Po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo prasidėjo ilgas Lietuvos valstybės kūrimo procesas, į kurį įsitraukė įvairių veiklos sričių žmonės. Jie buvo skirtingi dėl savo išsilavinimo, pažiūrų, sau keliamų tikslų, bet visi dalyvavo valstybės, kurios šimtmetį dabar minime, kūrimo procese.

Apie šiuos žmones kuriami filmai, rengiamos parodos. Dažniausiai herojais įvardijami Nepriklausomos Lietuvos valstybės politikai, valdžios atstovai, mėgstama prisiminti menininkus, sportininkus, dar vieną kitą iškilią tarpukario Lietuvos asmenybę. Tačiau kai kurių veiklos sričių iškiliausi, labiausiai nusipelnę žmonės valstybės kūrimo kontekste retai prisimenami.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje veikianti paroda "Šimtmečio herojai" siekia atkreipti dėmesį į iškilius laikinosios sostinės ir valstybės veikėjus.

Kiekvieno jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą gali būti vertinamas labai skirtingai ar net prieštaringai. Parodoje šie herojai pristatomi tokie, kokius juos įsivaizdavo amžininkai ar jie patys, nepagražinti ir neidealizuoti, per mažytę ištraukėlę ir vieną kitą biografijos faktą, vertinimą stengiantis pagauti kažką esminio, charakteringo šiam asmeniui.

Ši informacija papildoma charakteringomis asmens nuotraukomis ir jo veiklos liudijimais vaizduose. Daugelis herojų pasižymėjo įvairiaplane veikla, nuopelnais įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Parodoje akcentuotos veiklos sritys, kuriose istorinės asmenybės matė savo gyvenimo esmę ir prasmę, kuriose pasiekė išskirtinių laimėjimų ir pelnė pripažinimą ir gali būti laikomi šimtmečio herojais.

Kai kuriuos iš jų galima vadinti įvairių mokslo šakų Nepriklausomoje Lietuvoje pradininkais: Vincas Čepinskis – fizikos ir fizikinės chemijos, Steponas Kolupaila – hidrologijos ir hidrologinių tyrimų, Povilas Matulionis – miško tipologijos mokslo, Kazys Pakštas – profesionalios lyginamosios šalių geografijos, Vladas Lašas – alergologijos, chirurgas Vladas Kuzma pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimą ir daugelį sudėtingų operacijų.

Profesorius Vincas Čepinskis (1871–1940) buvo mylimas studentų ir gerbiamas kolegų už principingumą, dalykiškumą, atsidavimą moksliniam darbui ir jaunų mokslininkų palaikymą. Be kita ko, buvo ir uolus studentų dorovės sergėtojas, pasisakęs prieš studenčių Mis konkurso organizavimą ir pasirūpinęs, kad jis neįvyktų. Redaktorius, žurnalistas Antanas Valiukėnas (1913–1946) apie Vincą Čepinskį rašė: (...) "Tik keletas tvirtų pasiryžėlių, visas pajėgas, visą energiją paaukojusių ugdyti šį aukštojo mokslo židinį (Aukštuosius kursus), sudarė tą branduolį, iš kurio vėliau išaugo rimta mokslo įstaiga – V.D.Universitetas. Vienas iš tų mokslo idealistų yra Mendelejevo, Konovalovo, H.T.Weberio, Lorenz‘o mokinys ir bendradarbis prof. V.Čepinskis. Jo, kaip gabaus mokslininko, vardas žinomas plačiam pasauliui. Tačiau prof. V.Čepinskis, nepaisydamas, kad savo gabumais galėjo padaryti gerą karjerą, dirbdamas kad ir Užsienio R. ministerijoje, neturėdamas garantijų anais metais net būtinam pragyvenimo minimumui, prof. (Zigmo) Žemaičio kviečiamas, nedvejodamas išstojo iš Užs. R. Ministerijos ir energingai ėmėsi iš jaunų dienų pamilto mokslininko ir pedagogo darbo. Neturėdamas čia nei padėjėjų, nei mokslo priemonių, nei lėšų joms įsigyti, prof. V.Čepinskis suorganizavo fizikinės chemijos ir fizikos kabinetą. Kartu su dideliu entuziazmu ir pasišventimu vedė fizinės chemijos ir fizikos katedras, darbu ir žodžiu ragindamas jaunuosius akademikus pamilti mokslinį darbą. (...) Iš pat jaunystės gyvendamas mokslo idealų meile, ieškojęs pažinimo, mokslo tiesos, jis gerbia ir supranta ir kitaip manančius, kitokių įsitikinimų bendradarbius ir auklėtinius. Nors kiekvieną studentijos gyvenime pasireiškusią dvasinę aspiraciją vertina išeidamas iš savo ideologinės bazės, bet jo gilus mokslinis aspektas ir pozityvi kritika studentuose iššaukdavo pasitikėjimą ir pagarbą savo Rektorium." (...) (Prof. V.Čepinskis / Ant. Valiukėnas // Akademikas. –1933, birž. 1 (Nr. 10), p. 179).