Kas yra škicas? Toks klausimas natūraliai kilo lankantis po parodą "Škicas" Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Parodoje – akademijos auklėtinių darbai, todėl paprasčiausias atsakymas būtų toks: škicas yra piešimo technika, kurią studentai privalo įvaldyti spręsdami jiems iškeltas užduotis. Atsakymas teisingas, bet vargu ar jis tenkins apie tokias užduotis nelabai nusimanantį žiūrovą. Juolab kad toks apibūdinimas nieko nesako apie škico specifiką ir niekuo parodos žiūrovui nepadeda. Šiuo požiūriu škicas neskiriamas nuo akademinio piešimo ar kitų piešimo technikų, kurių mokomi būsimi menininkai.

Be abejo, studijų užduotys yra skirtingos ir yra siejamos su įvairioms piešimo technikoms – šiuo požiūriu škicas yra gan specifinė technika, daugeliu požiūriu priešinga akademiniam piešimui. Netgi galima su išlygomis teigti, kad škicavimo neįmanoma išmokyti – tai kūrybingumo lavinimo kelias, kurį kiekvienas turi praeiti savaip.

Ko reikalauja akademinis piešimas? Gero taisyklių mokėjimo bei paklusnumo ir kruopštumo jas pildant. Ne veltui sakoma, kad "vidutiniškai" piešti galima išmokyti net arklį. O kuo grindžiamas škicavimas? Kūrybingu ir unikaliu taisyklių taikymu, netgi tikslingu jų laužymu, jei tik to reikalauja individualios manieros logika. Škicavimas moko,kaip būti laisvam, elgtis su bet kokiomis taisyklėmis kaip su instrumentais, naudojamais ne pagal instrukciją, o panaudojus – be gailesčio išmetamais.

Akademinis piešimas yra žaidimas tam tikrų taisyklių numatytose ribose; škicavimas yra nuolatinis bandymas tas ribas plėsti.

Taip apibrėžus atskaitos taškus, vaikščiojimas parodoje tampa smagiu spėliojimu/vertinimu, apibrėžiančiu studento (jo piešinio) pozicijas:

a) pakeliui į akademinio piešimo valdymą, b) gerą akademinių taisyklių taikymą ar c) į virtuoziškumą pretenduojančią jų įveiką.

Paskutinio etapo požiūriu škicas yra poezija – kūrybiškai produktyvus taisyklių nepaisymas, pažįstamiems "piešimo žodžiams" suteikiantis nematytą tvarką ir perteklinę prasmę. Beje, čia prasideda iššūkiai žiūrovui: akademinių piešimo taisyklių laikymasis atpažįstamas be ypatingų pastangų; tačiau jų laužymo vertinimas susijęs su rizika painioti a) ir c) pažymėtas pozicijas, kurios gali turėti begalę variantų.

Ir vis dėlto – ar tai ne per lengva užduotis? Kodėl nepasiūlius apibrėžimo, kuris mestų tikrą iššūkį škico vertintojams? Perženkime formalių požymių ryškinimu grindžiamus apibūdinimus. Pavyzdžiui, škicavimas yra savityra. Dialogas, kurio metu į sau keliamus klausimus atsakoma lengva ranka eskizuojamais atsakymais. Menininko būdas į save kreiptis "škicuojamais žodžiais", neištariamais kitu būdu. Trumpai tariant, siūlomas apibūdinimas toks: škicas yra savotiškas veidrodis, kuriame piešėjas regi savo atvaizdą, nepriklausomai nuo to, kas ten vaizduojama.

Kokių pastangų toks apibrėžimas reikalauja iš žiūrovo? Remkimės prielaida, kad menininko dialogas su savimi vyksta ne "uždaru kanalu", tai yra, jis įskaitomas piešinyje, ir kad žiūrovui atitinkamų skaitymo kompetencijų pakanka. Tada atsakymas bus paprastas: bet kurioje škicavimo pastangoje, nesvarbu, ką vaizduojančioje, žiūrovui siūloma įžvelgti autoriaus "veidą". Ir taip pradėti naują klausimų seką: kaip tą veidą atpažinti, kaip įveikti prarają tarp formalių piešinio savybių ir konkretaus individo bruožų, kaip vizualizuoti vidinius ir transformuoti išorinius autoriaus bruožus, skirti specifinius ir nespecifinius požymius ir t.t.

Visi žino, kad kalbantysis gali sakyti tiesą, bet gali ir meluoti, bandydamas ką nors sąmoningai ar nesąmoningai slėpti. Kalba, kaip komunikavimo priemonė, savaime tiesos negarantuoja. Piešinys šiuo požiūriu neabejotinai "nuoširdesnis" – bent sąmoningai nekelia sau tikslo apgaudinėti ar manipuliuoti. Ar tai reiškia, kad autoriaus bei piešinio dialogas savaime tampa skaidrus ir jame nelieka šešėlių?

Deja, ne. Piešinio suvokimą lydi kita, ne apgaulės šalinimo, bet šifro įveikos arba dešifravimo problema. Škicavimas yra komunikacija per specifinę formą, šia prasme tai kalba; tačiau tai neverbalinė, sąlyginai siauram ratui suprantama kalba, kurios estetinė pusė paprastai užtemdo kitus jos dėmenis. Galime ją vadinti save šifruojančia kalba, kurią pats piešėjas ne itin gerai supranta (nes gilinasi pirmiausia į estetinį saviraiškos aspektą); jis "piešia žodžius", kurie savityros požiūriu retai yra skaidrūs – o ką jau kalbėti apie stebėtoją iš šalies? Ir visai nesvarbu, piešia jis savo malonumui, lavina ranką ar derina šiuos tikslus. Škicas, eskizas, laisvas piešinys – tai specifinis, tik išrinktiesiems prieinamas pasakojimo būdas, pagrįstas individualiais šifravimo raktais.

Pastaruosius, matyt, galime vadinti natūraliais savižinos barjerais, kurie skirtingais pavidalais lydi bet kokį dialogą su savimi. Piešimas tėra vienas būdų, kuriuo menininkas bando tokį barjerą įveikti.

Turėkime omenyje, kad toks bandymas retai yra visiškai sąmoningas, t.y. autorius piešimu retai siekia vien savityros; natūralu, kad minėto barjero įveikos tai nepalengvina.
Neįgudusiam žiūrovui nėra paprasta nustatyti, ar škico autorius toli pažengė įvaldydamas piešimo amatą, tačiau tai išsprendžiamas uždavinys, ypač akademijos dėstytojams, užsiimantiems tuo kas dieną.

Vis dėlto tikrasis iššūkis, – tiek piešinio autoriui, tiek ir jo žiūrovui/vertintojui – dešifruoti škicavimo pastangą ir įžvelgti joje portretinius autoriaus bruožus, apibrėžti ne amato, bet kūrybinės saviraiškos lygį. Su viena mažyte sąlyga: turime tikėti modernistine nuostata, jog unikalus menininko rankos prisilietimas liudija jo vidujybės unikalumą, o šiandien tai anaiptol ne savaime suprantama.

Pabaigoje dar viena žinia: aptariamo projekto kuratorius prof. Rimantas Mulevičius, aistringas piešėjas ir piešimo disciplinų dėstytojas, per parodos atidarymą paskelbė apie "Škico" klubo įkūrimą, kuris, tikėtina, tokias parodas po Kauno menininkų "Alma Mater" skliautais pavers nuolatinėmis.