Klouniškos dvasingumo paieškos

Pasak kūrybinės komandos – režisieriaus Žilvino Beniušio, pjesės bendraautorio Raulio Barranco ir aktorės Indrės Lencevičiūtės, spektaklis, visų pirma, pasakoja apie žmogaus troškimą būti absoliučiai laisvam.

„Susiduriame su dviem idėjomis. Pirmoji – perėjimas į totalios laisvės būseną, išsilaisvinus nuo visko, kas yra žmogiška. Antroji – virsmas laisvam, priėmus savo žmogiškumą, netobulumus ir trūkumus. Klounė Lelija spektaklyje tampa dvasingumo mokytoja, rengiančia mokymus, kokie šiuo metu labai madingi populiariojoje kultūroje. Tikriausiai kiekvienas esame matę įvairius guru, siūlančius išmokti tapti laimingiems, sėkmės lydimiems, laisviems ir mylimiems. Tad klausiame – ar žmogus, kuris skelbiasi dvasiniu mokytoju, iš tikrųjų yra toks jau laisvas ir sėkmės lydimas? O gal jis tik įsivaizduoja toks esąs? Kada apskritai galime sakyti, kad esame visiškai laisvi? – idėją nusakė Ž.Beniušis. – Šis spektaklis yra tam tikra dvasinės rinkodaros parodija. Kartu svarstome, kodėl žmonės užsiima tokia veikla. Kas iš tikrųjų yra laimė ir sėkmė?“

Mąstydami apie klounus, dažniausiai įsivaizduojame primityviai juokaujančius, per didelius batus avinčius kvailelius. Tačiau, pasak pašnekovų, šiuolaikinei klounadai būdingos rimtesnės temos ir artimesnis santykis su žiūrovais. Todėl spektaklyje komedija susipins su tragedija, o apie rimtus ar net graudžius dalykus bus kalbama lengvai, bet paliečiant sielos gelmes.

„Tradicinė, klasikinė klounada susiformavo prieš kelis šimtmečius, išpopuliarėjus cirkui. Tad tradiciniams klounams būdingas ryškus, visur atpažįstamas makiažas, išraiškingi kostiumai. Paradoksalu, bet šiuolaikinė klounada skaičiuoja kur kas ilgesnę istoriją. Šiuolaikinių klounų protėviu galėtume laikyti kvailio personažą, sutinkamą dar senovės Egipto, šumerų ir indėnų civilizacijose. Vėliau šį personažą atgaivino tokie šiuolaikinės klounados dėstytojai, kaip prancūzas Jacques'as Lecoqas, – pasakoja Ž.Beniušis. – Šiuolaikinė klounada pasižymi tuo, kad joje mažiau grimo, viskas vyksta natūraliau, o santykis su žiūrovu yra kur kas stipresnis ir artimesnis. Klasikinėje klounadoje įprasti iš anksto paruošti numeriai, nepaisantys žiūrovo nuotaikos ir reakcijos. Šiuolaikinėje klounadoje labai svarbi improvizacija, vykstanti čia ir dabar, reaguojant į žiūrovą.“

Ar žmogus, kuris skelbiasi dvasiniu mokytoju, iš tikrųjų yra toks jau laisvas ir sėkmės lydimas? O gal jis tik įsivaizduoja toks esąs?

Sėkmės receptas – auditorija

Režisieriaus teigimu, pagrindinis klouno tikslas visada yra prajuokinti. Tačiau šiuolaikinėje klounadoje pasakojama platesnė istorija ir liečiamos gilesnės temos, kurios leidžia žiūrovui pajausti didesnę jausmų amplitudę.

„Mėgstame sakyti, kad raudona nosis yra mažiausia pasaulyje kaukė. Juk gyvenime mes visi tikrąjį veidą dangstome įvairiomis kaukėmis, tačiau šiuolaikinės klounados klounas stengiasi būti, kiek įmanoma, jautresnis ir atskleisti tikrąjį save“, – paaiškino jis.

Kadangi šiam žanrui ypač svarbus santykis su žiūrovu, Ž.Beniušis ir R.Barranco nusprendė spektaklį paversti improvizuotais mokymais. Taip I.Lencevičiūtės įkūnijama klounė Lelija galės į auditoriją kreiptis tiesiogiai. Tad žiūrovai veiksmo nestebės tarsi iš šono, bet į jį įsitrauks patys. Nors spektaklyje parodijuodami dvasiniai vedliai, pašnekovai tikina iš jų išsišaipyti tikrai neketinantys. Labiau siekiama suprasti, kodėl žmonės užsiima tokia veikla ir kas už to slypi – galbūt pripažinimo ar meilės troškulys?

„Visi žmonės vienokiais ar kitokiais būdais ieško tam tikro dvasingumo, vidinės ramybės ir harmonijos. Todėl manome, kad spektaklio tema bus aktuali visiems“, – tiki I.Lencevičiūtė.

Pjesės bendraautorio R.Barranco teigimu, šiuolaikinėje klounadoje itin svarbu ne tik artimai bendrauti su žiūrovais, bet ir gebėti nesislėpti ir sakyti tiesą. „Komedija, ypač klounada, yra žanras, puikiai tinkantis kalbėti apie rimtas temas. Taip yra būtent dėl to, kad joje negalima nesakyti tiesos. Todėl nesiekiame aklai šaipytis iš dvasingumą pardavinėjančių žmonių. Norime pažvelgti į jų motyvus ir suprasti, kur slypi tikroji tiesa“, – kalbėjo jis.

Pasak pašnekovų, „Lelijos laisvės mokymuose“ gausu improvizacijos, todėl kiekvienas spektaklis bus vis kitoks.

„Norime, kad žiūrovas pajustų, kad veiksmas vyksta taip, kaip vyksta, būtent dėl to, kad atėjo jis. Spektaklis neabejotinai būtų kitoks, jei bent vienas individualus žiūrovas neateitų. Auditorija yra labai svarbi kiekvieno klounados spektaklio sėkmės dalis, nes klounas gimsta iš santykio su žmonėmis, – atkreipė dėmesį Ž.Beniušis. – Žinau, kad dalis žmonių nemėgsta interaktyvių, įtraukiančių spektaklių, bet šiuo atveju nėra ko bijoti. Klounas jokiu būdu negali pasinaudoti žiūrovu, siekdamas sukurti juokingą situaciją. Atvirkščiai – žiūrovas visada yra stipresnioji pusė, nes klounas viską daro tik dėl jo. Klouną netgi palyginčiau su vaiku, norinčiu tėvams – žiūrovams – parodyti viską, ką moka geriausio. Todėl iš šiuolaikinės klounados spektaklių auditorija išeina dar labiau pasitikinti savimi, pasisėmusi gerų emocijų.“

Svarbiausia – improvizacija

Kūrybinės komandos teigimu, spektaklis nėra griežtai surežisuotas, todėl ir tikslaus teksto ar plano jame nėra.

„Aktoriai šį žanrą labai mėgsta, nes jiems paliekama daug laisvės. Režisierius tik sudaro sąlygas aktoriui atsiskleisti, o šis jau ima žaisti ir improvizuoti. Esama spektaklių, kuriuose aktorius turi veikti pagal griežtą planą, tačiau šiuo atveju viskas priklauso nuo jo sugebėjimo prisitaikyti ir reaguoti į žiūrovus čia ir dabar“, – pastebi Ž.Beniušis.

I.Lencevičiūtė ypač džiaugiasi kūrybiniu procesu. „Sakoma, kad klounui geriausias režisierius yra ne tas, kuris viską kruopščiai surežisuoja, bet tas, kuris leidžia jam atsiskleisti. Todėl darbas su Žilvinu ir Rauliu man yra tikra dovana. Nekantrauju, kada mūsų pastangas įvertins ir žiūrovai“, – kalbėjo ji.

Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Lelijos laisvės mokymai“ yra monospektaklis. Todėl I.Lencevičiūtės laukia ne vienas iššūkis. Aktorės teigimu, klounadai ypač svarbus santykis su scenos partneriu, tad dažnai klounai į sceną žengia dviese ar trise. Šiuo atveju Indrės partneriu taps žiūrovai.

Forma: projekto autoriai (iš kairės) R. Barranco, I. Lencevičiūtė ir Ž. Beniušis sako, kad šiuolaikinė klounada – idealus būdas įtraukiant žiūrovą atskleisti net sudėtingiausias temas. / R. Zakšensko nuotr.

„Sudėtinga, kai nėra scenos partnerio, į kurį galėčiau atsiremti ir privalau viską daryti viena pati. Be to, turiu elgtis taip, kad žiūrovai nesijaustų spaudžiami man kažką duoti ar už mane dirbti mano darbo. Kita vertus, betarpiškas bendravimas su auditorija yra labai smagus ir praturtinantis. Todėl tikiu, kad tiek manęs, tiek žiūrovų lauks tik geriausios emocijos“, – šypsosi ji. Ž.Beniušio teigimu, monospektakliai yra labai sudėtingi, todėl juose kokybiškai vaidinti gali tik patys profesionaliausi aktoriai.

„Džiaugiuosi dirbdamas su bene geriausia Lietuvos kloune. Esu įsitikinęs, kad tai gali būti vienas iš nedaugelio monospektaklių, kurį iš tiesų lydės sėkmė“, – sako režisierius.

Klounai – ne tik vaikams

Spektaklyje pasirodysianti klounė Lelija – nenaujas personažas. Ją I.Lencevičiūtė įkūnija ir kartu su organizacija „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ ligoninėse lankydama mažuosius ligoniukus. Šiai organizacijai priklauso ir Ž.Beniušis.

Pasak režisieriaus, būtent Gydytojų klounų dėka susibūrė būrelis žmonių, pamėgusių šiuolaikinę klounadą. Daliai jų į šį žanrą ėmus gilintis labiau, galiausiai buvo įkurtas Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras. Su šio teatro vėliava, bendradarbiaujant ir su kitais šalies teatrais, buvo sukurtas ne vienas spektaklis.

Ž.Beniušis pasakoja, kad šiuolaikinės klounados klounai itin profesionaliai ruošiami Prancūzijoje. Būtent Paryžiaus fizinio teatro mokykloje mokėsi I.Lencevičiūtė. Lietuvoje atskirų studijų būsimiems klounams kol kas nėra. Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstomos šiuolaikinės klounados paskaitos bakalauro studentams, kurios 2018 m. sėkmingai integruotos į aktorystės studijų programą.

„Šiuolaikinėje klounadoje aktorinė klouno pusė turi būti labai stipri, nes tai aktorius valdo klouną. Paleidus kvailystę iš savęs, klounas tampa kvailiu, o aktorius turi jį suvaldyti“, – atskleidė I.Lencevičiūtė.

Dažnas mitas apie klounadą – ji skirta tik vaikams. Tačiau, anot kūrybinės komandos, nemažai šio žanro spektaklių skirti būtent suaugusiesiems. Į „Lelijos laisvės mokymus“ kviečiami žiūrovai nuo keturiolikos metų. Ž.Beniušio teigimu, spektaklyje liečiamos temos yra artimesnės suaugusiems žmonėms ir paaugliams, pradedantiems atrasti savo tapatybę ir ieškoti savojo kelio.

„Spektaklis skirtas tiems, kuriems atsibodo gyvenimo rutina, kurie ieško naujo kelio, dvasingumo, siekia pokyčių. Kviečiu ateiti ir kartu pamąstyti, ką iš tikrųjų gyvenime reikia keisti., – juokiasi jis. – Esu tikras, kad šis spektaklis pakeis visų žmonių, kurie jį pažiūrės, gyvenimą. Nežinau, ar į gera, bet pakeis.“

Kas? Šiuolaikinės klounados monospektaklio „Lelijos laisvės mokymai“ premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Rugsėjo 29 d. 19 val.