Kaune vyksta paskutinieji parengiamieji darbai, skirti didžiajam "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" atidarymui. Pirmojo didžiosios šiuolaikinės miesto trilogijos veiksmo „Sukilimas“ kulminacija – jau sausio 22 d. 50 lokacijų, 30 programos dalių, 800 menininkų ir atlikėjų žadins miestą tris dienas, kviesdami sukilti dėl meno ir kultūros. Kaip koordinuoti tokį grandiozinį kolektyvą? Kaip vienu ypu perteikti publikai jausmą apie tai, kas jų laukia visus ateinančius Europos kultūros sostinės metus?

Pasak Auksinio scenos kryžiaus laureačių, teatro dailininkių Aleksandros Jacovskytės ir Julijos Skuratovos, kūrusių kostiumus, vaizduojančius Kauno tarpukario modernizmo pastatus, bendradarbiaujant svarbiausia siekti geriausio rezultato kartu. Ir diskutuoti.

„Prisimenu, kai režisierius išdėstė savo viziją, aš sakiau Julijai: bet juk tai velniškai sudėtinga! O ji mane nuramino: ne, kaip tik – labai paprasta“, – juokiasi A.Jacovskytė.

Jų kartu su Julija sukurtus Kauno modernizmo pastatus-kostiumus didžiojo atidarymo metu scenoje dėvės Kauno šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjai. Nufilmuotą modernistinės architektūros šokį renginio dalyviai ir žiūrovai stebės ekranuose, kuriuose bus rodomos įspūdingos OKTA studijos sukurtos vaizdo projekcijos. Gyvai šokėjai pasirodys trumpai.

Šokančios tarpukario modernizmo architektūros vizijos autorius – milžinišką patirtį europinio masto renginiuose sukaupęs britų režisierius Chrisas Baldwinas. Aprašytasis renginio fragmentas atspindi pagrindinę "Kaunas – Europos kultūros sostinė" atidarymo idėją: paversti miestą žaidimų aikštele, kurią tyrinėdami kauniečiai ir jų svečiai susipažins su visa 2022-ųjų programa ir jos temomis.

Simboliai: tūriniai pagrindinių Kauno modernizmo architektūros pastatų eskizai virto įspūdingais kostiumais. / M. Plepio nuotr.

Nuo P.Picasso iki Kauno

Pirmoji mintis, kilusi A.Jacovskytei, kai jos paprašė aprengti šokėjus Kauno tarpukario modernizmo pastatais-kostiumais – 1917-aisiais Pablo Picasso kurti kostiumai baletui „Paradas“.

„Aš prisiminiau P.Picasso dėl to, kad esu mačiusi šitą baletą. Buvo 1974-ieji, mūsų naujo Operos ir baleto teatro pastato atidarymas. Joffrey baletas iš Niujorko atvežė būtent „Paradą“. (Neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti – tais laikais!) Prisimenu, šokėjas, kuris dėvėjo patį didžiausią pastatą-kostiumą, scenoje beveik nešoko – tik praeidavo, bet ir to užteko – netikėtas efektas, didžiulis įspūdis“, – pasakoja A.Jacovskytė.

Aš seniai pastebėjau: tame, kas vyksta Kaune, – tekstilės bienalėse, parodose, spektakliuose, yra gyvybės.

Ji prisipažįsta, iš pradžių turėjusi kitokią idėją nei dabartinis išpildymas – įsivaizdavau atitinkančius laikmetį kostiumus su pridėtais atpažįstamais pastatų fragmentais, tam tikromis detalėmis. Vėliau, pasitarusios su režisieriumi, A.Jacovskytė ir J.Skuratova nupiešė tūrinius pastatų eskizus, kuriuos pagamino Kauno valstybinio lėlių teatro butaforės Jolanta Gipienė ir Žaneta Jakštienė.

„Kūrybos procese idėjos keičiasi. Gali prifantazuoti visko, tačiau turi suprasti, kad tai reikės išpildyti medžiagoje, paversti idėją kūnu. Vėliau, jau dirbdamos kartu su kostiumus gaminusiomis merginomis – kūrybingomis, gerai išmanančiomis medžiagų galimybes – tarėmės, išklausėme jų siūlymus“, – bendradarbiavimo užkulisius atskleidžia J.Skuratova.

Kurti kartu smagiau

Kauno modernizmo pastatus atvaizduojančių kostiumų kūrimas – ne pirmas A.Jacovskytės ir J.Skuratovos bendras darbas. Kartu jos kūrė kostiumus ir lėles Oskaro Koršunovo spektakliui „Mūsų klasė“. Abi menininkės teigia, kad kartu dirbti ir smagiau, ir lengviau.

„Teatro dailininkai negali būti individualistai – tai bendras darbas, turi derintis prie režisieriaus, kurio žodis ir galutinė vizija yra svarbiausi. Dirbdamos kartu su Julija mes nuolatos tariamės, siūlome viena kitai tam tikrų sprendimų, o tose diskusijose dažnai gimsta kažkas trečia – tai, apie ką nebuvome pagalvojusi nė viena“, – teigia A.Jacovskytė.

Vienas esminių aspektų kuriant kostiumus – juos dėvėsiantys žmonės. Menininkės smagiai prisimena susitikimą su tarptautine „Auros“ šokėjų trupe: teko pastatus derinti pagal jų ūgį – Prisikėlimo bažnyčia tapo aukšta mergina, o Centrinio pašto pastatas išdalytas trims šokėjams. Beje, pasak menininkių, kostiumo būtini akcentai – galvos apdangalas ir atitinkama avalynė. Šokantys Kauno modernizmo pastatai dėvės laikmetį atitinkančius katiliukus ir avės sunkiais auliniais batais.

„Mums tie batai taip patiko, – prisipažįsta J.Skuratova, – kad nupirkau porą ir savo dukrai.“

Kauno modernizmo pastatus vaizduojantys kostiumai – tik dalis Didžiojo atidarymo programos scenografijos. Atidarymo metu scenoje matysime šimtus atlikėjų – choristų, jaunųjų poetų, orkestro muzikantų, solistų. Jiems kostiumus kuria Auksinio scenos kryžiaus laureatė, garsi Lietuvos dizainerė Sandra Straukaitė.

Vilniečių šaknys – Kaune

Didžiojo "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" atidarymo renginio metu žiūrovų laukia pažintis su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų darbais (muziką kuria kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas – Modestas Pitrėnas), pasaulinio masto menininkais, tokiais kaip prancūzas Olivier Grossetête. Vis dėlto gana simboliška, kad muzikinį kūrinį atidarymo metu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliks choras „Vilnius“. Taip 2009-ųjų Europos kultūros sostinė tarsi perduoda estafetę Kaunui.

Pasak A.Jacovskytės ir J.Skuratovos, kultūrą ir meną priskirti vienam kuriam nors miestui būtų neteisinga.

Simboliai: tūriniai pagrindinių Kauno modernizmo architektūros pastatų eskizai virto įspūdingais kostiumais. / M. Plepio nuotr.

„Aš seniai pastebėjau: tame, kas vyksta Kaune, – tekstilės bienalėse, parodose, spektakliuose, yra gyvybės. Na, o Europos kultūros sostinės metų programa, kuriama jaunų žmonių, turinčių puikią orientaciją, kas vyksta meno pasaulyje, šviežią požiūrį į šiuolaikinį meną, yra tikrai įspūdinga“, – sako A.Jacovskytė.

Tiek A.Jacovskytės, tiek J.Skuratovos tėvai ir seneliai yra kilę iš Kauno. Iš paauglystės metų A.Jacovskytė prisimena savo vizitus su tėvu į Kauną, lankant buvusius kaimynus, vietas, kuriose šis užaugo, pasakojimus apie tėvo kartu su draugu turėtą balandinę.

„Vis dėlto sovietmečiu Kaunas – jo atmosfera, žmonės – man buvo svetimas. Kai kas buvo teigiamo, pavyzdžiui, tam tikros tradicijos, išlikusios nuo prieškario, bet kartu – ir pernelyg konservatyvaus“, – prisimena A.Jacovskytė.

Pasak jos, šiandienio Kauno su anuomečiu jau negalima lyginti. J.Skuratova, kuri dirbdama keliauja po įvairiausius miestus ir susipažįsta su skirtingų teatrų trupėmis, teigia, kad Nacionalinis Kauno dramos teatras yra viena iš geriausių vietų kurti – tiek dėl paties teatro architektūros, tiek dėl ten dirbančių žmonių. Su šia nuomone sutinka ir A.Jacovskytė.

Beje, Kauno modernistinius pastatus vaizduojantys kostiumai – ne pirmas J.Skuratovos darbas Europos kultūros sostinės programai Lietuvoje. 2008-aisiais ji kūrė kostiumus Claudio Monteverdi spektakliams „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“, kurie buvo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projekto „Baroko dialogai“ dalis. Už šį darbą menininkė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Menas, kuris augina

2022-aisiais Kaune lankysis ir savo darbus pristatys performatyvaus meno pionierė Marina Abramovič, šiuolaikinio meno genijus Williamas Kentridge‘as, pasaulinis teatro inovatorius Robertas Wilsonas, aktyvistė ir menininkė Yoko Ono. Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ sudarytoja ir prodiuserė – Ana Kočegarova. Pasaulinio garso vardų savo istorijoje trokšta turėti garsiausios pasaulio kultūros institucijos. Na, o susipažinimas su tokio lygio menu gali kilstelėti ir plačiosios visuomenės suvokimą apie meną.

„Neseniai knygoje apie P.Picasso perskaičiau, kad „Parado“ premjera Paryžiuje sukėlė tikrą skandalą. Juk iš baleto publika tikisi „Gulbių ežero“ ar panašios muzikos ir scenografijos – žmonės išėjo nesibaigus spektakliui, garsiai reiškė savo pasipiktinimą. Žinote, kokie emocingi prancūzai! Ir tik vėliau – Niujorke, Londone – baletas sulaukė pasisekimo“, – pasakoja A.Jacovskytė.

J.Skuratova antrina kolegei ir primena, kad meninį skonį ugdo skirtingos kultūrinės patirtys. Būtent dėl to, jos teigimu, yra smagu dirbti teatre – susiduri su vis kitokia medžiaga, nauja patirtimi. Menininkės sutinka – Kauno modernistinių pastatų-kostiumų idėjos realizavimas buvo iššūkis, kai dirbti – ypač įdomu.

2022-aisiais Kaune kultūros išvengti nepavyks. Europos kultūros sostinės programos centrinė ašis – „Šiuolaikinio Kauno mito trilogija“, kurios idėjos autorius – Rytis Zemkauskas. Pirmasis trilogijos veiksmas, prie kurio dirba kone 20 prodiuserių komanda, – jau visai netrukus, sausio 19–23 d.