Įkalbinėjo dešimtmetį

"Čia Monika. Šiemet ji mirė", – ranka modamas į raukšlėtą žilaplaukės kaimynės veidą sidabruotoje nuotraukoje, jų pažintį ir tolimesnę istoriją bandė prikelti prieš keturiolika metų Kauną į Vilnių iškeitęs režisierius M.Meškauskas.

Šalimais gyvenančią 95-erių senolę stoti priešais objektyvą menininkas įkalbinėjo gal dešimt metų. Deja, visuomet sulaukdavo vieno ir to paties griežto "ne".

"Prieš kelerius metus gavęs pasiūlymą organizuoti savo darbų parodą Palangoje, surizikavau dar kartą. Nepatikėsite, išgirdusi apie darbų ekspoziciją pajūryje, šviesaus atminimo Monika iškart sutiko", – malonų netikėtumą prisiminė M.Meškauskas. Sutartą dieną Smetonos laikų dama balkone įsitaisė apsirengusi puošniu kostiumėliu ir tvarkingai sušukuotais plaukais. Jos ausyse žibėjo nedidukai perlamutriniai prisegami auskarai.

Buvusios kaimynės, kuri 1937 m. savo akimis matė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalę Europos čempionate, atvaizdas – vienas iš dvidešimt trijų, kuriuos fotografija besidomintis M.Meškauskas prieš kelias dienas pristatė savo gimtojo miesto kritikams.

Sudėtinga ir brangu

Neapsigaukite, nuotraukų rinkinys "Amžinas atvaizdas" nėra išdykavimai su juosta ir blizgiu popieriumi.

Visos nuotraukos kurtos naudojant senovinį, dar XIX a. viduryje atrastą, 1851 m. Fredericko Scotto Archerio aprašytą šlapio kolodijaus procesą.

"Šis procesas saugesnis ir patogesnis nei dagerotipijos, o atvaizdai nepalyginti ryškesni už tuo metu naudotą kalotipiją. Skirtingai nei nuotraukos ar atspaudai, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai amžinas atvaizdas. Tai sielos fotografija", – apie sudėtingą procesą ir jo kainą kalbėjo menininkas. Pasiturinčius hipsterius papirkusiai technikai naudojamos medžiagos yra ganėtinai brangios. Be to, jų nelengva įsigyti, todėl nemažą dalį priemonių tenka siųstis iš užsienio.

Senovinį dumplinį ir visiškai sulūžusį fotoaparatą režisieriui padovanojo jo bičiulis. M.Meškauskas pats prietaisą suremontavo, restauravo ir taip prasidėjo jo prasmingas antrasis gyvenimas.

"Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ambrotipo dydis. Maniškis gali daryti keturis kartus didesnius atvaizdus nei šie", – iš tolo pirštu į 20x30 cm formato plokšteles ant sienos bakstelėjo pašnekovas.

Padeda kolodijaus fėjos

"Tokia fotografija užima daug laiko: kompozicijos suradimas, šviesos suderinimas, plokštelės paruošimas, kolodijaus liejimas, ekspozicija, ryškinimas, fiksavimas, plovimas, ir dar ne viskas", – darbų seką dėliojo M.Meškauskas.

Vienam kadrui, pasak jo, paprastai prireikia poros valandų, o galutinis rezultatas – nenuspėjamas, nepakartojamas ir netaisomas jokiomis kompiuterinėmis programomis.

"Žmogiškasis faktorius, temperatūrų kaita, dulkės", – trikdžius, koreguojančius atvaizdą ant stiklinės, metalinės ar keraminės plokštelės, vardijo menininkas.

Pirštu bakstelėjęs į šokėjų Lauryno ir Airidos nuotraukų triptiką, M.Meškauskas su šypsena prisiminė savo veido išraišką, kai atvaizdo apačioje išvydo eilute išsirikiavusius baltus taškelius. Pasirodo, tąkart fėjos į kasetę įmetė mažą plaukelį, kuris, prisilietęs prie kolodijaus, iškrėtė netikėtą pokštą.

"Visi naudojantieji kolodijaus techniką žino pasakojimą apie šlapio kolodijaus fėjas, kurios arba atiduoda paveikslėlį, arba ne. Taip, tai mitas, tačiau jis suteikia dar daugiau romantikos ir taip romantiškai technikai", – pokalbį ir pačias nuotraukas dar didesne paslaptimi apgaubė jų autorius.

Fotografavo draugus

Daugumoje nuotraukų įamžinti M.Meškausko draugai ir bičiuliai, su kuriais jis dirba arba leidžia laisvalaikį.

Tiesa, pačios pirmosios nuotraukos su televizijos laidų ir renginių vedėju Martynu Starkumi nėra. Ant sienų nepamatysite ir akimirkos, sustabdžiusios skrybėlėtojo bičiulio Vytaro Radzevičiaus susikaupimą.

"Modeliais tapo visi, su kuriais dirbau", – eidamas lengvu žingsniu kūrėjas akimis glostė kiekvieną savo darbą.

Šlapio kolodijaus technologija įamžino Marijono Mikutavičiaus žmonos devynių mėnesių laukimo grožį, henna tatuiruotėmis puoštą psichologės Ramunės Murauskienės pilvą, kino režisieriaus Donato Ulvydo ir jo mūzos susiliejimą, keramikės Nomedos Marčėnaitės šypseną ir begalvę gulbę jos rankose.

"Ši nuotrauka turėjo tapti vasarį kino teatruose pasirodysiančio filmo "Emilija iš Laisvės alėjos" plakatu. Vis dėlto prodiuseriai nusprendė, kad ji per niūri ir žiūrovai gali nesuprasti siunčiamos žinutės", – dulkes nuo virve apraizgyto merginos atvaizdo pūtė fotografas.

Prilaiko galvą ir rankas

Ekspozicijoje – bent kelis kartus padidintas argentiniečio Eduardo Gimenezo portretas.

Jis puošia ne tik Kauno viešosios bibliotekos fojė sieną, bet ir tango mokytojo temperamentingų dainų albumą. Bičiulio meistryste pasinaudojo ir M.Mikutavičius – dainininko veidas su šlapio kolodijaus prisilietimu įspaustas ant kompaktinės plokštelės "Lengvas būdas mesti klausytis" dėklo.

"Dariau du Markos portretus. Po pirmojo jis atsistojo ir išrėkė man į akis: galvojau – mirsiu!" – dainininką į ragą surietusią pozą prisiminė M.Meškauskas. Norint padaryti kuo kokybiškesnę nuotrauką, pasak menininko, reikia nejudėti – galutiniam rezultatui kenkia net menkiausias krustelėjimas.

Dariau du Markos portretus. Po pirmojo jis atsistojo ir išrėkė man į akis: galvojau – mirsiu.

"Pats fotografavimas gali trukti iki pusės minutės. Per tą laiką turi nemirksėti, realiai – nė nekvėpuoti. Sakote, pusė minutės – mažai? O jūs pabandykite", – nusijuokė pašnekovas. Tam, kad palengvintų modelių buvimą viena poza, M.Meškauskas savo studijoje iš už kampo traukia atramas, kurios dar karalienės Viktorijos laikais buvo naudojamos post mortem fotografijoje.

"Tik nesupraskite klaidingai. Šlapio kolodijaus ir pomirtinių nuotraukų niekas nesieja", – įvykiams už akių užbėgo fotografas.

Svajonėse – Prezidentė

Paklaustas, kuris atvaizdas mieliausias iš visų, fotografija susidomėjęs režisierius išliko diplomatiškas.

"Įsimyliu kiekvieną savo darytą nuotrauką. Kalbant aukštomis frazėmis, kiekvienoje jų yra labai didelis mano individualumo koeficientas", – M.Meškauskas neslėpė, kad darbuose įamžinti personažai nuotraukas vertino labai skirtingai. Dauguma jų savo veiduose pamatė tai, ką ilgą laiką bandė nuslėpti, o bene labiausiai žvelgdamos į savo atvaizdus lūpas kramtė moterys.

"Jos išgyvena dėl raukšlių, – po reikšmingos pauzės, giliai įkvėpęs, menininkas tęsė mintį. – Taip. Jos tikrai matyti, nes naudoju aštrius objektyvus ir kontrastingą apšvietimą. Raukšlės man gražu, nes jos – tarsi graži istorija žmogaus veide."

Ar yra veidas, kurį norėtų sustabdyti laike? Kaip ir kiekvienas menininkas, M.Meškauskas prasitarė turįs siekiamybę. Juokais ar ne, tačiau žinomas kaunietis paminėjo Dalią Grybauskaitę.

"Tik įdomu, ar ji rastų porą atliekamų valandų savo darbotvarkėje?" – šyptelėjo trumpam Kaune stabtelėjęs fotografas.

Kas? Mindaugo Meškausko fotografijų „Amžinas atvaizdas", sukurtų šlapio kolodijaus procesu, paroda.

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Radastų g. 2.

Kada? iki sausio 31 d.