Pokalbis su L.Navardauskiene – apie mažuosius kauniečius, besimokančius šokio plastikos, ir apie didėjančią tėvų įtaką mažųjų šokėjų karjerai.

– Kaip prasidėjo jūsų karjera? Ar vaikystėje visada svajojote būti tuo, kuo dabar esate?

– Vaikystėje lankiau meninę gimnastiką, vėliau, nutraukus savo, kaip sportininkės, karjerą, buvau pakviesta į šokio teatrą "Aura". Iš pradžių man buvo labai keista, daugelis judesių buvo ne tokie, prie kokių aš buvau pratusi. Tačiau, norėdama pateisinti visus savo vadovės lūkesčius, susidorojau su užduotimis, na, ir laikui bėgant šokti šiame teatre ėmė vis labiau patikti. Studijavau vadybą ir tuo pačiu metu šokau šokio teatre "Aura". Susiklostė tokios aplinkybės, kad savo magistro darbo temoje rašiau apie tokio tipo įstaigos, kokia yra ši mokykla, įkūrimą. Pagauta jauntviško entuziazmo nusprendžiau, kad reikėtų ir praktiškai įgyvendinti tokią idėją, nes tuo metu Kaune nebuvo mokyklos, kur būtų dėstomas šiuolaikinis ir klasikinis šokis. Taip ir įsikūrė tokia mokykla. Na, o vaikystėje niekada negalvojau, kad būsiu mokytoja, su šokiais savo ateities taip pat nesiejau, tačiau nutiko taip, kad susijungė dvi kryptys – mano pomėgis šokti su mano studijomis.

– Kas jums sunkiausia šiame darbe, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, o kas džiugina?

– Džiugina vaikų pasiekimai, labai džiaugiuosi savo darbuotojų kolektyvu, mokytojais, kurie tikrai yra entuziastingi, visada turi naujų idėjų. Labai malonu, kai buvę mokiniai grįžta ir pasiūlo rengti bendrus projektus. Smagu, kad baigus mokyklą bendravimas nenutrūksta – buvę šokėjai apsilanko mokyklos koncertuose, atvyksta pasisvečiuoti į mokyklą. Dabartiniai mokiniai taip pat labai gabūs, motyvuoti, siekiantys rezultato. Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad visa tai labai džiugina.

Labai daug mokinių ateina, kurie žino, jog reikės daug pastangų ir darbo, tad tai labai džiugina.

– Iš kur atėję jūsų mokyklos pedagogai, ar visi yra buvę šokėjai?

– Šiuolaikinį šokį dėsto "Auros" buvę šokėjai, klasikinį – esami ar buvę Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai. Tai žmonės, išbandę profesionaliąją sceną. Žinoma, mažesniems vaikams pamokas veda ir mokytojai, nes ten šokio specifika visai kitokia.

– Ar daug vaikų po pirmųjų repeticijų neišsigąsta krūvio ir tęsia šokio pamokas?

– Pasakyčiau taip: pas mus tarsi vyksta natūrali atranka. Klasėje pas mus paprastai yra 20 mokinių, būna, kad mokyklą iš tų  20 baigia trys, būna – kad devyni. Kai kurie vaikai tiesiog nespėja derinti mokslų su šokio pamokomis. Kiti tiesiog pasirenka kitokią kryptį ir apsisprendžia, kad labiau nori, pavyzdžiui, piešti ar lankyti krepšinį. Krūvis yra tikrai nemažas ir reikia daug noro bei pastangų, kad viską suspėtum. Tačiau didelė dalis vaikų yra tikrai gabūs, neapsiriboja viena veikla – šokiais.

– Kaip motyvuojami vaikai, kai jie paauglystėje maištaudami ima nebenorėti dirbti, nors pedagogai mato puikius duomenis?

– Kalbamės. Labai daug kalbamės su vaikais, su visa grupe, ką jie norėtų veikti. Kalbamės ir sų jų tėveliais. Žinoma, jeigu vaikas tikrai nebenori šokti, niekaip jo ir nepriversime. Jis pats turi to norėti. Būna, kad kartais vaikas turi galbūt ne tokius idealius duomenis, tačiau vis tiek savo užsispyrimu, pastangomis kartais pasiekia daugiau negu tas, kuris turi visus duomenis.

– Jūsų mokykloje šokio meno mokosi nemažai vaikų, taip pat ir suaugusiųjų. Vis dėlto šiandien su vaikais dirbti yra gana sudėtinga. Ar jūsų komanda tai pajaučia? O gal kaip tik lengviau su jais dirbti?

– Yra visokių vaikų. Kartais su vaikų tėveliais susitarti yra daug sunkiau nei su vaikais. Dabar žmonės labai gerai žino, ko nori, yra reiklūs. Taupo tiek savo laiką, tiek vaikų, ir jie aiškiai žino, kiek laiko gali skirti vienai ar kitai veiklai. Kita vertus, tai tikrai nėra blogai – tėvai rūpinasi savo vaikais. Metai bėga, viskas keičiasi, tiek patys vaikai, tiek jų tėveliai, tai yra natūralu. Labai smagu matyti, kad dabar vis daugiau tėvelių, o ne tik mamos, atveda savo dukras į mokyklą, laukia jų. Ankščiau beveik vien mamos atvesdavo vaikus, o dabar jau ir tėveliai pradėjo rūpintis vaikų lavinimu. Kalbant apie vaikus, šiais laikais jie tikrai yra drąsesni. Tokių vaikų mums ir reikia, juk šokėjas visų pirma turi būti asmenybė. Reikia mokėti save pristatyti, pateikti, būti edukuotam, neužtenka vien gerai šokti. Reikia charizmos.

Kartais su vaikų tėveliais susitarti yra daug sunkiau nei su vaikais.

– Kaip apibūdintumete charizmatišką šokėją?

– Na, čia jau ji arba yra, arba nėra. Tai tikrai nėra fiziniai duomenys. Tai bioenergetika, kažkoks vidinis švytėjimas. Būna kartais, kad šokėjų grupė šoka scenoje, visi šoka vienodai, techniškai tobulai, o vis tiek kažkodėl norisi žiūrėti tik į kažkurį vieną žmogų, nes jis prikausto dėmesį, paskleidžia kažkokią bioenergetiką.

– Jūsų vadovaujama mokykla gana glaudžiai bendradarbiauja su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru (KVMT) ir šiuolaikinio šokio teatru "Aura". Kaip sekasi dirbti kartu?

– Svarbu rasti tokias veiklos kryptis, kurios naudingos abiem pusėms. Dažniausiai tai būna kažkokie bendri projektai, kurie yra įdomūs ir mūsų mokiniams, ir jiems. Su KVMT mūsų bendradarbiavimas yra toks, kad mūsų mokyklos mokiniai jau daug metų šoka spektaklyje vaikams "Sniego karalienė", taip pat dar keliuose spektakliuose. Kasmet pavasarį KVMT organizuojame mokyklos baigiamąjį koncertą, skirtą miesto visuomenei. Visa bendruomenė yra kviečiama ateiti pažiūrėti, ką tais metais mes nuveikėme, ką sukūrėme. Su šokio teatru "Aura" dažniausiai būna įvairių projektų, bet nebūtinai kasmet. Bendradarbiaujame ir su Kauno valstybiniu lėlių teatru – mūsų auklėtiniai šoka spektakliuose. Labai džiaugiamės, kad turime galimybių vaikams parodyti profesionaliąją sceną, supažindinti su profesionaliais šokėjais. Be abejo, kuriame bendras programas ir su Nacionaline M.K.Čiurliono menų mokykla, baleto skyriumi. Turime bendrus projektus, repetuojame atskirai, vėliau – visi kartu. Tokia bendra veikla su kitomis mokyklomis yra labai naudinga mūsų mokiniams – jie pamato, kur dar turi tobulėti. Naudinga dar ir ta prasme, kad, susijungus su kitu kolektyvu, reikia mokėti greitai prisitaikyti – taip vaikai tarsi ruošiami gyvenimui. Juk bet kokioje veikloje ar darbe reikia mokėti greitai perimti žinias, daryti viską čia ir dabar. Tad vaikams tokios patirtys labai naudingos.

– Ar visada buvę mokiniai tampa profesionaliais šokėjais?

– Jie gali būti kuo tik nori. Vaikas gali užaugti tiesiog labai puikiu, geru žmogumi, o gali tapti ir šokėju. Tik nuo paties vaiko priklauso, kokia kryptimi jis keliaus ir ką pasirinks.

– Kaip vyksta mokinių atranka į choreografijos mokyklą?

– Yra tokios dvi kryptys – meninės saviraiškos programa ir formalųjį švietimą papildančios programos. Meninės saviraiškos programa yra tokia, kurią pasirenka vaikai, labiau norintys šokti dėl savęs, savo malonumui, nesiekiant meistriškumo, o formalųjį švietimą papildančios programos trunka septynerius metus. Ją sudaro klasikinio, šiuolaikinio ir pasaulio tautų istorinio šokio programos. Ją renkasi vaikai, kurie tarsi norėtų siekti profesionalios šokėjo karjeros. Atrinkdami vaikus į mėgėjų programas patikriname jų motyvaciją, kūno sudėjimą, o į profesionalią programą – žiūrime jų fizinius duomenis, lankstumą, šoklumą, čia atranka jau griežtesnė.

– Ne paslaptis, kad didelė dalis šokio mokyklų jaučia vaikinų deficitą savo kolektyve. Ar ir jūs tą patį galėtumėte pasakyti apie savo mokyklą, o gal pas jus vaikinų, besimokančių šokti, netrūksta?

– Berniukų yra labai mažai. Pirmokų berniukų dabar yra trys, vyresnėse klasėse visai neturime. Būna, pradeda lankyti, o vyresnėse klasėse meta. Mūsų visuomenėje šokis dar nėra tai, ką berniukas turėtų veikti gyvenime, čia veikia stereotipai. Jeigu tėvai palaiko savo sūnų, tai didesnė tikimybė, kad jis ir toliau šoks, bet jeigu mama pritaria, kad šoktų, o tėtis – ne, greičiausiai berniukas nebešoks.