Šių metų Kauno bienalės tikslas – parodyti, kad mums svarbius įvykius ir žmones gali įamžinti ne tik mūsų sąmonėje tarsi tradiciniai monumentalūs paminklai, bet ir netikėtos meno instaliacijos. „Šiemet Kauno bienalėje gvildenama atminties tema. Sakykime, kalbama apie paminklus ir antipaminklus. Šiuolaikiniai menininkai ir teoretikai vis dažniau kelia idėją – ar mums reikalingi tradiciniai paminklai? Ar bronzinės, betoninės bei akmeninės statulos šiais laikais tinkamos atminčiai įamžinti? Juk sužadinti prisiminimą ir atminti iš tiesų yra daugybė kur kas efektyvesnių būdų“, – pristatydama renginio temą svarstė Kauno bienalės direktorė ir meno vadovė Virginija Vitkienė.

Dvidešimt keturios Kauno bienalės meno instaliacijos gyventojus ir miesto svečius pasitiks netikėčiausiose vietose – buvusioje sinagogoje Gimnazijos gatvėje, Kristaus prisikėlimo bažnyčioje, Laisvės alėjoje, Sąjungos aikštėje ir kitur. Viena iš instaliacijų įsikūrė ir Kauno „Sodros“ klientų priimamajame. „Čia mes turėsime lietuvių kilmės britų menininko Antono Lukoszevieze garso instaliaciją. Autorius šį darbą skiria vieno iš „Fluxus“ judėjimo pradininko, menininko Jurgio Mačiūno atminimui. Kompozicija ir muzikiniai intarpai, skambėsiantys „Sodros“ skyriuje, – iš J. Mačiūno muzikinių partitūrų“,  – pasakojo pašnekovė.

Tinkamiausios vietos meno instaliacijoms parinktos neatsitiktinai. Pasak V. Vitkienės, „Sodroje“ įkurtai instaliacijai ieškota būtent viešos įstaigos, kurioje žmonės lauktų savo eilės. „Tai galėjo būti ir, pavyzdžiui, bankas. Tačiau „Sodros“ pastatas yra labai geroje lokacijoje. Tai buvo svarbu ir konceptualiai. Į „Sodrą“ atėjusių žmonių galvose kirba įvairūs klausimai, galbūt rūpesčiai – deklaracijų neaiškumai, nedarbingumo lapelio ar ligos išmokos klausimai, o staiga jie patenka į visiškai netikėtą atmosferą. Mes tikimės, kad tai padės žmones „išmušti“ iš jų kasdienių rūpesčių ir nuteikti maloniai“, – vylėsi V. Vitkienė.

Pasak Kauno Bienalės vadovės, atvykę į „Sodros“ skyrių žmonės bus ne tik instaliacijos stebėtojai, bet ir tam tikri jos kūrėjai, kadangi būtent nuo jų priklausys, koks sąskambis pasigirs. Priklausomai nuo to, kur žmogus atsisės ir kiek lankytojų tuo metu bus salėje, pasigirs skirtingi garsai.

Pagrindinė visos šių metų Kauno bienalės žinia, anot pašnekovės, kad vien pastatę paminklą neatiduodame duoklės istorijai ar žmonėms. „Savo istoriją prisiminti ir iš jos mokytis turėtume mūsų pačių veiksmo, mūsų pačių sąmonės reikalaujančiose procesuose, vienas iš tokių – meninės instaliacijos. Kadangi mes atstovaujame šiuolaikinį meną, manome, kad tokios intervencijos arba menininko pasiūlytos atminimo strategijos yra tikrai efektyvios“, – tikino V. Vitkienė.