Kuria iš savo patirčių

„Mintį spektakliui gali įkvėpti ne tik dabartis, bet ir praeityje įvykę išgyvenimai, atsitikimai, vaikystės patirtys. Kartais idėja išsivysto tik per ilgą laiką, pribręsta, tačiau tai visada ateina ne iš išorės, o iš to, kas patiriama mano pasaulyje, visumos. Man kūryba – labai asmeniškų patyrimų, pojūčių transformavimas“, – sako K. Gudmonaitė ir priduria: „Tam, kad suprasčiau savo protą, kartais darau įvairiausius dalykus: atlieku praktikas tylos stovyklose, važiuoju į kalnus, keliauju, skaitau knygas apie psichoterapiją ir budizmą, tyrinėju save. Tačiau dažniausiai po intensyvaus „sąmoningo“ etapo ateina momentas, kai vos tik rodos, kad pasiekiu kažkokį aiškumą, staiga nutinka kas nors, kas įrodo, kad vis dar esu tame pačiame taške. Kiekvieną žinojimą pakeičia nežinojimas. Spektakliai padeda nors laikinai kažką apie save suprasti, nors ir ne visi, ir ne visada.“

K. Gudmonaitė nuo pat savo režisūrinio starto labiausiai ištikima socialinio žanro teatrui – tai laukas, kuriame ji kuria ir tyrinėja, tačiau apsiriboti neketina. „Gal ir galima sakyti, kad tai – mane dominanti kryptis, bet aš neįsikabinu į terminus ar teorijas. Jei man norėtųsi kurti spektaklį remiantis viena Nyčės eilute, tai ir kurčiau, tik gali būti, kad tai kažkuria prasme vis tiek taptų socialiniu spektakliu“, – šypsosi režisierė.

Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę.

Prieš keletą metų spektaklyje „Trans Trans Trance“ ji užčiuopė lytiškumo temą, bet per moters ir translytiškumo perspektyvą. „Keturi“, sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, žiūrovus grąžino į ankstyvąją jaunystę, kuomet jaunus žmonės „auklėjo“ gatvė, o filosofiniai klausimai maišėsi su gatvės kultūra. Naujausioje premjeroje „Panika“ kūrėjai norisi gręžtis į vyrus, patyrinėti, kaip jie jaučiasi suaktyvėjusio feminizmo amžiuje. Ši intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri pamažu atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo, problematiką.

Išstumtų, atmestinų jausmų pripažinimas ir integravimas

Jai įdomus žmogus, individas, nes esame socialios būtybės, kurios koegzistuoja tarpusavyje. K. Gudmonaitę domina sociopolitiniai klausimai, socialiniai konstruktai, lyties, vyro ir moters galios santykiai, engiamųjų ir marginalizuotų grupių atskirtis. Tačiau paskutiniu metu aktualiausias klausimas – mūsų išstumtų, atmestinų asmenybės bruožų ar jausmų pripažinimas ir integravimas. „Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę. Mano šeimoje vyrai nedaug kalbėdavo apie savo jausmus, emocinę ar psichinę sveikatą. Pjesėje būtent ir kalbama apie tai, kas nutinka vyrams, kai šie ilgus metus neįvardija ar kitaip gniaužia savo jausmus. Norisi garsiai kalbėti, kad tai, kaip tu jautiesi, net jeigu tau sunku, patiri netektį, jautiesi silpnas, turi psichologinių problemų, yra natūrali žmogaus egzistavimo dalis“, – pasirinkimą komentuoja režisierė. Poreikis apie tai kalbėti atėjo iš vaikystės. „Užaugome nelabai mokėdami atvirai kalbėtis su tėvais apie savo emocijas, nes jų pačių tėvai nekalbėdavo su jais, tad pamažu ėmėme mokytis patirti pasaulį protu, užgniauždami tam tikrus pojūčius, baimes, jausmus. Vis dėlto matau pokytį – mūsų karta kreipia dėmesį į atvirumą, kalbėjimąsi. Tarp mano kartos žmonių vis dažniau minimas žodis „psichoterapija“ – nuo jo pamažu tarsi nusiima kažkoks gėdos šydas. Tačiau įdomu ir tai, kad mūsų karta taip nori „viską išsigydyti“, kad tampa nebeaišku, ar tos traumos ir krizės yra tikros, ar išgalvotos. Mes norime „saugių erdvių“, „saugių situacijų“, bandome kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau kartais nesibaigiančios analizės būna per daug“, – vardija režisierė.

Nors K. Gudmonaitė mano, kad vidinėms krizėms lyties nėra, vis tik pjesėje akcentuojama vyrų problematika. „Mūsų visuomenėje vyras vis dar asocijuojamas su dominavimu ir galia. Tobulas šiuolaikinis vyras – verslus, sėkmingas, išlaikantis ir aprūpinantis šeimą. Toks požiūris uždeda didelės atsakomybės jungą vyrams, kurie nesijaučia atitinkantys šio stereotipo. Pasak sociologo A. Tereškino, jau kurį laiką susiduriame su tokiu reiškiniu kaip „nesaugus vyriškumas“ – vyrai, mėgindami išlaikyti savo, kaip vyro, statusą, patiria daug daugiau nerimo, streso, depresijos ir nepasitikėjimo savimi nei moterys. Kaip sako vienas spektaklio personažas, „vyrai klampoja per vyriškumo pelkę ir bėga nuo savęs, savo jausmų, o jų akis pamažu aptraukia liūdesys“, – pasakoja kūrėja.

Išėjimas iš #positivevibes pasaulio

Šiandien socialiniuose tinkluose žymūs vyrai, neretai aktoriai, pasakoja apie savo vidines psichologines problemas, prisipažįsta sergantys depresija. Kaip K. Gudmonaitė vertina tokią viešą terapiją? „Viena vertus, labai gerai, kad mes pagaliau išeiname iš to #positivevibes pasaulio, kur viskas pagražinta Instagram filtrais, dominuoja nuolatinis grožio ir laimės kultas,

kuris yra visiškas melas. Džiaugiuosi, kad mes išdrįstame pripažinti, kad, pavyzdžiui, dažniau bijome nei nebijome. Labai svarbu pripažinti ir įvardyti sau, ką jauti, ir suvokti, kad taip vadinami „neigiami“ jausmai iš tiesų yra dalis tavo gyvenimo. Kita vertus, tikiuosi, kad „būti silpnam“ netaps savotišku trendu ir nevirs būdu siekti populiarumo“, – teigia ji.

Su patikima komanda apie... meilę

Į spektaklį „Panika“ režisierė pakvietė tris aktorius: Mantą Zemlecką, Gytį Laskovą ir Vaidą Maršalką. „Su Mantu Zemlecku ir Gyčiu Laskovu jau esame kūrę ne vieną spektaklį. Jaučiu, kad jie yra tie karžygiai, kurie eina kartu su teatru, kurį kuriu. O su Vaidu Maršalka man visada norėjosi dirbti, bet niekad nesusikirsdavo keliai. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, nes jie – drąsūs, jauni vyrai, kurie yra atviri tiek temai, tiek pasauliui. Spektaklio scenografė, vaizdo projekcijų ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė jautriai „gaudo“ šiuolaikinio vyro visatą. Žinau, kad teatre juokaujama, kad aktorių sąstatas kaip spektaklyje „Keturi“ – trys aktoriai ir du iš jų – tie patys, bet spektaklis bus visai kitoks, nors yra temų, kurios netyčia tarpusavyje „susišaukia“. Šį kartą tyrinėjame jausmus ir stebime mylinčius, besikapanojančius, sprendžiančius problemas vyrus, susiduriančius su giliomis, tikromis bei įsivaizduojamomis krizėmis ir mėginame kalbėtis. Galų gale, spektaklis, o ne, ir vėl – apie meilę“, – šypsosi K. Gudmonaitė.

Premjera „Panika“– gruodžio 18, 19 ir 20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre Rūtos salėje.