Apie garsiąją aktorę rašyta daug, gausiai tyrinėti jos žinomiausi vaidmenys, išleista ne viena knyga su jos pačios ir ją artimiau pažinusių žmonių atsiminimais. Šiame tekste nesiekiama atskleisti išsamios kūrėjos biografijos, o bandoma prisiliesti prie esmingiausių aktorės vaidybos ypatumų.

Tamsoje šviečiantis veidas

R. Staliliūnaitė sukūrė daug vaidmenų ne tik teatre, bet ir kine. Vis dėlto, išgirdus aktorės pavardę, pirmiausia prieš akis iškyla Barboros Radvilaitės vaidmuo, suvaidintas 1972 m. Jono Jurašo režisuotame spektaklyje pagal Juozo Grušo istorinę-poetinę dramą.

Suvaidinusi šį vaidmenį aktorė tapo neatsiejama nuo Barboros vardo. Aktorė buvo itin jautrios sielos, nuoširdi, mėgstanti vienumą, be galo smalsi asmenybė, labai domėjosi menu, kitu žmogumi, gamta. Visur stengėsi įžvelgti esmę, akistatoje su bet kokia neganda išlikdavo rami ir ori, nemėgo skųstis. Kartu visada išliko kukli ir ištikima savoms vertybėms. Tačiau teatre ji įgydavo stiprios vidinės jėgos ir tapdavo scenos karaliene.

Jos kuriamos moterys buvo stiprios savo vidumi, gilios, emocionalios. Savo dvasine gelme nuolat stebino kolegas ir režisierius, su kuriais jai tekdavo dirbti. Būti kitokią, žinoma, skatino ir atitinkami vaidmenys – aktorė kūrė ne paprastų moterų charakterius, kurioms likimas nebuvo palankus puoselėjant namų židinį (pačiai aktorei bandymas jį įžiebti nebuvo sėkmingas), o charizmatiškų lyderių, nežemiškų, tačiau pažeidžiamų, kenčiančių, švytinčių žmogiškumo šviesa. Tokia buvo ir Barbora Radvilaitė.

Kaip mena J.Jurašas, "nuo pirmos repeticijos ji buvo kaip įtempta poetinė styga. (...) Rūta buvo vidinė šviesa, kuri turėjo metafizinę dovaną – šviesti. Jos veidas, oda švietė tamsoje, scenoje" ("Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora". Obuolys, 2014, sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas).

Aktorė mokėjo itin įtaigiai perteikti dvasinį pasaulį. "Barboros Radvilaitės" spektaklis buvo ypatingas įvykis, jame atsiskleidė visos kūrybinės komandos profesionalumas ir lygiavertis kūrybinis indėlis. Greta didingos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos buvo išryškinta ir dramatiška pasiaukojimo tėvynei tema.

Aura: nulipusi nuo scenos R. Staliliūnaitė buvo tokia pat, kaip ir dauguma jos sukurtų herojų, – nežemiška, bet pažeidžiama, kenčianti, bet skleidžianti žmogiškumo šviesą. / Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Kaip yra įvardijęs kritikas Egmontas Jansonas, J.Grušo dramai buvo suteiktas "aukštos tragedijos" skambesys: "Tai tragedija apie humanistinių idealų žlugimą antihumaniškoje epochoje. Taip J.Grušo veikalą suvokė nuostabi tragedinė aktorė Rūta Staliliūnaitė, sukūrusi bene geriausią savo vaidmenį" (Egmontas Jansonas "Etiudai apie teatrą". Vaga, 1988).

Teatras – ne poilsio zona

Būtų galima drąsiai pritarti E.Jansonui, R. Staliliūnaitę priskiriant "tragedinių aktorių" tipui. Savo vaidmenyse ji ieškojo tiesos, nors ir neretai skaudžios. Remiantis su aktore bendravusios teatrologės Audronės Girdzijauskaitės žodžiais, aktorę dar būtų galima įvardyti liūdesio karaliene: "Liūdesys, įvairios jo atmainos buvo Rūtos pasaulėjautos, jos egzistencijos savastis, persmelkianti ir vaidmenis. Liūdesio sutramdyta buvo net jos graži baltadantė šypsena. Beje, ir judesiai, kartais egzaltuoti, turėjo keistą "dekadentiškai" laužytą liniją..." ("Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora", Obuolys, 2014, sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas).

Aktorė mėgo daug dirbti, buvo ambicinga, viską siekė atlikti be galo kruopščiai, nors teatro darbu turbūt niekada nelaikė. Teatras jai buvo labiau gyvenimo būdas (net gyveno priešais teatrą Kęstučio gatvėje). Turėjo puikią intuiciją, kurdavo vaidmenis jau atlikusi nemažai namų darbų, stipriai įsigilinusi į vaizduojamo personažo esmę. Visada stengdavosi duoti daugiau, nei iš jos tikėdavosi režisieriai, todėl su ja dirbti būdavo malonu ir be galo įdomu, nes visada reikėdavo tikėtis kokių nors netikėtumų. Žvelgdamas į fotografijose įamžintų jos sukurtų vaidmenų archyvą stebiesi, kad šiuos visus vaidmenis suvaidino ta pati aktorė.

R. Staliliūnaitės sukurtos veikėjos skyrėsi ne tik išvaizda, bet ir vidine energija, kuri atsispindėdavo jų žvilgsnyje ir balse. It mediumė spektaklių metu ji į save įsileisdavo vis kito personažo sielą, regis, kitokių bruožų įgydavo net jos kūnas, prabildavo vis kitokiu balso atspalviu. Jos vaidmenys stipriai traukdavo savo paslaptimi, žiūrovus vertė kelti sau sudėtingus klausimus, skatino norėti tapti tauresnius.

Aktorė niekada nesiekė linksminti publikos. Kalbant jos pačios žodžiais, "teatro scena ir žiūrovų salė – intensyvios dvasinės, psichinės ir intelektualinės veiklos, o ne poilsio zona. Teatras turi prusinti, kultūrinti žiūrovą" ("Rūta Staliliūnaitė. Nejaugi tai buvo". Naujasis lankas, 2017. Sudarytoja Dainuolė Kazlauskienė). Aktorė mėgdavo stebėti spektaklių metu žiūrovų reakcijas į tai, ką scenoje kalba ir daro aktorius. Kaip ir kokie vaidybos niuansai žadina publiką.

Tragedijos hipnozė

Veikėjų vidinė gelmė ir jėga ėmė ryškėti jau ankstyvuosiuose būsimos primadonos spektakliuose. Neatsitiktinai aktorės vaidmenys kupini tragiškosios šviesos. Tragedija (ypač J.Grušo kūryba) aktorę stipriai įkvėpė dar jai būnant moksleive.

Atsiminimuose ji mini J.Grušo tragediją "Herkus Mantas", kurią 1958 m. pastatė Henrikas Vancevičius, kaip itin stipriai ją užhipnotizavusį spektaklį. "H.Vancevičiaus režisuotų spektaklių poetinė sugestija mane tiesiog hipnotizavo. Norėjosi trūks plyš būti tame teatriniame veiksme ir gyventi jo aplinkybėse" ("Rūta Staliliūnaitė. Nejaugi tai buvo". Naujasis lankas, 2017. Sudarytoja Dainuolė Kazlauskienė).

Po "Herkaus Manto" premjeros dar tik būsima aktorė puikiai žinojo, kad nori rinktis vaidybos studijas ir kokius vaidmenis norėtų kurti. Ir tai, kad jai svetimas požiūris, kad teatras – tik pramoga.

Sakoma, kartais reikia svajoti atsargiai, jei kažko stipriai savo vaizduotėje norėsi, tai gali tapti realybe. Taip nutiko ir R. Staliliūnaitei, kuri studijuodama tuometės Vilniaus Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meno fakultete svajojo bent jau prisiliesti prie H.Vancevičiaus kūrybos pasaulio, tačiau likimas taip lėmė, kad į jį po studijų ji pasinėrė visa jėga ir dirbdama kartu su šiuo režisieriumi sukūrė ne vieną vaidmenį.

Veikėjų vidinė gelmė ir jėga ėmė ryškėti jau ankstyvuosiuose būsimos primadonos spektakliuose. Neatsitiktinai aktorės vaidmenys kupini tragiškosios šviesos.

Vienas reikšmingesnių vaidmenų – Kleopatra Williamo Shakespeare'o "Antonijus ir Kleopatra" (1966 m.). Aktorę ištiko šokas, kai ji teatro lentoje pakabintame šio spektaklio vaidmenų sąraše prie Kleopatros vardo pamatė savąją pavardę. Kai kas iš pradžių žvelgė skeptiškai į tokį režisieriaus pasirinkimą, nes aktorė buvo jauna ir neturėjo didelės patirties, tačiau po premjeros ji sulaukė pripažinimo. Buvo pastebėta aktorės ypatinga lyrinė intonacija ir išskirtinė plastinė raiška.

Po Kleopatros vaidmens aktorė vis labiau gilinosi į personažo vientisumo kūrimo subtilybes, tad kitų režisierių taip pat neliko nepastebėta ir buvo kviečiama vaidinti pagrindinius vaidmenis, kol likimas ją suteikė šansą sukurti chrestomatinį Barboros Radvilaitės vaidmenį. Po šio spektaklio aktorė jau turėjo aiškiai atpažįstamą kūrybinį braižą, kurio pagrindą sudarė lyrinė personažo pajauta.

Kartu su R. Staliliūnaite dirbęs aktorius Juozas Budraitis pamena: "Iš jos povyzos sklido kažkoks dramatizmas, tad atrodė dramatiška ir gyvenime, ir scenoje. Gal tik vienintelė jos Merė Popins buvo kitokia, bet pasąmoninis gyvenimas išlįsdavo ir čia, gal neryškiai, bet nujausdavai, kad jis yra" ("Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora", Obuolys, 2014, sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas).

Anot režisieriaus Gyčio Padegimo, su kuriuo aktorė taip pat dirbo ir atliko vieną įsimintiniausių vaidmenų bendro kūrybinio darbo kelyje – Misis Gibs spektaklyje "Mūsų miestelis" 1982 m., visada buvo galima pajusti nuo aktorės sklindantį paslaptingą ilgesį. Šiame spektaklyje ji vaidino paprastą moterį, tačiau ir šią veikėją pakylėjo virš kasdienybės. "Žiūrėdamas į jos liūdnas akis, į jos povyzą, klausydamas balso, iš aukštos figūros ir palenktos galvos jautei žmogiško gyvenimo netvarumą, trapumą" ("Rūta Staliliūnaitė: aš esu Barbora", Obuolys, 2014, sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas).

Lengvumas: Noros vaidmuo spektaklyje pagal Henriko Ibseno „Norą“ (1972 m., rež. L.Kutuzova) / Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Taip ir liko mįsle, kiek šio ilgesio buvo kupina pati aktorės prigimtis ir kiek jo į ją įliejo jos sukurti vaidmenys. Kaip mena aktorės bendražygiai, ji ne visada palikdavo savo vaidmenis teatre ir leisdavusi jiems kartu "vaidinti" pačią Staliliūnaitę kasdieniame gyvenime. Galbūt pamiršdavo, o galbūt ir kai kada nenorėdavo jų paleisti, ypač Barboros. Paradoksalu, nors aktorė niekada sąmoningai nesiekė tapti legenda, būtent tokia ir tapo. Kaip ir Barborai mirus spektaklyje.

Apie R. Staliliūnaitės vaidmenis būtų galima dar kalbėti ilgai. Šį trumpą pasivaikščiojimą aktorės kūrybos pėdsakais norėtųsi pabaigti jos pačios žodžiais: "Esame tragiškos lemties planeta. Ir nebūtinai mus pribaigs branduolinė beprotybė ar ekologinė katastrofa. Nebūtinai. Mums gresia kitoks susinaikinimas – nužmogėjimas" ("Rūta Staliliūnaitė. Nejaugi tai buvo". Naujasis lankas, 2017. Sudarytoja Dainuolė Kazlauskienė). Kad ši pranašystė neišsipildytų, galime pasimokyti iš aktorės sukurtų personažų – net juodžiausią išdavysčių valandą jie tiki, neišduodami patys savęs.