Blogiukas klausėsi Chopino

Muzika Pauliaus gyvenime buvo svarbi nuo mažumės. "Mano tėtis – muzikantas. Ne profesionalas – teatre nedainavo, tačiau visą gyvenimą grojo vestuvėse, įvairiuose renginiuose. Iš tiesų beveik visą laiką būdavau tarp muzikantų, – prisimena Paulius ir tuoj prisipažįsta, kad vaikystėje su šiais žmonėmis buvo itin smagu bendrauti: – Kartais net draugus iškeisdavau į tuos dėdes, su jais būdavo labai linksma."

Lankyti muzikos mokyklą Marijampolėje devynerių Paulių paskatino jo muzikinį talentą pastebėjęs tėtis. Tiesa, čia laukė šaltas dušas... "Mokytojai pasakė, kad mano per trumpi pirštai, todėl muzikantu nebūsiu. Įstojau į saviraiškos kursą, mokiausi groti pianinu. Sekėsi visaip. Grojau džiazą, klasiką, bet itin sudėtingų programų – ne. Dar pasirinkau akordeono, paskui – garso režisūros specialybę, o nuo kokių keturiolikos pradėjau ir privačiai mokytis groti saksofonu", – įvairiapusį muzikinį išsilavinimą nupasakoja pašnekovas.

Turbūt nebuvau pats geriausias studentas, tačiau tyliai dėdavausi sau į galvą, kaip dėstytojai muzikuoja, kaip mąsto.

Nors daugumai paauglių būdinga eksperimentuoti tiek aprangos, tiek ir klausomos muzikos stiliais, Paulius – išimtis iš taisyklės. "Neklausiau nei AC/DC, nei popmuzikos grupių. Džiazas, klasika lydėjo visuomet. O kai buvau penkiolikos ar šešiolikos, turėjau tokį draugą. Jis buvo padauža, blogiukas, bet klausydavo klasikos. Pamenu, drauge su juo užsileisdavome operą, fortepijonu atliekamus Chopino kūrinius", – nedažnam jaunuoliui būdingą skonį nupasakoja vaikinas.

Paklaustas, kas šiandien dažniausiai sukasi jo grojaraštyje, pamini japonų džiazo pianistę Hiromi Ueahara. "Žavi jos muzika, talentas – ji man ypač patinka. O jei norisi kažko lengvesnio, dažnai klausau Michaelo Buble", – sako P.Bagdonas.

Scenoje – nuo trylikos

Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovai scenoje P.Bagdoną, dainuojantį G.Verdi "Makbete", galės išvysti jau netrukus. Tačiau apskritai scena Pauliui – jokia naujiena, groti įvairiuose renginiuose jis pradėjo vos trylikos. Nors galėtum pamanyti, kad po šitiek viešų pasirodymų scena P.Bagdono visiškai negąsdina, nusišypsojęs tuoj nuginčija.

"Jaudulio yra visą laiką. Netgi pastebėjau, kad jeigu jo nėra, pasirodyti pavyksta prasčiau – galbūt dingsta susitvardymas, didelis susikaupimas. Sveika baimė priverčia susiimti, pasigamina adrenalino ir dažniausiai tai išeina į naudą", – paaiškina keistą dėsningumą.

Šiandien 29-erių metų muzikantas, matęs ir daugybę jubiliejų bei vestuvių, gali papasakoti, kaip kinta lietuviškųjų švenčių tradicijos. Be pozityvios tendencijos, kad mažėja kičo, daugėja blaivių švenčių, įvardija ir kitą džiugų pokytį – augantį atvirumą naujovėms.

Pasirengimas: P.Bagdonas repetuoja Makbeto partiją, R.Vaicekauskaitė – Ledi Makbet. Domo Rimeikos nuotr.

"Per pastarąjį dešimtmetį pobūvių kultūra stipriai pasikeitė. Į juos dažniau įsilieja klasikinę muziką atliekantys muzikantai. Į šeimos šventes, vestuves vis dažniau kviečiami smuikininkai, fleitininkai, akordeonistai, netgi operos dainininkai. Kartais – ir iliuzionistai, ugnies šou meistrai. Dabar rinka diktuoja tokią spalvingą paletę – šventėse yra įvairiausių dalykų, kurių žmonės anksčiau gal net neįsivaizduodavo", – dabartinę situaciją įvertina Paulius.

Patyliukais susiurbtos žinios

Su solistu paskaičiuojame, kad muzikos mokslai gimtojoje Marijampolėje, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete bei Vytauto Didžiojo universitete truko daugiau negu trečdalį viso jo gyvenimo. Per šį laiką teko sutikti ne vieną mokytoją, kuris tapo pavyzdžiu.

"Dar iki akademijos vienas mano idealų buvo Juozas Vilkelis, kurio šiandien jau nebėra gyvo. Jis turėjo absoliučią klausą, mane labai žavėdavo, kaip jis girdi, muzikuoja. Iš tokių žmonių visuomet imdavau pavyzdį", – sako Paulius. Įpročio kiek įmanoma geriau įsisavinti visą gaunamą informaciją P.Bagdonas nepamiršo ir įstojęs į akademiją. "Turbūt nebuvau pats geriausias studentas, tačiau tyliai dėdavausi sau į galvą, kaip dėstytojai muzikuoja, kaip mąsto. Ten mano autoritetas buvo Jonas Janulevičius, taip pat specialybės dėstytojai", – prisimena studijų metus.

Itin reikšmingas jo kelyje Danielius Vėbra. "Jis ir pastebėjo mano, kaip dainininko, potencialą. Iš pradžių mokiausi muzikos didaktikos pas profesorių Petrą Bingelį, po dvejų metų šių mokslų Danielius Vėbra pasakė, kad turiu balsą, ir patarė dainuoti. Pasirinkau dainavimą kaip antrą specialybę. Taip mane kaip vokalistą Danielius Vėbra ir augino, padeda ir dabar", – gražių žodžių savo mokytojui negaili P.Bagdonas.

Nuėjau pastiprinti sveikatos, o atguliau į patalą dviem savaitėms.

Priduria, kad dainininko specialybė susideda iš daugybės aspektų, tad visi jį mokę pedagogai prisidėjo prie turimo žinių bagažo. "Dėkingas esu ir vaidybos dėstytojams, Viktorijai Streičai, teatro vyriausiajam režisieriui Kęstučiui Jakštui, dirigentui prof. Petrui Bingeliui, kuris mokė dirigavimo. Beje, besimokant magistrantūros studijose, daug žinių gavau ir iš savo kamerinio dėstytojos Ramintos Vaicekauskaitės, kuri šiuo metu atlieka Ledi Makbet partiją operoje "Makbetas". Daug išmokau į juos žiūrėdamas, jų klausydamas ir su jais bendraudamas", – vertina įgytas žinias.

Tiesa, P.Bagdonas ir pats jau yra įgijęs bakalauro laipsnį kaip pedagogas. Paklaustas, kokie bruožai būtini, kad galėtum vadintis mokytoju iš didžiosios raidės, susimąsto. "Pirmiausia turbūt reikia mylėti tuos žmones, kuriuos mokai, ir mokėti prie jų teisingai prieiti. Gali skęsti muzikoje, bandyti ją perteikti kitiems, bet jei nemokėsi bendrauti su vaikais ar studentais, gali nieko nepavykti. Geras muzikantas nebūtinai bus geras pedagogas. Dirbant su žmonėmis reikia išmanyti ir psichologiją", – muzikos pedagogo profesijos subtilybes aiškina Paulius.

Poilsis su plaktuku rankose

Pasidomiu, ar augant muzikantui neteko sulaukti kandesnių replikų iš bendraamžių, kad, užuot kieme spardęs kamuolį, varto natas. Paulius prisimena, kad anuomet niekuo smarkiai neišsiskyrė: "Iš šono vargu ar atrodžiau labai meniškas. Neauginau ilgų plaukų, nekūriau menininko įvaizdžio – visada buvau paprastas vaikas."

Vis dėlto kai kuo iš bendraamžių išsiskyrė: jo niekada netraukė populiarios komandinės sporto šakos. "Niekada nesupratau, kodėl bendraamžiai žaidžia futbolą ar krepšinį, arba žiūri tarp paauglių madingus filmus, serialus. Aš nulįsdavau į rūsį, kuriame buvo aparatūra, ir grodavau. Tačiau dėl skirtingų interesų su niekuo nesipykau", – prisimena.

Ir šiandien P.Bagdono kasdienybė smarkiai skiriasi nuo didžiosios daugumos. Kai pagrindinė darbo priemonė – balsas, jį tenka ypač saugoti ir puoselėti. Paprašytas atskleisti paslaptį, kaip tai daryti, įvardija keletą subtilybių: "Iš vakaro prieš pasirodymą negalima pavargti – nei fiziškai, nei nualinti balso. Taip pat svarbu prieš naktį smarkiai neprisivalgyti, nes jei sunegaluoja skrandis, automatiškai ir balsas nelaiko krūvių. Balsas, kad ir kaip netikėtai skambėtų, stipriai susijęs su skrandžiu."

O paklaustas, ar veiksmingi liaudiški balso gerinimo metodai, tokie kaip geriamas žalias kiaušinis, Paulius nusišypso: "Manau, gal tai placebas, psichologiniai dalykai. Kas kuo įtiki: vieni vengia prieš koncertus gerti pieno, kad šis neapveltų balso stygų, o kiti kaip tik jį geria siekdami pagerinti skambesį."

Visos komandos dėka išmokau daug naujų dalykų. Ir, manau, dar daug išmoksiu.

Baisiausias baubas vaikinui – peršalimo ligos, kurių ne visada pavyksta išvengti. "Štai neseniai per pertrauką tarp repeticijų teatre nusprendžiau nueiti į baseiną, pirtį. Matyt, po to dar prisikvėpavau grynu oru, kuriame gausu virusų, ir pasigavau peršalimą. Nuėjau pastiprinti sveikatos, o atguliau į patalą dviem savaitėms", – dabar jau juokiasi prisiminęs.

Pauliaus profesinė veikla reikalauja didelio susikaupimo, šiuo metu aktyviai repetuojamas ir "Makbetas", todėl laisvalaikiu renkasi fizinį darbą. "Kadangi gyvenu sodyboje, vis prireikia ką nors paremontuoti. Mėgstu ūkiškus darbus, laisvai galiu pasiimti plaktuką ir kalti vinis – man labai smagu", – nustebina. "Kai turiu galimybę, vis nueinu į baseiną – po jo jaučiuosi tarsi atsinaujinęs. Planuoju artimiausiu metu daugiau sportuoti, gal namuose, galbūt sporto klube. Svarbiausia sporto suteikiamas tonusas. Patinka ir pasivaikščioti gryname ore, iškart junti, kaip pagerėja kraujotaka, išsitiesia nugara", – vardija aktyvaus laisvalaikio prioritetus.

O štai paauglystėje guvus vaikinas netgi buvo pasiekęs ne kiekvienam įkandamų sporto rezultatų: "Nuo ankstyvos paauglystės, gal dvylikos metų, lankiau sunkiąją atletiką. Netgi tapau Marijampolės apskrities štangos spaudimo čempionu savo svorio kategorijoje. Pats tada svėriau 47,5 kg, o spaudžiau 70,5."

Ar įtemptas darbų grafikas netrukdo asmeniniam gyvenimui? Muzikanto šeimoje augęs vaikinas patikina, kad artimieji įpratę prie tokio užimtumo, todėl priekaištų nesulaukia, o štai savo šeimos kol kas nespėjo sukurti.

Vaidmuo – kaip iš dangaus

Dabartinės dienos, besiruošiant jau gruodžio 14, 15 d. vyksiančiai "Makbeto" premjerai, vis labiau įtemptos – pastaruoju metu repetuojama ir du kartus per dieną po tris valandas.

Makbeto vaidmuo gąsdina ir didžiules scenos žvaigždes, o štai Paulius nepabūgo būtent šiuo vaidmeniu debiutuoti Muzikinio teatro scenoje. Pasiteiravus, kokios emocijos ima viršų artėjant premjeros datai, solistas atsako, kad suabejoti savo sprendimo teisingumu kol kas neteko, tačiau yra nemažai svarstymų, kaip viskas pavyks. Idėjos, kuo galėtų pagerinti savo būsimą pasirodymą scenoje, pasak Pauliaus, dažniausiai jį aplanko prieš miegą, jau gulint lovoje.

Domo Rimeikos nuotr.

Paklaustas, kuo "Makbeto" istorija aktuali šiandienos kontekste, solistas įvardija ne visuomet pozityvią aplinkinių įtaką. "Žinoma, spektakliuose viskas vaizduojama hiperbolizuotai, tačiau ir gyvenime būna situacijų, kai, pasidavus blogai įtakai, ilgainiui gali būti perauklėtas", – svarsto jis.

Beje, įspūdingas Makbeto vaidmuo į P.Bagdono kūrybinį gyvenimą atkeliavo gan nelauktai. "Prisipažinsiu, apie Makbetą tikrai dar nesvajojau, jis man nukrito lyg iš dangaus. Prasidėjo sezonas, teatro vadovas buvo mane girdėjęs egzaminuose, kur kaip tik atlikau Makbeto ariją. Pasiūlė, sutikau. Iš pradžių buvau stažuotojas, antros sudėties pagalbininkas, o paskui šią partiją gan greitai sulipinau", – apie reikšmingą karjeros įvykį pasakoja Paulius.

"Džiaugiuosi, kad atsirado tokia galimybė. Pavyko atrasti gerą santykį su režisieriumi – profesoriumi Gintautu Želviu. Apskritai, visos komandos dėka išmokau daug naujų dalykų. Ir, manau, dar daug išmoksiu", – šypsosi svarbaus debiuto laukiantis vaikinas.

Džiaugiasi esamuoju laiku

P.Bagdonas pasidalija ir komišku nesusipratimu, nutikusiu pačioje pasiruošimo būsimam spektakliui pradžioje. "Buvo tokia anekdotinė situacija. Pamenu, rugsėjo pradžioje ateinu į teatro administraciją, ten buvo ir teatro vadovas, dirigentas. Parodo man tokią didelę, storą knygą – klavyrą. Pasakė, kad trečią valandą bus atspausdintas, galėsiu pasiimti ir pradėti mokytis žodžius. Supratau, kad tokio storio knyga bus visos operos klavyras, pamaniau – išsirinksiu savo numerius ir eisiu mokytis. Tačiau vartau puslapius, o ten visur – vien Makbetas. Iš pradžių pamaniau, kad gal per klaidą atspausdino keletą egzempliorių, tačiau pasirodė, kad ne", – juokiasi pagrindiniam vaidmeniui besiruošiantis solistas.

Pasiteiravus, ar yra vaidmenų, apie kuriuos pasvajotų, pamini P.Čaikovskio Eugenijų Oneginą, taip pat vaidmenis G.Verdi operose. "Šis kompozitorius man labai artimas, patinka jo kūrinių klasikinė harmonija, aiški melodija", – sako solistas.

Vis dėlto konkrečių svajonių apie vaidmenis ar garsiausius užsienio teatrus Paulius tikina pernelyg neįsikimbantis. "Neatmetu galimybės ateityje savo jėgas išbandyti ir užsienyje, norėčiau to. Tačiau svarbiausia – žmonės, su kuriais dirbi. Juk ir "La Scaloje" dainuoti būtų didžiulė garbė, tačiau galbūt ten gerai nesijausčiau. O štai Muzikiniame teatre viskas taip džiugina", – vertina dabartinį savo gyvenimo etapą P.Bagdonas.