Vienaip ar kitaip šie klausimai susiję su genijaus mitu, su idėja, kad tam tikri žmonės pasižymi įgimtu, ypatingu talentu ar kūrybiniu gebėjimu, kuris juos išskiria iš kitų ir kilsteli ypatingo, beveik dieviško statuso link. Šis mitas dažnai susijęs su menininkais, mokslininkais, rašytojais ar kitais kūrėjais, kurių darbai laikomi neprilygstamais vertės ar poveikio prasme.

Genijaus mito esmė slypi ne tik realiuose pasiekimuose, bet ir įvaizdyje, kuris kuriamas pasakojimais apie tokių žmonių gyvenimą, sunkumus, aukas ir neeilinį kūrybiškumą. Dažnai šis mitas yra maitinamas legendomis, kurios pabrėžia genijaus atotrūkį nuo kasdienybės, jo išskirtinumą, įskaitant idėjas apie sudėtingą ar tragišką asmeninį gyvenimą, konfliktą su visuomene, įkvėpimą ar net genialumo sąsajas su dvasinėmis ligomis.

Lietuvos tapybos padangėje autorių, kurių mitas puoselėjamas iki šiol, yra labai nedaug. Vienas iš jų be jokios abejonės – M. K.  Čiurlionis, parodęs, kad muzika gali daryti įtaką dailei, kitas – „Ars“ grupės narys, A. Samuolis, keliamas ant pjedestalo dėl jo įtakos Lietuvos ekspresionizmui, ir trečias – Rimvydas Jankauskas-Kampas dėl neoekspresionistinio ryškių spalvų žybsnio mūsų pilkšvos tapybos padangėje. Džiugu, kad jie visi yra „kauniečiai“ – čia gyvenę, kūrę, čia liko didžioji jų kūrinių dalis.

Visus juos vienijo pirmeivių drąsa, savo laikmečio estetinių ribų peržengimas, didesnis ar mažesnis maištas prieš tradicijas, tragiškos gyvenimo istorijos, na ir savalaikė mirtis. Paradoksalu, tačiau būtent ankstyvas dailininkų išėjimas veikiausiai išgelbėjo juos nuo suvokimo, kad žlunga jų idealai, nuo pasidavimo buities rutinai, kūrybinio sąstingio, prisitaikymo prie visuotinų klišių ir užsakovų pageidavimų. Mums savo ruožtu – tai padovanojo „nekalto prasidėjimo“ variantą, t. y. tobulus anketinius duomenis (su režimais nekolaboravo ir niekam nepataikavo) dvasinio memorialo kūrimui.

Kita vertus, galvojant apie simbolius, lietuviškajam modernizmui nebuvo iš ko rinktis, stilistiškai panašių autorių Lietuvoje nebuvo. Todėl diskutuoti apie autorių vertę vietiniame ir tarptautiniame ano meto ir dabartiniame kontekste neverta. Tiesiog A. Samuolio – „lietuviškojo van Gogho“ atitikmuo leidžia mums teigti tarpukario Lietuvos menines ambicijas ir įtvirtinti tautinę tapatybę tarptautiniame kontekste. Skamba kiek pompastiškai, bet, kaip jau minėjau, turime tik vieną variantą iš vieno. Yra labai konkretus išlikęs menininko kūrinių kiekis ir net jei pavyktų atrasti daugiau, jie nieko nepakeistų. Daug svarbiau ir įdomiau, kaip kinta A. Samuolio kūrybos suvokimas skirtingais laikotarpiais, atsižvelgiant į menotyrinius ir muziejinių vertybių eksponavimo kanonus, pateikimo kultūrą, ir kaip šis suvokimas atspindi besikeičiančias visuomenės vertybes ir meno sampratą.

Antanas Samuolis. Autoportretas su patefonu. 1929 m. / J. Mocevičiūtės, R. Ropytės nuotr.

Trijų epochų projektas

Meno pasaulis pilnas netikėtumų, kuriozų, atradimų ir nusivylimų. Neretai parodos kūriniais pranoksta ekspoziciją, o būna ir atvirkščiai. Šiuo atveju abu aspektai yra svarbūs ir jie vienas kitą papildo, kas suteikia vizualinės galios. Ekspoziciją kūrė architektai Saulius Valius, Rasa Butiškitė ir dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Jų dėka bendrą parodos kuratorių ir konsultantų darbą vainikavo trijų epochų projektas.

Grakštūs pagrindinės temos vingiai, puiki retrospektyvinė paroda, kurią organiškai papildo A. Samuolio šeimos linijos pasakojimas tarsi nuoroda į Kauno kultūrinį ir socialinį kontekstą, formavusį autorių; efektinga „Geltonai moteriai“ dedikuota XX–XXI amžiaus tapytojų paroda. Šias ekspozicijos dalis perskiria jauki edukacinė sala, kur jaunieji menininkai gali palikti savo piešinį šio motyvo „motyvais“. Kalbuosi su parodos kuratorėms Genovaite Bartuliene (G. B.) ir Inesa Kuliavaite-Čepaitiene (I. K.-Č.).

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai jums, kuratorėms, tyrėjoms ir muziejininkėms, dirbant su istorinėmis vertybėmis ir šiuolaikiškai jas pateikiant? Kiekviena muziejinio archyvo paroda yra naujas kūrinių įvertinimas. Sykiu – tai testas publikai, diskusija apie tai, kas yra Lietuvos meno istorija ir kodėl ji būtent tokia. Jūs galėjote pasirinkti saugų monoteminį tyriminį modelį. Dabar yra daug atvirų klausimų, A. Samuolis regisi be šventojo kankinio aureolės, toks paprastas ir artimas, visi gali komentuoti ir replikuoti.

I. K.-Č.: Paroda turėjo būti dedikuota išimtinai „Geltonai moteriai“ – viskas suktis apie ją. Tačiau pasiruošimo metu medžiagos vis daugėjo, ji pildėsi tyrimų rezultatais, diskusijų metu kilusiomis idėjomis, kol išsiliejo į plačią retrospektyvą. Buvo šiek tiek nedrąsu imtis tokio mastelio klasikos, kurią, regis, visi žino, preparavimo. Nepaisant negausaus autoriaus kūrybinio palikimo, pradžioje baugino neįprastai didelis papildomos medžiagos kiekis, kurios, vykstant tyrimams, vis daugėjo. Gelbėjo muziejaus direktorės Dainos Kamarauskienės palaikymas ir dailėtyrininkų Rasos Žukienės ir Viktoro Liutkaus konsultacijos. Ruošėmės šiai parodai daugiau nei dvejus metus, diskutavome tarpusavyje ir su architektais, modeliavome įvairius ekspozicijos variantus, kol gimė bendra vizija. Nusprendėme daryti du atskirus segmentus – vieną skirtą „Geltonai moteriai“, kitą – A. Samuolio archyvui, greta išskleidžiant retrospektyvą, o tarp jų rengti edukacijas ekspozicijos erdvėje. Tokių sprendimų anksčiau muziejuje beveik netaikydavo. Siekėme, kad paroda būtų įtraukianti ir atvira, patraukli skirtingoms auditorijoms.

– Jums pavyko iš nedidelio A. Samuolio kūrybinio palikimo išgauti labai daug. Kaip ir kokius akcentus dėliojote šioje parodoje?

G. B.: Lietuvių XX a. dailės aukso fondui priklausantis A. Samuolio paveikslas „Geltona moteris“ buvo pasirinktas parodos ženklu (ir raktu). Parodoje visa sukasi apie ją. Norėta papasakoti paveikslo ir portretuojamosios, charizmatiškos kūrėjos, besirūpinusios A. Samuolio kūrybos sklaida, istoriją. Žinota, kad A. Samuolis po kelis sykius pertapydavo savo paveikslus, todėl, rengiantis parodai, nuspręsta atlikti detalius cheminius ir fizikinius tyrimus, tuomet dar nežinant, kad po „Geltona moterimi“ Prano Gudyno restauravimo centre bus atrastas dingusiu laikytas A. Samuolio paveikslas. Tai „Naujoji Leda“, kuri buvo eksponuota pirmojoje „Ars“ grupės parodoje 1932 m. spalio mėn., o 1933 m. gegužę organizuotoje Modernaus meno ekspozicijoje „Lietuvių–prancūzų draugijos“ salėje tuometinis M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė muziejui įgijo „Geltoną moterį“.

Antanas Samuolis. Motina su kūdikiu. 1934 m. / J. Mocevičiūtės, R. Ropytės nuotr.

– Kitaip tariant, darbas, sukurtas prieš daugiau nei 90 metų, dokumentuotas (fotografija publikuota žurnale „Naujas žodis“, 1932 11 15), staiga dingo ir buvo atrastas, tiktai jau kitu pavidalu ir kitame laikmetyje. Tęskime detektyvą. Kodėl A. Samuolis užtapė „kataloguotą“ paveikslą? Peršasi išvada, kad tokį sprendimą galėjo padiktuoti drobių trūkumas. O galbūt tas darbas kažkuo taip neįtiko menininkui, kad jis net negalvojo apie motyvo pertapymą? O gal tai dėl autoriaus preciziškumo ir savicenzūros?

G. B.: Pritariu jums. Pirmiausia pažymėtinas medžiagų kūrybai trūkumas. Šį faktą mini A. Samuolio kūrybos tyrinėtojai. Kita vertus, apie dažų stygių, jų skolinimąsi iš bendrakursių, nepriteklių buvo paranku kalbėti sovietmečiu, nes vienintelis cenzūrai įtarimų nekėlęs naratyvas buvo parodyti „vargšo“, iš darbininkų sluoksnių kilusio menininko ir „miesčioniškos buržuazijos“ priešpriešą. Tačiau A. Samuoliui, kaip ir dažnam dailininkui, buvo įprasta užtapyti jau esantį, netobulą, nebepatinkantį darbą. Paveikslų tobulinimas, perdirbimas buvo autoriaus kūrybinio proceso dėmuo, tai akivaizdu žvelgiant į jo kitų šešių drobių tyrimus. Kiekvienoje jų matomos užtapytos kompozicijos. Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad pagrindinė šiam veiksmui pastūmėjusi priežastis – aštri kritika, kurios A. Samuolis ir kiti arsininkai sulaukė po pirmosios „Ars“ parodos atidarymo, tad jo „Naujoji Leda“ nebuvo išimtis.

I. K.-Č.: Dar vienas spėjimas – „Naujoji Leda“ buvo tapyta remiantis antikiniu siužetu, o A. Samuolio kūryboje daugiau tokių temų neaptinkame. Gali būti, kad dėl šios priežasties dailininką jis domino mažiau.

Kelionė Geltonos moters linkui

Šiuolaikiniai menininkai dažnai grįžta prie A. Samuolio kūrybos, matydami jo darbus kaip neišsenkantį įkvėpimo šaltinį, kurį galima interpretuoti įvairiais būdais. A. Samuolio kūryba, ypač tokie ikoniški darbai kaip „Geltona moteris“, tampa pagrindu ne tik stilistinėms, bet ir konceptualioms šiuolaikinio meno interpretacijoms. Kai kurie menininkai giliau nagrinėja jo spalvų simboliką, formų ir linijų ekspresyvumą, kiti – jo kūrybos emocinį intensyvumą, susiedami tai su dabartinėmis visuomenės aktualijomis.

Dingusiu laikytas užtapytasis paveikslas „Naujoji Leda“. Publikuota „Naujas žodis“, Nr. 20, 1932 m. 

– Visas ekspozicijos dalis vienija ikoniška „Geltona moteris“, kuri tapo įkvėpimu įvairiais laikotarpiais kūrusiems skirtingo stiliaus autoriams. Kaip manote, kodėl menininkai imdavosi šios temos?

I. K.- Č., G. B.: Pasak menotyrininko V. Liutkaus, sovietmečiu dėmesį į A. Samuolio kūrybą atkreipė mąstytojas Justinas Mikutis, kuriam atminti paroda tebevyksta Kauno Paveikslų galerijoje. Jis savo įtaigiais pasakojimais itin paveikė  XX a. 8–9-ojo dešimtmečio dailininkų kartą. Kuomet dirbo pozuotoju Vilniaus dailės akademijoje, J. Mikutis pasakodavo apie A. Samuolį ir kviesdavo atvykti į Kauną pasižiūrėti originalų.

Mums svarbios kelios gijos. Viena jų – 1994 m. pradėti organizuoti plenerai A. Samuoliui atminti. Norėta priminti reiškinio svarbą, taip pat – jį organizavusius ir dalyvavusius kūrėjus. Kita, gerokai platesnė gija – autoriai, kurie patys domėjosi ir savo auklėtinius vesdavo studijuoti A. Samuolio. Tai dėstytojai, Vilniaus ir Kauno tapytojai Arvydas Šaltenis, Zenonas Varnauskas, Jonas Juodzevičius, Alfonsas Vilpišauskas, Vladas Gasiūnas, Arūnas Vaitkūnas ir kiti – t. y. kelios kartos it bangos vienas kitą stumteldamos judėjo A. Samuolio tapybos linkui. Paradoksalu, nes A. Samuolis neturėjo savo mokinių, kurie būtų tęsę jo idėjas, skirtingai nei kiti arsininkai Adomas Gudaitis ar Adomas Galdikas. Įdomus faktas, kad A. Samuolis buvos pasiruošęs piešimo vadovėlį, parengęs metodiką ir turėjo išvykti mokytojaut į Raseinių gimnaziją, tačiau dėl nežinomų priežasčių tai neįvyko.

Vis dėlto dailininkas turėjo daug „neakivaizdinių“ mokinių. Kiekvienas iš šiuolaikinės tapybos salėje eksponuojamų dailininkų rado individualią prieigą prie A. Samuolio kūrybos, juk ateiti į muziejaus fondus ir studijuoti A. Samuolio tapybą buvo ypatingas potyris. A. Samuolio kūrybos įtaką matome išplėtotoje „Ars“ tradicijoje sovietiniu laikotarpiu ir  atkūrus nepriklausomybę. Menotyrininkai ir muziejininkai vieningai sutaria – tai, kas gimė Kauno Meno mokykloje, yra vadintina Lietuvos tapybos mokykla, iš kurios savo ruožtu vystėsi vėlesnė Lietuvos tapyba.

– Kaip parodoje jaučiasi statistinis lankytojas? Ar atlaiko informacijos gausą? Juk parodoje galima pamatyti ne tik A. Samuolį, bet ir žymius dabartinius, ir tik karjerą pradedančius menininkus, pajusti Lietuvos tapybos pulsą, palyginti pasaulinės tapybos įtaką Lietuvos menininkų kartoms.

G. B.: Daugumos lankytojų reakcijos teigiamos. Komentarų sulaukiame naujosios tapybos dalyje, kur tenka diskutuoti apie autorių pasirinkimą. Vieni žiūrovai būtų linkę matyti kitus kūrinius, o kai kurie – kitus dailininkus. Mus domino interpretacija, motyvo traktavimas skirtingais XX a. ir XXI a dešimtmečiais, tapybos tęstinumas, mokytojo ir mokinio santykis su kultūriniais kodais. Pradžioje ieškojome artimiausių „Geltonos moters“ interpretacijų, vėliau sekė „nuosekliųjų“ menininkų paieškos. Antai Audronė Petrašiūnaitė beveik 40 metų sugrįžta prie „Geltonos moters“ temos. Aušra Vaitkūnienė periodiškai improvizuoja samuoliškomis temomis. Kai kurie kūriniai buvo mūsų akiratyje metų metus, jų ieškojome tikslingai, o beieškodami atradome ir niekur nerodytų „geltonųjų“ interpretacijų, mūsų dėmesį patraukė nauji autoriai.

Pradžioje ieškojome artimiausių „Geltonos moters“ interpretacijų, vėliau sekė „nuosekliųjų“ menininkų paieškos.

Kūrybingų namų aplinka

Parodoje matome kelis vienas su kitu susisiekiančius „baseinus“, kurių vienas yra istorinis – kamerinis: fotografijos, buities daiktai, menininko studijos atributai – teptukai, ikoniškai sukrešėjusių dažų paletė, dažų tūbelės. Šioje dalyje labiausia į akį krinta Stasės Samulevičienės, dalininko brolio žmonos, namų aplinka. Ši moteris atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis menininko aplinkai ir kūrybinei atmosferai, dvasiškai palaikė sunkiu gyvenimo laikotarpiu. Jos namuose, kuriose rinkdavosi kūrybingi ir intelektualūs žmonės, tapytojas galėjo atsiskleisti, apsuptas rūpesčio ir supratimo.

Kuratorių klausiu apie klasikinėje parodoje, šalia muziejinių eksponatų eksponuojamas moteriškas skrybėles ir kitus mados, interjero aksesuarus. Prieš dešimt ar penkiolika metų meno kritikai būtų pasakę: „tai popsas“, „pigūs akcenčiukai“, „pataikavimas miesčioniškam skoniui“, „Samuolis tam priešinosi visą gyvenimą, rodykite tiktai gerą tapybą“ ir pan. Kitą vertus, galbūt žiūrovui yra lengviau analizuoti paveikslus, nes šie atributai (kaip ir kultinės draperija, molbertas, patefonas ir kt.) vienaip ar kitaip dalyvauja kūrinio kompozicijoje. Tad kokį vaidmenį atlieka daiktai?

Spalva ir kompozicija jį „ištraukdavo“ iš keblių situacijų, kai vaizduojama figūra tiesiog vizualiai sugriūdavo dėl perspektyvos dėsnių nesilaikymo.

I. K.-Č.: Visi žino paveikslą „Geltona moteris“, tačiau ne visi žino apie jam pozavusią S. Samulevičienę, tad kilo mintis pristatyti ne tik portretą, bet ir patį modelį. Siekėme atskleisti mūzos iš vieno žymiausių A. Samuolio kūrinių asmenybę, parodyti jos netradicinę veiklą, tarpukario pasiekimus. Tokiu būdu sužinojome daugiau ir patys, stebino nuotraukų ir informacijos gausa. Gavome puikią galimybę atskleisti A. Samuolio aplinkos žmogų, charizmatišką ir kūrybingą asmenybę, ir per jos gyvenimą, asmeninius daiktus, memorabilijas labiau pažinti tapytojo kūrybos kontekstą. Tad daiktai kaip autentiški artefaktai leido labiau atspindėti temą, tiksliau atskleisti pasakojimo atmosferą.

Laba diena, pone Samuoli

Tarp to, ką matė ir ką iš tiesų regėjo A. Samuolis, tapydamas daiktus, interjerines kompozicijas, portretus ir natiurmortus, erdvę ir šviesą, veikiausiai slypi tų kelių trūkstamų potencialiai aktyvios kūrybos dekadų, per kurias autorius būtų stilistiškai susiformavęs.

1929 m. baigė Kauno meno mokyklą, 1937 m. nutapytas paskutinis paveikslas. Užsienyje, skirtingai nuo Ars kolegų, nestudijavo. Jam neteko dėstyti ir formuoti ekspresionistinį akademizmą kaip Antanui Gudaičiui, neturėjo galimybės dar kelis dešimtmečius vystyti kūrybą emigracijoje kaip Adomas Galdikas. A. Samuolio kūrybos įtaka pasireiškia po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu. Jo kūryba buvo svarbi modernizmo tęstinumo, „vargo buržuazinės Lietuvos metais kandusius“ menininkus strategijai. Kaip bebūtų, šis naratyvas padėjo išsaugoti A. Samuolio palikimą.

Retrospektyvinėje parodos dalyje mus pasitinka spalvos ir tik vėliau išvysti kūrinius. Spalvos iš tiesų labai vaiskios. Akivaizdu, kad kiekvienas kūrinys per begalę metų buvo restauratorių preciziškai iščiupinėtas, kuratorių teigimu, restauruojant spalvos „užryškintos“ nebuvo, darbai tiesiog pavalyti, konservuoti, pataisyti porėmiai ir kt. Nevardysiu klasika tapusių kūrinių pavadinimų, neperrašinėsiu jau daugelio aprašytų jų istorijų. Svarbiau yra suprasti, kodėl A. Samuolis yra įdomus, aktualus, vertingas.

A. Samuolio kūryba skiriasi nuo jo kolegų iš grupės „Ars“, kuriems įtakos padarė studijos užsienyje, formavo tam tikrą nuomonę apie pasaulines meno tendencijas, formą, spalvą ir kompoziciją tiesiogiai. Jų kūryboje justi bendra europinė įtaka, kartojasi tam tikros tapybos schemos, ji vientisesnė. Ekspozicijoje – priešingai – galime skaičiuoti tos pačios versijos variacijas – kiekviena drobė vis kitas bandymas rasti savo kelią.

Drobės labai skirtingos – plonos, tankios, susiūtos, įvairuoja ir dažo dengimas: čia sausais šuorais, čia pastoziškai, čia glotniai, veik peršviečiamai. Ir, be abejo, imponuoja efektai, kurie ypač atsiskleidžia kai žvelgi į retrospektyvą kaip į vientisą kūrybos seriją: čia duslu, čia kažkokia dėmė, tarsi netyčia įmesta. O kur dar galimybė pamatyti blogąją paveikslo pusę.

Kiekvienas A. Samuolio paveikslas atsiradęs iš (nebijokime to žodžio) nepakartojamos emocinės būsenos. Iš čia kyla tapymo manieros impulsyvumas, plastinių formų neišbaigtumas. Galime tai vadinti išskirtinumu tarp amžininkų – jis išsiskyrė tapybos stiliumi, kurį formavo ne visada techniškai tikslus piešimas ar figūratyvo preciziškumas, bet intensyvus spalvų ir emocijų naudojimas.

Nors dailininkui stigo tradicinio akademinio piešimo įgūdžių, būtent šis trūkumas leido kūryboje atsiskleisti ekspresionizmui. A. Samuolio darbai yra pripildyti emocinio gilumo, spalvų dinamika ir atmosferos kūrimo gebėjimu, kurie suteikia paveikslams ypatingą išraiškingumą. Vietoj anatominio tikslumo, A. Samuolis akcentavo vidinius žmogaus išgyvenimus, tapydamas laisvai ir ekspresyviai, dėl to jo kūriniai tapo išskirtiniais Lietuvos modernizmo kontekste.

Anatominės plastikos vaizdavimo trūkumai menotyrininkų yra interpretuojami kaip A. Samuolio kūrybinės drąsos išraiška, siekiama pabrėžti jo tapybos emocinę ir spalvinę jėgą, kuria menininkas naudojosi siekdamas atsverti techninius netikslumus.

Sovietiniu laikotarpiu kūrusiems autoriams abstrahavimas, deformacija atliko ir kitą misiją – leido pasislėpti nuo realistinio formato, nevaizduoti nenorimų motyvų. Kitaip tariant, pusiau abstrakcija buvo tolygu semikonformizmui / nonkoformizmui, kalbant meno kritiko Alfonso Andriuškevičiaus nukaltais terminais. Todėl iki šiol niekas nekreipia ypatingo dėmesio į tai, ar mokėjo A. Samuolis „piešti“, ar nemokėjo. Liustracija neturi prasmės.

Pagrindinė A. Samuolio tapybinė korta buvo koloritas. Spalva ir kompozicija jį „ištraukdavo“ iš keblių situacijų, kai vaizduojama figūra tiesiog vizualiai sugriūdavo dėl perspektyvos dėsnių nesilaikymo. Siužetas, motyvas jo kūriniuose yra antraplanis. Jo paveiksluose dominuoja dramatiški motyvai iš kasdienio gyvenimo, peizažai, draugų portretai, autoportretai ir natiurmortai. Tai dažniausiai peizažai, skurdaus darbininkų gyvenimo scenos, draugų portretai, autoportretai ir gėlių motyvai.

A. Samuolis itin vertino spalvų harmoniją ir koloritą. Yra žinoma, kad dailininkas žavėjosi Cézanne'o, Rembrandto, Adriane'o Brouwerio, V. van Gogho ir Paulo Gauguino kūryba. Norint šias įtakas jo darbuose iš tiesų galima atsekti. Akivaizdu ir tai, kad tapytojas kūrė greitai, beveik visi jo paveikslai gimė per vieną ar kelis seansus.

Kodėl žmonės kolekcionuoja paveikslus? Juos domina istorinė, politinė vertė, meninė vertė. Rinka yra imli. Jeigu nebūtų M. K. Čiurlionio ir „Ars“, juos būtų reikėję sugalvoti. Kas kuria kūrinių meninę vertę? Tas, kas skleidžia žinią, – pradedant dailininku, jo kūrybos pirkėju, vadybininku, galeristais ir muziejininkais, restauratoriumi, kolekcijos savininku, menotyrininkais ir žurnalistais, smalsiais lankytojais, netgi vagimis.

Kodėl kolekcionuojami arsininkai? Lietuvoje daugiau nėra dėl ko ką nors iš „tarpukario kategorijos“ įsigyti, nebent Petro Kalpoko, Antano Žmuidzinavičiaus ar Jono Mackevičiaus Kaprio laikotarpio paveikslų dėl pagarbos istorijai. Visi kolekcininkai supranta, kad, kirtus Lietuvos sieną į vieną ar į kitą pusę, niekas jų kolekcijos neįvertins, kaip pas mus nepirktų latvio Janio Purvičio peizažų ar lenko Władysławo Strzemińskio avangardo. Tad tokį kolekcionavimą traktuočiau kaip sielos džiaugsmą ar tiesiog investicijas savivertei pakelti, dar pridėkime ir mūsų paveldo išsaugojimo misiją.

Taigi – „Ars“. Šiuo metu yra identifikuota iki 60 A. Samuolio tapybos darbų. Tai viena iš priežasčių, kodėl autorius labai mėgsta privatūs asmenys. Dažniausiai kolekciniai mainai įvyksta iki aukciono. Tačiau galima pabandyti laimę ir jame. Cituoju informaciją iš viešų šaltinių: 2018 m. Vilniaus Aukcione pristatytas A. Samuolio kūrinys „Liga“ – vienas iš septynių tapybos darbų, kuriuos dailininkas eksponavo pirmojoje „Ars“ parodoje 1932 m., – liko neparduotas. Pradinė loto kaina – 68 tūkst. eurų. Ekspertų nuomone, iš XX a. autorių po M. K. Čiurlionio antruoju brangiausiu Lietuvos dailės rinkos menininku turėtų būti būtent A. Samuolis, tačiau bent kol kas šios hipotezės nepavyko patikrinti. O štai 2019 m. tame pačiame aukcione „Liga“ rado savo pirkėją už 39 tūkst. eurų. A. Samuolio istorija tęsiama.

Detalės: parodos autoriai suteikia galimybę pamatyti ne tik paradinę kūrinių versiją, bet ir paveikslų nugarinėje pusėje nutapytus darbus. / J. Mocevičiūtės, R. Ropytės nuotr.

Dailininko laikmetis

1899 m. birželio 3 d. dabartiniame Raseinių rajone, Sidabrynės kaime, gimsta A. Samuolis. Palangoje suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis – Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“. Impresionistas Camille'as Pissarro Paryžiuje išsinuomoja apartamentus su langais į Tiuilri sodus ir sukuria seriją šio vaizdo kūrinių. Miršta anglų kilmės prancūzų impresionistas Alfredas Sisley.

1922 m. A. Samuolis pradeda mokytis Kauno meno mokykloje, kur įgyja pagrindinius dailės įgūdžius ir susipažįsta su būsimais modernizmo atstovais. Savo veiklą pradėjo Nyderlanduose susikūrusi „De Stijl“ grupė, vadovaujama Theo van Doesburgo ir Pieto Mondriano. Šios grupės kūryba turėjo didelę įtaką tarptautiniam modernizmui, ypač architektūroje ir dizaine. Pablo Picasso pradėjo savo neoklasicistinį periodą. Airių rašytojas Jamesas Joyce'as išleido savo garsiąją knygą „Ulysas“. Nors tai literatūros įvykis, šis kūrinys turėjo didelę įtaką ir moderniojo meno raidai, ypač dėl savo eksperimentinės formos ir pasakojimo technikos.

1929 m. A. Samuolis baigia Kauno meno mokyklą. Niujorke duris atveria Modernaus meno muziejus (MoMA). Prancūzijos rašytojas ir poetas, svarbiausias siurrealizmo teoretikas André Bretonas išleidžia „Second Manifesto of Surrealism“ (liet. Antrasis siurrealizmo manifestas). Belgų siurrealistas René Magritte'as surengia savo pirmąją personalinę parodą Briuselyje. Amerikietis architektas Frankas Lloydas Wrightas pradėjo projektuoti savo garsųjį „Fallingwater“ namą (baigtas 1937 m.), kuris tapo vienu iš moderniosios architektūros simbolių. Le Corbusieras išleidžia knygą „The City of To-Morrow and Its Planning“ (liet. Ateities miestas ir jo planavimas). Publikuotos idėjos turėjo didelę įtaką XX a. urbanistikai ir architektūrai. Vokietijos filmų kūrėjas Luisas Buñuelis ir Salvadoras Dalí sukūrė vieną iš garsiausių avangardinių filmų „Un Chien Andalou“ (liet. Andalūzijos šuo).

1930 m. A. Samuolis pradeda dalyvauti parodose. 1930 m. Bauhauzo mokykla, įkurta Walterio Gropiuso, buvo uždaryta Veimare dėl politinio spaudimo. 1930 m. S. Dalí prisijungė prie Paryžiaus siurrealistų grupės, vadovaujamos A. Bretono. 1930 m. MoMA įvyko pirmoji „The International Exhibition of Modern Architecture“ paroda, kurioje buvo pristatyti modernios architektūros judėjimai ir idėjos.

1932 m. A. Samuolis dalyvauja pirmojoje grupės „Ars“ parodoje. Ši paroda svarbi ne tik autoriaus karjerai, bet ir lietuvių modernizmo evoliucijai. 1932 m. S. Dalí kartu su L. Buñueliu sukuria siurrealistinį filmą „La Edad de Oro“ (liet. Aukso amžius). 1932 m. britų skulptorius Henry Moore'as pradeda eksperimentuoti su abstraktesniais skulptūriniais darbais, kurie vėliau tapo jo kūrybos parašu. 1932 m. Le Corbusieras išleidžia knygą „La Ville Radieuse“, kurioje išdėstė savo futuristinio miesto planavimo vizijas. Ši knyga tapo svarbiu moderniosios architektūros ir urbanizmo teorijos veikalu.

1933 m. M. K. Čiurlionio galerija įsigijo žymiausią A. Samuolio kūrinį „Geltona moteris“. 1933 m. Vokietijoje, kai nacistų partija atėjo į valdžią, pradėta kampanija prieš modernųjį meną, vadinamąjį išsigimusį meną. A. Bretonas 1933 m. Paryžiuje surengė parodą „Siurrealizmo dvasia“, dar labiau sustiprindamas siurrealizmo poziciją kaip vieno iš svarbiausių tarpukario meno judėjimų.

1934 m. A. Samuolis suserga tuberkulioze, liga, kuri ilgainiui labai paveikia jo kūrybą ir gyvenimą. 1934 m. Paryžiuje surengta pirmoji „Paryžiaus fotografijos bienalė“ („Exposition Internationale de la Photographie“), kuri subūrė fotografijos menininkus iš viso pasaulio ir tapo svarbiu fotografijos meno raidos įvykiu. 1934 m. Victoras Vasarely, vėliau tapęs vienu iš optinio meno (op-art) pradininkų, surengė savo pirmąją personalinę parodą Paryžiuje. 1934 m. Paryžiuje surengta retrospektyvinė Paulo Cézanne'o kūrinių paroda, kuri tapo svarbiu įvykiu meno pasaulyje.

1942 m. vasario 9 d. A. Samuolis miršta nuo plaučių ligos Leisyne, Šveicarijoje. Ten ir palaidotas. Tiksli palaidojimo vieta neišliko. P. Picasso „Guernica“ buvo pristatyta parodose JAV. Gimė Williamas Kentridge'as, Pietų Afrikos Respublikos menininkas, žinomas dėl savo piešinių, animacijos ir performansų. Jo kūrinius matėme M. K. Čiurlionio muziejuje „Kaunas 2022“ programos metu.

Faktai tėra budėjimas prie ištakų...

Kas? Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? veikia iki rugsėjo 8 d.

Rugsėjo 5 d. 17 val. – ekskursija su parodos kuratorėmis.