne visi papuolė. Tai buvo išskirtinai populiarumo metai. Šiemet mūsų kolektyve yra 11 šokančių porų. Dalis iš jų yra absolventai, kurie nori karjerą pabaigti „Pušynėlyje“, vasarą vyksiančioje Dainų šventėje. Išties labai smagu, kad čia žmonėms patinka taip, kad net pabaigus kolegiją kartais būna sunku palikti kolektyvą.

Kaip ir visiems sunkesni metai buvo per COVID-19 pandemiją. Tada dėl kontaktų ribojimo negalėjome nei repetuoti, nei renginiai vyko. Tad dabar viską reikia atkurti iš naujo. Tai gana nemažas iššūkis, nes jaunimo aktyvumas sumažėjęs, sunku ne tik šokių kolektyvams, bet ir visiems būreliams ar užsiėmimams. Tačiau dirbame ir pamažu grįžtame į įprastas vėžes. Visada laukiame naujų narių ir mūsų durys yra plačiai atvertos visiems.

– Esate Kauno technikos kolegijos šokių kolektyvas, kurios daugumą studentų sudaro vaikinai. Ar užtenka šokti norinčių merginų?

– Išties, mūsų situacija gal kiek neįprasta. Kitur dažniausiai trūksta vaikinų, o pas mus priešingai – vaikinų turėdavome pakankamai, o merginų nuolatos ieškojome. Leidžiame prie mūsų kolektyvo prisijungti ir kitų aukštųjų mokyklų šokėjams, kad suburtume poras.

– Užsiminėte, kad čia šokėjai randa ir gyvenimo partnerius. Ar daug tokių turite „Pušynėlyje“ sukurtų porų?

 – Taip, „Pušynėlyje“ savo šeimas sukūrė 14 porų. Turime net tam skirtą nuotraukų albumą. Tai tikrai labai malonu, kad žmonės čia randa ne tik užsiėmimą sau, bendraminčius, bet ir kuria šeimas, kuriose tikiu, jog tautiniai šokiai visada išlieka svarbūs.

 – Ar tautiniai šokiai yra sudėtingi šokiai? Ar lengva išmokti šokti ir ar juos šokti gali visi?

– Dažnas įsivaizduoja, kad tautiniuose šokiuose šokame tik pasiutpolkę. Ir be jos yra daugybė įdomių, nuotaikingų šokių. Šiandien yra daug jaunų kompozitorių, choreografų, kurie kuria naują muziką ir šokius, kuriuos labai mėgsta jaunimas.

Paprasta yra šokti folklorinius šokius per vakarones, o jei kalbame apie sceną ir pasirodymą, tada tie šokiai tikrai nėra tokie lengvi. Šokėjas turi būti paruoštas, negali būti sukumpęs, sulenktais keliais.

Tačiau šokiai taip pat nėra ir neįkandami. Pas mus ateina studentai, kurie dažnai išvis nebūna niekur šokę. Pradžioje jie net paeiti taisyklingai nemoka – žengia nuo kulno sulenktais keliais. Tačiau užtenka keleto pastabų, pratimų, korekcijų ir po poros mėnesių jie jau pradeda šokti.

Šokant svarbu jausti ritmą, bet esu turėjęs tokį šokėją, kuris ritmo nejautė, bet turėjo fantastišką reakciją. Jis spėdavo pažiūrėti, ką daro kiti ir puikiausiai šoko. Taigi, turbūt reikia didelio noro ir tada įmanoma viskas.

– Kokie dabar artimiausi „Pušynėlio“ planai ir kuo gyvenate?

– Kaip ir minėjau, vasarą laukia didelė Dainų šventė, skirta paminėt 100-čiui nuo pirmosios Dainų šventės. Tad visą dėmesį skiriame jai. Repetuojame du kartus savaitėje po porą valandų. Kaip ir kiti kolektyvai  mokomės Dainų šventės šokius ir vėliau viskas bus sujungta į vieną gražų ir didelį reginį.

Tokios šventės ir yra viena didžiausių varomųjų jėgų. Kiti žiūrėdami iš šono nesupranta, kodėl mes tiek treniruojamės, šokame per lietų ar saulei spiginant. Tačiau tas jausmas, kai išeini į stadioną ir šoki kartu su dar keliolika tūkstančių šokėjų, yra nepakartojamas. Būtent dėl jo kaskart vis norime sugrįžti ir lipti ant scenos vėl ir vėl.

– Ko palinkėtumėte savo šokėjams ir jauniems žmonėms?

– Noriu visiems palinkėti atrasti save, būti aktyviems. Nebūtina šokti tautinius šokius, galima žaisti krepšinį, lankyti aviacijos būrelį ar užsiimti kita mėgstama, aktyvia veikla. Svarbiausia, judėti, susipažinti su žmonėmis, plėsti akiratį, gauti kultūrinį ar sportinį užtaisą.

– Ačiū už pokalbį!