– Vis dėlto pradėkime pokalbį nuo jūsų tapybos darbų ir vasaros juose – daugelyje drobių žydi gėlių laukai, liejasi saulės šviesa. Filosofas ir menotyrininkas Antanas Andrijauskas išskyrė jūsų tapybą kaip ypatingą ganėtinai niūrių atspalvių lietuvių dailės kontekste. Pabandykime iššifruoti tą šviesos ir gėlių kodą.

– Profesorius įvertino tik koloristiką, nemanau, kad reikėtų tai absoliutinti. Taip, mano tapyboje daug šviesos ir sutirštintos, it patalai įtraukiančios organinės erdvės. Pieva man svarbi kaip vietų vieta, siekianti šaknimis vaikystę. Ir kaip puikus pretekstas spalvinei įvairovei pasitelkti. Jie, deja, gan pozityvūs (juokiasi). Pirmiausia tai kvietimas susipažinti su keliomis mano vaizduotės vietomis, pamiškėmis ir pamiškių pievomis, iš kur esu kilęs. Tai gyvoji aplinka, nusėdusi atmintyje, pojūčiuose, patyrime.

Aš buvau ir esu truputį miškinukas – iki vienuolikos metų augau girininko sodyboje tarp miškų. Tas kaimiškąsias šaknis mes kartais slepiame – būti kaimiečiu tarsi nėra gerai. Vis dar ne ta karta nuo žagrės. Tokia buvo pastarojo pusšimčio metų mada, tiksliau, būtinybė – bėgti į miestą. Laikas, per kurį kaimo Lietuva virto miesto Lietuva. Ačiū Dievui, kad ji praeina, dabar jau madinga bėgti į kaimą ir būti gamtos žmogumi.

O aš neturėjau pasirinkimo, tiesiog toks buvau ir tebesu. Tarp miesto ir miško. Kai mažas vaikas atsiguldavau į aukštą žolę ir stebėdavau debesis, man tas panirimas į pievą reiškė saugumą, ramybę. Ir dar kai ką. Tarsi peržengčiau ribą, skiriančią tik nuo man skirtos stebuklinės visatos. Atsistoju ir matau, kaip tolumoje per aukštą žolę išdidžiai brenda briedžiai. Vienas, antras, dar jauniklis. Pirmoji mintis – užburti drambliai. Turiu omenyje, jie atrodė kaip drambliai, keliaujantys per savaną. Tokius vaizdus tebuvau matęs per televiziją, gal todėl ryškiai pamenu stiprų stebuklo pojūtį. Man tai buvo ne šiaip įsismarkavusi vaizduotė, bet stebuklinė patirtis, prabylanti šiandien ir iš ataidinčių vaikystės miškų bei bandymų juos prakalbinti tapyba.

– Miškas ne tik įkvėpė, bet ir maitino jūsų giminę, joje – ypač daug miškininkų.

– Kadangi genealogija yra dar viena mano aistra, pavyko išsiaiškinti, kad pirmasis dokumentuose fiksuotas miškininkas mūsų giminėje buvo jau XIX a. pradžioje, Šiaurės Lietuvoje dirbo vieno dvarininko miškų prižiūrėtoju. Šeimos archyve turiu carinės administracijos išduotą dokumentą, leidžiantį jam pirkti paraką ir laikyti medžioklei skirtus ginklus. Miškininkų linija eina ne tik iš tėvo Mečislovo Mostauskio, bet ir iš mamos, žemaitės Stasės Meškauskaitės pusės. Jos senelis Kazimieras ir tėvas Ričardas yra dirbę girininkijose, taip pat jos broliai Algirdas, Antanas ir Stasys, ji pati yra baigusi aukštuosius miškininkystės mokslus.

Miškininkų net artimiausiose kartose galime priskaičiuoti daug: mano krikštatėvis ir bendravardis, amžinatilsį Stanislovas Mastauskis, dirbęs, tiesa, daugiau kitose biologijos srityse, abu tėvai, mano brolis Henrikas – visi baigė miškotvarką Žemės ūkio akademijoje, taip pat brolio sūnus Lukas dabar ten kremta mokslus. Net brolienė Indrė buvo apkrėsta tuo miškininko virusu ir dabar, kaip diplomuota specialistė, konkuruoja su savo vyru kaimyninėse girininkijose.

– O giminės šaknys kuriuos laikus siekia?

– 1528 m., pirmojo LDK kariuomenės surašymo metu, paminėti karališkieji Medingėnų bajorai Stanis Mostaitis ir jo brolis. Vėliau ši pavardė kito, šakojosi į skirtingas linijas, Mostis, Mostovičius, Monstovičius, Mostovskis, tačiau jų sąsajas Žemaičių teismų knygose atsekti įmanoma. Konkrečiai Mostovskio pavardė tuometėje Žemaitijoje, Liaudos trakto bajorų bylose, pirmąkąrt minima žemės nuosavybės dokumente, nurodant, kad ta žemė priklausė ir savininko Mostovskio tėvui, ir seneliui. Turint omenyje dokumento datą, 1631-uosius, galime kalbėti apie Palonuose, Pakuteniuose ir Ritikiuose gyvenusią giminę maždaug nuo 1580 m. Šie dokumentai buvo surinkti ir aprašyti XVIII a. pabaigoje, siekiant iš carinės valdžios gauti bajoriškos kilmės patvirtinimą. Būtent keli tokie aprašai guli mūsų šeimos archyve.

Tiesa, yra kita, nežemaitiška, giminės kilties versija, savo šaknis siejanti su Mazovija, Plocko vaivadijos Mostowskiais, iš kurios kilo ir grafų Mostowskių atšaka, palikusi gan ryškų pėdsaką vėlyvojoje LDK istorijoje. Lietuvoje jai priklausė ne vienas didelis dvaras, pakaks paminėti Cirkliškes. Šią versiją patvirtinančių įrodymų neradau, nors pačių mano protėvių rašytose giminės istorijose ši versija akivaizdžiai dominuoja.

Kad ir kaip ten būtų, gyveno jie dvareliuose, bajorkaimiuose, viensėdijose ir miesteliuose, tačiau visiems jiems virš galvos buvo tas pats barokinių debesų dangus, o po kojomis – ta pati žemė. Taip sakau sau, tapydamas savo dangaus ciklą, – kad stoviu po tuo pačiu dangumi ir ant tos pačios žemės. Skaitau jų laiškus ir matau sau nepažįstamus žmones, kuriuos turiu pažinti, kurie nori, kad juos pažinčiau.

Taip, jie buvo lenkakalbiai, kaip dauguma bajorų, bet kai kurie mokėjo ir lietuviškai. Gimstant moderniai Lietuvai, vieni kovojo už nepriklausomą Lietuvą, kiti, spėju, už Lenkiją, nors tiksliais duomenimis pastarosios tezės pagrįsti negaliu. Žinau mažiausiai keturis giminės atstovus, dalyvavusius nepriklausomybės kovose.

– Kada susidomėjote giminės genealogija?

– Susidomėjau? Ne, susirgau. Sunkią formą ši liga įgijo maždaug prieš penkiolika metų. O šiaip visada kažkur kažkas kirbėjo. Šeimai maža džiaugsmo (juokiasi), atima galybę laiko ir kišenę šiek tiek lengvina tas mano pomėgis. Jau beveik neliko man reikalingų metrikų knygų bažnyčiose, virtualioje e.paveldo svetainėje reikalingi failai taip pat peržiūrėti, todėl turiu važinėti į Vilniaus archyvus – ten dar ne viskas peržiūrėta.

O kaip viskas prasidėjo? Prisimenu: viskas skendi papirosų dūmuose, aš ir brolis – visai dar pipirai, o tėvas su savo broliu Tadu įnikę į kažkokius ranką rašytus dokumentus... Rodo mums seniausius įrašus, kažką aiškina, čia mes, mes... Nelabai ką supratau, ir įdomūs man buvo ne įrašai, o pats procesas: štai suaugę vyrai kažkuo labai svarbiu užsiima! Ir mus įtraukia! Tiesa, mama pasišaipydavo iš tų jų veiklų: "Eikit jūs, plikbajoriai!"

Tik vėliau supratau, kaip tai buvo svarbu tėvui. Jei gaisras, sakydavo, pasikišu po pažasčia savo portfeliuką su popieriais ir bėgu lauk. Tėvas buvo gan trapus žmogus ir visomis išgalėmis tai slėpė. Gal "pagerinta" kilmė jam buvo papildoma atrama tam silpnumui pridengti? Tačiau ši atrama galėjo būti puoselėjama tik privačioje erdvėje.

Štai jauną tėvą globojęs giminaitis, akademijos profesorius Stanislovas Mastauskis oficialiai pabrėždavo esąs iš ūkininkų, šeimos archyve turiu jo ranka rašytą pareiškimą siekiant katedros vedėjo posto, kad joks jis ne iš bajorų, kad tai tik piktavalių skleidžiami gandai, o pats slapta sudarinėjo savo genealoginį medį, patyliukais rinko iš archyvų dokumentus, liudijančius bajorišką kilmę. Jie taip pat dabar guli mūsų archyve.

Tokia ta sovietinių laikų dviveidystė, natūrali išgyvenimo praktika, būtina bent kiek aukštesnes pareigas užimančiam žmogui. Ne man teisti. Man svarbu, kad tie žmonės, nepaisant visko, tikėjo savo šaknų svarba, nors aplink, rodos, niekas jų nepalaikė. Nežinau, ar šis tikėjimas paveldimas, tačiau jis tikrai įpareigoja neiššvaistyti to, kas man palikta. Bajoriškos šaknys nėra mėlynas kraujas, kažkokiu mistiniu būdu teikiantis pranašumą prieš kitus, tai prievolė pažinti, saugoti, tęsti. Praeitis neprabils į tave, jei neatsisuksi į ją veidu.

– Ar jaučiate išskirtinumą dėl savo bajoriškos kilmės?

– Taip, šis klausimas visada nuskamba. Jei oficiali ideologija skelbia, kad moderni tauta kilo išimtinai iš valstiečių (su kuo sutikti negalima, nebent statistiniu požiūriu), tai bajoriškų šaknų puoselėjimą daug kas tapatina su pretekstu užriesti nosį, priskirti save elitui, kuris nūdienos turtinės atskirties kontekste savaime tapęs kone keiksmažodžiu. Matyt, šiek tiek priklausau nuo kitų nuomonės, nes sąmoningai nepateikiau dokumentų Bajorų sąjungai, norėjosi išlaikyti atstumą.

Žinoma, aš jaučiu savo išskirtinumą, bet ne tiek dėl bajoriškos kilmės, kiek paprasčiausio savo šaknų žinojimo. Šeima, artimi žmonės tave paverčia tavimi, nori to ar nenori. Žinodamas, kas esi ir iš kur atėjai, tu gali, privalai kurti savo asmeninį mitą, individualų istorinį pasakojimą, kuris gyvenime tampa galinga paspirtimi, sakyčiau, netgi suteikia sparnus.

Štai Mikalojus Mostauskis, nelietuvinant Mostowskis, pijorių vienuolis, stojant įrašytas žemaičiu, buvo pirmas man žinomas giminės atstovas, tapęs profesoriumi LDK laikais ir LDK žemėse, įvertintas, beje, vizituojančių komisijų pareigūnų. Turi būti toks kaip jis, sakė man tėvas. Todėl ir krikštatėviu pasirinko kitą giminaitį, taip pat profesorių. Išsaugojo ir jau paaugusiam įteikė krikštynų dieną pasirašytą raštų tomą su man skirta dedikacija. Pastaroji, žinoma, man taip pat linkėjo tapti profesoriumi. Davė tą patį vardą. Juokinga, pretenzinga? Galbūt. Bet tik ne man, nedideliam berniukui, tarp daugybės tėvo knygų, kurios slėpė gal net daugiau stebuklų nei miškas. Profesorius buvo kiek egzotiškesnė pirato veislė, kuriuo būti neabejotinai smagu. Tapti profesoriumi atrodė savaime suprantamas ir geras dalykas – juk visi protėviai sėdi ten, viršuje, žvelgia žemyn ir sako, tai kiek mes dar lauksim?

Šiandieną, žinoma, su šypsena reikia vertinti tokius išankstinio kelio braižymus, tačiau sakyti, kad jie manęs nepastūmėjo tam tikra kryptimi, būtų melas. Mitas, kuriame užaugi, – galingas dalykas, veikiantis kone išimtinai pasąmonės lygiu.

Bajoriškos šaknys nėra mėlynas kraujas, kažkokiu mistiniu būdu teikiantis pranašumą prieš kitus, tai prievolė pažinti, saugoti, tęsti.

– Pavyksta ir vaikams perteikti tą mitą?

– Tiesą sakant, dar nežinau. Aš pats atsiverčiau gan vėlai. Gal ir mano vaikams taip bus? Bent vienam, kuriam galėsiu patikėti giminės archyvą. Sūnui Matui daviau jauniausio senelio brolio, Mato Mostauskio, Lietuvos partizanų sąjungos vado, vardą. Jis buvo suimtas, kankinamas. Nežinau, palūžo jis ar ne, išdavė ką ar neišdavė, bet man jis – didvyris. Nes tais pačiais 1945 m., greitai po suėmimo, jis mirė Tuskulėnuose, tardymo metu, oficialiai – nuo džiovos. Įsimetusios, matyt, į nuo daužymo nebefunkcionuojančius plaučius. Kiek kartų mažas girdėjau tėvą kartojant senelio žodžius: "Brolio jiems nedovanosiu." Senelio kalbos baigėsi, kai buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą.

Sūnui Matui dabar dvidešimt, aiškiai matau, kad jam imponuoja jo vardo rinkimo istorija, tačiau ar jam tikrai svarbu žinoti kitas giminės šaknis? Vargu. Bent jau ne šiandieną. Aš ne taip seniai pradėjau suprasti tikrąjį tėvo aistros mastą, todėl, tikiuosi, ir Matas ateityje supras manąjį.

Vyresnėlis, 25-erių Dominykas, Lietuvoje gyvena ne ką daugiau nei Prancūzijoje, jam tikrai svarbu jausti sąsajas su artimaisiais, tačiau dėmesys tolimoms šaknims telpa keliose mandagiose frazėse dėl praeities kvaištelėjusiam tėvui. Kaip bus vėliau, pamatysime.

Jaunėlė trylikametė Smiltė, jauki glaustukė, net nemano apsimetinėti, kad jai tai įdomu ilgiau nei 10 sek. Vaikai tokie, kokie ir turi būti, tvirtai surišti su dabartimi ir bent kol kas nematantys reikalo knistis praeityje.

Niekas nepasikeitė ir į giminę atkakusių moterų santykyje (šypsosi). Kaip anksčiau mama šaipėsi ar priekaištavo tėvui, taip ir mano žmona Asta kartais pabaksnoja, kad gyvename it bibliotekoje ar muziejuje. Supratingai, nepiktai ir nebesitikėdama tai pakeisti. Nes man tos knygos, paveikslai ir visokie sendaikčiai reikalingi. Trečias namų aukštas neįrengtas, ten juos ir kaupiu. Ir naujų ieškau.

Neseniai nusipirkau metalo detektorių, kartais vakarais pavaikštau po mūsų giminei priklausiusias apylinkes. Ar pinigėlį senovinį randu, ar kokį ragą, ar pasagą – gal tai daiktai iš anų laikų? Gal juos rankose laikė mano protėviai? Vėliau bandysiu tą atmintį materializuoti – kurti koliažus, savotiškas daiktų istorijas, pritraukti jas prie konkrečios progos. O kodėl ne? Man svarbu suteikti atminčiai konkrečią formą. Pavyzdžiui, su kolege juvelyre nuo vasaros kuriame sidabrinių medalių seriją, skirtą svarbioms giminės datoms įamžinti. Pastebėjau, kad tokie apie praeitį prabylantys daiktai ir jaunimui įdomūs. Gal tokiu būdu prisibelsiu?

– Praėjusiais metais peržengėte jubiliejaus ribą. Ar penkiasdešimtmetis ką nors apvertė aukštyn kojomis?

– Panašu, kad tikrasis ir vidinis kalendoriai manyje nesutampa (juokiasi). Nieko esmingo neįvyko, jokio lūžio nejaučiu. Gal tik aiškiau suskambo skambutis: o kiek laiko liko padaryti tai, ką noriu? Sistemingas domėjimasis praeitimi išgrynina suvokimą, kad laiko mums duota nedaug ir jis negrįžtamai praeina. Ką paliko prieš tave gyvenusieji? Kelis įrašus metrikų knygose? Ką paliksi tu? Gal narciziškas, gal egoistiškas tas noras, bet jis yra – palikti po savęs nors kokį pėdsaką. Vaikai? Taip, žinoma, tai kone vienintelė amžinybės forma, pasiekiama daugumai. Palikti save vaikų pavidalu – tai labai daug. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo kiškiais. Galų gale gal nieko daugiau ir neliks. Visos kolekcijos ir rinkiniai, paveikslai, knygos, straipsniai, materiali ir nemateriali atmintis, viskas bus išdraskyta, perskirstyta, parduota, kai kas pamiršta, kai kas įterpta į naujus kitų žmonių gyvenimus. Ateitis visada niūri, jei tik užtenka ryžto žvelgti pakankamai toli. Ar tikrai svarbu, tris ar penkias eilutes apie mus parašys koks žinynas? Žinoma, ne. Bet vis tiek bandome gyventi taip, tarsi kažkam po mūsų rūpės, ką padarėme.

– Ar saulę savo darbuose dalijantis dailininkas labai kankinasi ištverdamas tamsųjį metų laiką?

– Tai kad jau šviesėja! Ir sniego tiek, kad net miške nesutemsta. Ne, tikrai nesikankinu žiemą, saulės man netrūksta. Tiesą sakant, tamsa man netrukdo, net padeda. Asta juokiasi, kad geriausias mano oras – dargana. Saulė mane socializuoja, paverčia aktoriumi, svetimų žvilgsnių įkaitu, o dargana nulydi į suaktyvintos vaizduotės pasaulį. Vaikščioti tenka abiem keliais, tik nuo žmonių pavargstu kiek greičiau nei nuo savęs. Būtent blogas oras išugdė tam tikrus ritualus, prisijaukino kelias vietas miške. Nesvarbu, lyja ar sninga, jei galiu viską mesti, kartais metu ir išvažiuoju į mišką. Ten įkuriu laužą, būtinai vienu degtuku, ir išsiverdu kavos. Būtinai tame pačiame palankstytame arbatinuke. Sėdžiu, geriu, žiūriu į ugnį ir nieko negalvoju. Sutemsta, iš šešėlių kažkas prisėda greta, pasiūlau kavos. Kartais paima, bet dažniausiai atsisako. Sėdime, tylime, ugnis spragsi, šnypščia. Kam reikia, tas kyla pirmas, dėkoja ir žengia už šviesos rato. Išsigalvoju? Ne, neišsigalvoju, tai mano vaizduotė, šiame pasaulyje viskas įmanoma. Nesvarbu, lyja ar sninga, bet saulės čia – per akis.