Rudens pavasaris

Daugeliui yra tekę pamatyti rudenį pražydusio kaštono, svarainio ar vyšnios žiedą – ruduo iš tiesų turi ir pavasariškai dramatiškų, ilgesingų, o gal romantiškų natų. Netikėtai pražydęs žiedas kelia nuostabą, džiaugsmą ir liūdesį, nes jeigu jis vaismedžio – nebesubrandins vaisiaus, nunyks arba nušals, neatsuks gamtos rato: pavasaris neprasidės, vasaros šiluma ilgai nebesitęs, apgaubs spalvingas, bet vis niūriai tamsėjantis ruduo, o tas netikėtai pražydęs žiedelis teliks kaip grožio, vilties pažadas.

Jeigu gamtoje yra įvairiausių reiškinių, tai kodėl jų negali būti mene? Gali ir yra. Juk jau antrus metus rudenį pasitinka keramikų „Pavasaris“, prieš tai tradiciškai rengtas pavasarį. Meninis kūrinys išties gali būti kaip netikėtas, rudenį pražydęs žiedas, kvepiantis pavasariniu gyvybingumu, nuostaba, atradimais. Aplankant „Pavasarį“, visada žinai, kad pamatysi ką nors naujo, netikėto, įsimintino.

Konkursinė paroda

2007 m. tarptautinį keramikos renginį „Pavasaris“ pirmą kartą tuomečiame Keramikos muziejuje, Rotušės aikštėje, surengė žinoma Kauno keramikė, tapytoja ir dizainerė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir kuratorius IAC narys Juris Bergins (Latvija), pasaulinį pripažinimą pelnęs 1995 m. prestižiniame Faenzos (Italija) MIC keramikos konkurse už originalią skulptūros ir juodai balto fotografinio piešinio jungtį.

Šiemet Baltijos šalių tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2024“ rengta jau septynioliktą kartą. Nuo 2015 m. ši paroda yra tapusi konkursinė, jos metu dalyviai išrenka nugalėtojus ir jiems įteikiami diplomai. „Pavasaryje 2024“ pirmoji vieta atiteko šviesios atminties Daivai Ramoškaitei, antroji – Ramutei Juršienei, trečioji – Danutei Jazgevičiūtei.

„Apžvelgiant praėjusį laikotarpį, matome Lietuvos šiuolaikinės keramikos meno renesansą, – teigia projekto vadovė Ž. Bardzilauskaitė-Bergins, – išties nemažai jaunų menininkų išaugo „Pavasario“ parodose, kurie vėliau įsijungė į profesionalių keramikų gretas.“

Taigi „Pavasario“ keramikos parodos yra ir savotiška Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kalvė. Projekte dalyvauja ne tik Lietuvos kūrėjai, bet ir menininkai iš kitų šalių, šiemet jame savo darbus eksponavo keramikai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos.

Daiva Ložytė. Iš ciklo „Mirę žodžiai“. / Organizatorių nuotr.

Skaudi netektis

„Pavasaryje“ siekiama pristatyti naujausias keramikos meno tendencijas Baltijos šalyse, pritraukti jaunus keramikus, suteikiant galimybę atrankos būdu dalyvauti parodoje. Kaip minėta, neretai dalyviai tampa LDS nariais, pasaulinėse parodose laimi apdovanojimus garsindami Lietuvos vardą.

Šiųmetę keramikų šventę temdė „Pavasario“, nebus suklysta teigiant, komandos narės, pasak Ž. Bardzilauskaitės-Bergins, dešiniosios jų rankos, redukcinio degimo meistrų meistrės D. Ramoškaitės netikėta mirtis. Parodoje buvo eksponuojamos dvi puikios pernai žuvusios menininkės kompozicijos – kaip tie rudenį pražydę obels žiedai, nebeturintys vilties, liūdinantys skaudžia realybe, tačiau įtvirtinantys prasmingą dvasinį žmogaus pradą, kuriuo menininkas paženklina savuosius kūrinius ir per juos mums byloja.

Dalia Gineitė. Labas. / Organizatorių nuotr.

Kūrybinė laisvė

Svarbi „Pavasario“ detalė – jame nėra nurodoma tema, kurios keramikams reikėtų laikytis arba reflektuoti. Į parodą atrenkami kūrėjai, kurie turi ką pasakyti iš savęs, nestatant jų į kokius nors rėmus ar apribojant kūrybinę laisvę. Gerbdami autorių savitumą, kūrybinius ieškojimus ir atradimus, parodos kuratoriai kasmet sulaukia beveik pusšimto menininkų. Įvairovė, savitas pasaulio matymas ir suvaldyta medžiaga – pagrindiniai „Pavasario“ akcentai, žiūrovui dovanojantys platų keramikos meno spektrą.

Yra įstrigę pirmieji pokalbiai su ypač ryškiu menininku J. Bergins, kurio baltiškosios istorijos įžvalgos tuomet kėlė nuostabą ir susidomėjimą, taip pat neiškart galima perprasti menininko gilią ir jautrią kūrybinę plastiką. Šiandien jau aišku, kad iki jo, iškart atpažįstamų, itin savitų kūrinių reikėjo savotiškai „priaugti“, porceliano virtuozas šia aikštinga technika paprastai išsako tai, kas šiuo metu pasaulyje vyksta svarbiausia, ir ne vien jam, bet mums visiems, todėl jo kūriniai žavi ne tik neginčijama meistryste, bet ir įžvalgomis, kurias ne tik norisi, bet būtina apmąstyti.

Ženija Loginova. Žuvis. / Organizatorių nuotr.

Kūrybos vaisiai

Atmintyje kaskart lieka iš pirmo žvilgsnio paprastai kuklūs, bet akį traukiantys kristaline glazūra dengti Algimanto Patamsio kūriniai, nors šiame „Pavasaryje“ keramiko kūrinys jau savitai ryškus ne tik sudėtinga technologija, bet ir mintimi.

Keramikė Konstancija Dzmidavičienė yra iš tų menininkų, kuri savo kūriniu neretai taip „trinkteli“, kad akimirksnį netenki žado – jos darbai išsiskiria ypatingu gyvybingumu ir tiesiog pulsuoja energija.

Taip pat visada įdomu, kaip subtilų savo meninį braižą įkūnys Kristina Ancutaitė ir Aldona Keturakienė: šioje parodoje menininkės išmoningai derina keramiką ir fotografiją. Ž. Bardzilauskaitė-Bergins lieka ištikima viršglazūriniam porceliano piešiniui, primenančiam mandalą, minčių šokį.

Norėtųsi minėti dar daugybę autorių, kadais pažintų „Pavasaryje“, kurių kūrybos vaisiai kasmet domina ir džiugina, o keramikos meno technologijų įvairovė stulbina ir, turbūt, jei ne jos brangumas (krosnys, elektra, medžiagos), keramikų ir jų kūrinių būtų triskart, o gal ir dar daugiau. Kita vertus, ištikimieji keramikai greičiausiai iš paties molio esybės gauna pašventinimą, virstantį nuostabiais kūriniais.