Sausio 9 dieną žiūrovai turėjo galimybę pamatyti, kaip veikia DI ir žmogaus kūrybinis bendradarbiavimas, o kartu pasinerti į moralines ir egzistencines dilemas, kurios staiga pasirodo, kai į teatrinę kūrybą įsiterpia nežmogiškos prigimties būtybė, neapibrėžiamas partneris, kartu savas ir svetimas, elementarus ir mistiškas.

Spektaklis „Frankenšteino kompleksas“ yra tarptautinės koprodukcijos rezultatas, jame vaidina du latvių ir du NKDT aktoriai, bendraujantys anglų kalba, nes tai kalba, kuria jie gali susišnekėti su DI sistema ir tarpusavyje, žiūrovams taip pat siūlomi lietuviški surtitrai.

Sukurti iliuziją

Spektaklis kuria dramaturginę intrigą ne vien dėl savo neįprastų kūrybinių metodų, panaudodamas prie neaprėpiamų internetinių duomenų šaltinių prijungtą, nuolatos besimokančią, vis geriau mus pačius pažįstančią ir imituojančią bei labai greitą ir efektyvią kūrybinę mašiną. Svarbiau, kad jame paliečiamos retai teatre analizuojamos temos ir sukonstruojamas sukrečiantis mūsų pačių – žmonijos – kolektyvinis portretas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Pirmiausia DI priverčia mus iš naujo užduoti klausimą: kas yra kūrybiškumas? Ar jis būdingas tik žmogui, ar mašinos irgi geba būti kūrybingos ir iš ko jos to semiasi? Komentuodamas kūrybinį procesą dramaturgas K. Krūmiņš teigė, kad darbas su GPT-3 programa priminė pokalbius IRC (Internet Relay Chat) platformoje.

„Tai man priminė senus laikus, kai žmonės šnekučiavosi IRC pokalbių platformose. Įeini į pokalbį, o priešais – kažkoks nepažįstamasis. Jūs jo nepažįstate, jis – jūsų, tiesiog pradedate kalbėti. Vienintelis skirtumas yra žinojimas, kad šioje pokalbių platformoje nepažįstamasis nėra tikras žmogus. Bet jei atvirai, jei šis pokalbių robotas patektų į tikrą IRC pokalbių kambarį, būtų sunku atskirti, kuris iš visų tikrų nepažįstamų žmonių yra netikras. Kita vertus, darbas su programa buvo tarsi darbas su studentu. Daviau jam užduotis, jam kažkas nepavykdavo arba pavykdavo, bandžiau analizuoti jo darbus ir komentavau, tikėdamasis, kad jis iš to pasimokys. Pradėjau geriau suprasti, kaip jis supranta užduotis, kitaip tariant, kaip turėčiau programuoti mašiną. Mentoriaus darbo dalis yra ta, kad jis turi rasti, kaip pasikalbėti su savo mokiniu, kad pasiektų geresnių rezultatų. Būdamas Latvijos kultūros akademijos dėstytoju mačiau šimtus, o gal net tūkstančius blogų etiudų, pasiūlymų, idėjų, nesėkmių ir laimėjimų. Su DI buvo panašiai. Žinoma, į DI „egzaminą“ teatro spektaklio pavidalu stengiausi įtraukti geriausiai pavykusius rezultatus, nors kartais jo tekstų skaitymas prilygo knaisiojimuisi šiukšlėse“, – kalbėjo dramaturgas ir aktorius Kārlis Krūmiņš.

Pasak dramaturgo, DI mašinos veikimas taip pat priminė teatrą, pvz., pokalbių robotas gali priminti ir aktorių – abu bando sukurti tikro personažo iliuziją – ir teatrą apskritai, nes kuria tikrovės iliuziją, bando rasti chaose kažkokią tvarką ir savo egzistencijos prasmę.

D. Stankevičiaus nuotr.

Technologinis veidrodis

Režisierius V. Sīlis komentuodamas spektaklį akcentavo moralinius klausimus ir dviprasmybes, kurios ryškios spektaklyje: „Šis spektaklis pareikalavo gana skrupulingo darbo, kad būtų galima patekti į dar gerai nežinomą teritoriją. Vadovavomės vienu svarbiu orientyru – kiekvienai DI parašytai eilutei suteikti kuo daugiau širdies šilumos ir žmogiškumo. Nežiūrėjome formaliai ar ironiškai, norėjome būti nuoširdūs, kad šis spektaklis pavyktų. Mes neretai įsivaizduojame, kad galėtume sukurti kažką, kas būtų geriau už mus, bet tie, kurie kuria šias programas, yra tie patys ydingi žmonės. Sukūrus geresnį gyvenimą, visada atsiranda nenumatytų pasekmių, kurių negalėjome tikėtis. Niekas negalėjo nuspėti, kad naudojant sintetinius audinius ir skalbiant juos skalbyklėse, vandenynai bus užteršti mikroplastiku, tačiau būtent taip nutiko. Mums labai gerai sekasi išradinėti, kurti ir pildyti savo norus, – tai yra buvimo žmogumi dalis. Negalime sustabdyti tobulėjimo visose gyvenimo srityse, tačiau visada yra tam tikrų trūkumų. Šis DI nėra kažkas protingesnis už mus, nėra koks nors išmintingas orakulas, tačiau, kadangi jis naudoja tiek daug informacijos, kad sukurtų savo tekstus, jis atspindi žmones, kas mes esame. Kartais veidrodis mums atsuka vaizdą, kuris nėra pats maloniausias.“

Veidrodžio atspindžio principą akcentavo ir aktorė Inga Tropa: „Manau, kad nereikia bijoti DI. Kartais mes patys nežinome, kas esame, kokios yra mūsų mintys ir kokie mūsų jausmai. DI sukūrėme mes patys ir jis naudoja tas mintis ir tuos jausmus, kokius mes jam suteikėme. Žinoma, yra daugybė minčių ir jausmų, kurie parodo mūsų pačių veidrodžio atspindį. Ir šiame veidrodyje mes galime matyti vienas kitą ir save, manau tai yra labiausiai bauginantis dalykas.“

D. Stankevičiaus nuotr.

Aktorius Deividas Breivė akcentavo, kad šio spektaklio išskirtinumas, jog pjesė neturi linijinės istorijos: „Nėra vienos ilgos istorijos, kurioje būtų galima pamatyti temą, bet man, aktoriui, ji yra apie tai, ką reiškia būti žmogumi arba aktoriumi, bet ne žmogaus sukurtame pasaulyje. Esame įpratę, kad dramaturgas yra žmogus ir taip buvo visą dramaturgijos istoriją. Dabar mes įžengėme į laiką, kada didžioji kūrinio dalis yra parašyta DI. Man atrodo, šis spektaklis būtent ir yra apie mašinų, DI santykį su žmogumi, ir ką gali šios dvi būtybės sukurti kartu.“

Teatro meno vadovo Edgaro Klivio manymu estetine prasme spektaklis buvo iššūkis visiems jo kūrėjams, nes reikėjo rasti raktą labai specifinei algoritminei poetikai: „Aktoriams labiau pratusiems prie nuosekliai vystomo vaidmens reikėjo rasti santykį su labai fragmentiškais, kintančiais ir neapibrėžtais literatūriniais personažas, už kurių nėra jokios žmogiškos sielos (autoriaus, dramaturgo, Shakespeare‘o), o tik šiurpi skaitmeninė begalybė. Kita vertus, GPT-3 sugeneruota dramaturgija buvo stebėtinai panaši į absurdo literatūrą, priminė postdraminio teatro logiką ir postmodernistinę estetiką, jungiančią J.-P. Sartre‘o dramų situacijas su siaubo filmų siužetais. Dar daugiau – dirbtinis intelektas pasirodė turintis ir jam/jai rūpimas temas, polinkius, interesus ir net savo obsesijas, kurias jis/ji išsigrynino iš to milžiniško žmonijos archyvo, vadinamo internetu. Ir svarbiausia tarp šių obsesijų, deja, pasirodė esanti mirtis. Todėl spektaklis – tikrai ne nekaltas technologinis žaisliukas ir pasibaigus jam norisi pabūti vienam ir pažiūrėti į vieną tašką arba į naktinį dangų“.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklio režisierius V. Sīlis Nacionaliniame Kauno dramos teatre kuria antrąjį kartą – 2015 m. jis režisavo spektaklį „Miškinis“. Premjeros kostiumų dailininkas ir scenografijos autorius Uģis Bērziņš (2015 m. nominuotas „Auksinam scenos kryžiui“ už spektaklio „Miškinis“ dekoraciją), muziką, pasitelkdamas DI, komponavo Arvīds Saulītis, šviesos menininkas Lauris Johansons. Vaidina latvių aktoriai Inga Tropa ir Kārlis Reijers ir NKDT aktoriai Deividas Breivė bei Vaidas Maršalka.

Spektaklį remia Latvijos valstybinis kultūros rėmimo fondas, Lietuvos kultūros ministerija. Artimiausi rodymai – vasario mėnesį Rygoje, kovą – Kaune ir Rygoje.