Meilės apsauga

Tiesą sakant, kas, jei ne meilė, žmogui svarbiausia? Sveikata? Bet juk nemylimas, nemylintis žmogus vargu ar tą sveikatą vertins – tai įrodo ir šiurpi savižudybių statistika, ir įvairiausios sveikatą žalojančios priklausomybės, kurioms žmogus pasiduoda dažniausiai dėl patirtos, patiriamos nemeilės, nereikalingumo jausmo arba begalinio, netgi liguisto meilės alkio.

Meilė žmogaus gyvenimą įprasmina, gal tik neretai pamirštama, kad lygiai tokį patį džiaugsmą teikia ne tik patiriama meilė, bet ir dovanojama – būti mylimai, mylimam yra nepaprastai gera, tačiau mylėti yra dieviška. Tai būtų galima pavadinti gėriu, didžiausia dovana, kurią gali patirti žmogus, ir ši patirtis išgyvenama tik dalijantis ja su kitais.

Meilė – savotiškas stogas virš galvos, dvasinė apsauga, ramybė. Tikriausiai apie tai mąstė dailininkė I.Adomaitienė, atrinkusi savo paveikslus parodai "Meilės stogai".

Viename jos darbų meilės stogo metafora pasikartoja tris kartus: pirmą sukuria mylimąjį prieš užmiegant apsikabinusios moters rankos, kitas susiformuoja iš mylimuosius apdengusių patalų, trečiasis nukreipia mintis į namų, kuriuose ta meilė puoselėjama, stogą. Taip, reikia sutikti, mylimi ir mylintys turi daugiausia stogų, kurie saugo ne tik nuo lietaus ir šalčio, bet ir nuo neramumo, liūdesio, ilgesio.

Prasmė sustojime

"Galvojame apie technines operacijas, kurios būtinos pagreitėjusiam rinkos arba profesiniam gyvenimui, – pastebi I.Adomaitienė. – Skubame, bėgame nuo pajautimo savęs, tikrovės, per hyperbendravimą, hyperkomunikaciją, per virtualią tikrovę. O prasmė – sustojimas, akimirkų sulaikymas, akistata su pačiu savimi, autentiškos būsenos. Ir visur mus lydi meilės stogai. Taigi visur jie lydi, tik ne visada juos pastebime."

Dailininkė savo parodoje tapybos kūriniais įvardija pirmuosius meilės stogus, kurie – iš tėvų, gimtųjų namų, vėliau kiekvienas iš mūsų atrandame, patys sutveriame toli gražu ne vieną meilės stogą – jis saugo, suteikia sparnus arba įpučia ugnies, dovanoja palaimą ir ramybę arba audrą, kuri tą stogą nuplėšia. Kalbėdama tapybos metaforomis, simboliais, menininkė jautriai ir romantiškai perteikia savąsias vizijas.

"Paveikslo vertė man yra būsena, emocija, jausmas, kurį suteikia kūrinys, – prisipažįsta I.Adomaitienė. – Rezonuoja, ir apčiuopiame tai savyje. Kiekvienas kitaip. O tapybos procesas gimsta skirtingai: būna, kad, išfokusavus žvilgsnį, stebi medžių šešėlius ant asfalto ar balų atspindžius po lietaus ir taip pagauni impulsą to, kas prašosi ateiti į mūsų apčiuopiamą pasaulį.  Kartais aplanko jausmas, tiesiog reikalaujantis tam tikrų formų, spalvų ir ritmo, ir tada negalvoji apie techniką, o tiesiog pasitiki savimi."

Švelni ir romantiška

I.Adomaitienė mokėsi Kauno vaikų dailės mokykloje pas dėstytojus Antaną Martinaitį, Algirdą Lukštą, Edmundą Saladžių, Robertą Antinį. Baigė VDA interjero specialybę, dirba vizualinės reklamos dizaino srityje, yra Lietuvos meno terapijos asociacijos narė.

"Tapybą priimu kaip organišką būdą suvokti pasaulį ir bendrauti su juo", – prisipažįsta dailininkė, savo darbais pasakodama įvairiausias istorijas, kurių svarbiausias dėmuo – jausmas, jo tikrumas ir nuoširdumas. Moteriškai švelnia, jautria, romantizuota tapyba autorė tarsi kviečia į pokalbį, kuriame liesis informacija iš širdies į širdį ir gali būti, kad netikėtai prisiminsime, suprasime, jog turime meilės stogą, ir ne vieną, ten, kur mūsų mintys jau kurį laiką neužklydo, galbūt ten, kur keroja liūdesys.

"Mano paroda skirta ne mąstyti, samprotauti, nagrinėti idėjas, bet išgyventi emociškai, empatiškai, – teigia I.Adomaitienė. – Savo darbais kalbu apie ilgesį, ramybę – pagautą, prarastą, vėl pagautą. Apie pasitikėjimą pasauliu ir tėkme. Be ironijos, nes viskas turi prasmę. Viskas turi savo vietą. Kaip ir žmogus yra visuma, kur vienas elementas susijęs su visais kitais ir nieko mumyse nėra atsitiktinio: nei veiksmo, nei jausmo, nei atsiminimo."