Lapkričio 5-ąją Kauno paveikslų galerijoje pradės veikti jos kuruojama tarptautinė paroda "MagiC Carpets Landed". Ši paroda bus vienas pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" programą.

B.Carpi de Resmini – viena iš "Kūrybiškos Europos" platformos "Stebuklingi kilimai" ("MagiC Carpets") idėjos autorių. Penkiolika Europos šalių jungianti platforma kviečia kylančius menininkus bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis kuriant reikšmingą, istorijas pasakojantį meną. Pokalbis su kuratore – apie Kaune laukiančią neeilinę parodą, Lietuvos ir Italijos sąsajas bei skirtingas bendruomenes sujungiančio meno svarbą.

– Esate "Stebuklingų kilimų" platformos koncepcijos ir pavadinimo autorė. Penkiolikos Europos šalių menininkus ir bendruomenes sujungianti platforma pradėta vystyti 2017-aisiais, kai pandemijos nebuvo nė kvapo. Šiandien, kai visas pasaulis vis dar kovoja su COVID-19 sukelta krize, tokie tarptautiniai meno projektai, sujungiantys įvairių šalių kūrėjus, ypač svarbūs. Kaip jūs pati projekto pradžioje įsivaizdavote "Stebuklingus kilimus"?

– Prieš ketverius metus "Kaunas 2022" vadovė Virginija Vitkienė manęs paprašė sugalvoti koncepciją šiam naujam "Kūrybiškos Europos" projektui. Iškart pagalvojau apie vaikystėje girdėtas pasakas, nes istorijos mums geriausiai padeda dalytis bendra patirtimi. Europos šalys turi daug bendrumų, o vienas jų – pasakos ir padavimai. Nors kiekvienos tautos pasakos skiriasi, visos jos turi tam tikrą bendrą pasakojimo giją. Tai pamatinis šios platformos taškas. Pavadinimas "Stebuklingi kilimai" nurodo ne tik į keliones po įvairias Europos šalis, bet ir siejasi su fantastiniu pasakų pasauliu. Man patinka tai, kad pasakojimai linkę vis keistis. Juk papasakojus pasaką kitam, ji šį tą praranda, bet kartu ir įgauna. Išgirdęs istoriją ir ją perpasakodamas, žmogus tam tikras jos dalis užmiršta, o kitas, paskatintas savo fantazijos, perkuria. Tai išties įdomu. Šiandien, kai susiduriame su nemažai socialinių ir politinių problemų bei iššūkių, itin svarbu ieškoti bendrų pasakojimo gijų, kurios mus sujungia. Manau, kad tokios platformos, kaip "Stebuklingi kilimai", gali padėti į socialines ir politines problemas pažvelgti iš kito požiūrio taško ir tapti atviresniems.

– Būtų įdomu daugiau išgirsti apie lapkritį Kaune vyksiančią parodą. Ją lydės specialiai sukurtas papildytos realybės gidas. O ekspozicija, pristatanti tarptautinių menininkų kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešose miesto erdvėse.

– Ši paroda bus tarsi visas ketverių metų darbo su partneriais iš penkiolikos Europos šalių rezultatas. Joje pristatomi tiek jauni, dar kylantys, tiek tarptautiniame meno lauke jau spėję pasižymėti menininkai. Paroda bus išties įdomi, nes "Stebuklingų kilimų" platformos tikslas yra darbas su vietos bendruomenėmis. Tad joje dalyvaujantiems menininkams svarbesnis ne galutinis rezultatas, bet pats procesas ir bendradarbiavimas. Dėl šios priežasties paroda bus gyva ir įtraukianti. Žiūrovų lauks ne statiški paveikslai, bet interaktyvūs performansai, instaliacijos, dirbtuvės. Parodoje dalyvauja instaliacijų, skulptūros, vaizdo ir performanso menininkai. Yra ir fotografų, kurių darbai bus įtraukiantys, leidžiantys lankytojui pasijausti proceso dalimi. Viena ukrainiečių menininkė Paveikslų galerijos pastatą interpretuos savo kūnu. Rengiant parodą visų kūrėjų prašiau savo darbus permąstyti Kauno kontekste ir juos pritaikyti vietos bendruomenei. Tad išvysime daugybę sąsajų tarp skirtingų kontekstų. Šie ryšiai nebus akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio, žiūrovas bus kviečiamas viską patirti ir apmąstyti pats.

– Kaip ir minėjote, šiai platformai ir Kaune vyksiančiai parodai ypač svarbus menininkų bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Kokie iššūkiai kyla šio proceso metu?

– Turiu pasakyti, kad darbas su bendruomenėmis yra išties sudėtingas, nes turime surasti visiems priimtiniausią sprendimą. O, pavyzdžiui, tapydamas paveikslą, menininkas teptuką tiesiog vedžioja į kairę ir dešinę – jam nereikia su niekuo tartis, diskutuoti. Tiesiogiai dirbant su bendruomenėmis svarbiausia išlaikyti tarpusavio pagarbą ir supratimą. Kuruodama šį projektą supratau, kad būtina išties įsigilinti į vietos, kurioje dirbi kontekstą. Taip bendruomenė mokosi iš menininko, o menininkas – iš bendruomenės. Man tai labai patinka.

Kaune vyksianti paroda pasakoja apie bendrą erdvę. Ši erdvė nėra kokia nors ekspozicijų salė, bet tam tikras slenkstis. Stovėdamas ant slenksčio žmogus nėra nei viduje, nei lauke – jis lieka tarp erdvių. Ši buvimo "tarp" patirtis labai svarbi parodai, nes ji pasakoja apie skirtingų šalių kontekstų sąsajas ir bendrumą. Pandemijos laikotarpiu daugumą mūsų aplankė supratimas, kad turėtume nebūtinai žvelgti į tolimiausiame krašte įsikūrusius menininkus, bet apsidairyti ir pamatyti aplink esančius žmones. Dirbdami su vietos bendruomenėmis ir menininkais bei šia patirtimi besidalydami su tarptautine meno scena, praturtiname save ir apsikeičiame skirtingais požiūrio taškais.

– Esate puikiai susipažinusi su šiuolaikinio Lietuvos meno lauku – kaip prasidėjo ši pažintis? Koks jums atrodo Lietuvos šiuolaikinis menas, lyginant su tuo, kas vyksta Romoje?

– Tiesą pasakius, mano pažintis su Lietuva prasidėjo Kaune. 2014-aisiais Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus mane pakvietė kuruoti vieno belgų menininko parodą. Tad pirmiausia susipažinau su buvusiu muziejaus direktoriumi šviesaus atminimo Osvaldu Daugeliu. Kalbant apie lietuvių ir italų meną, manau, svarbiausias yra skirtingų kontekstų ir istorijos klausimas. Man nemažai teko tyrinėti feministinį judėjimą, taip pat ir lietuviškąją jo atšaką. 2017-aisiais su poete, menotyrininke Laima Kreivyte Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje kartu rengėme parodą "M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 m. iki šių dienų". Šio proceso metu man buvo labai įdomu palyginti itališką ir lietuvišką feminizmą. Tai lyg du skirtingi periodai. Mūsų feminizmas gimė 1960-aisiais ir sutapo su Vakarų Europą bei JAV apėmusia banga. Lietuvoje, kaip ir kitose buvusio Rytų bloko valstybėse, feministės garsiau ėmė reikštis tik griuvus Sovietų Sąjungai. Įdomu tai, kad skiriasi ir būdai, kuriais kuriamas feministinis menas. Italijoje 1960-aisiais buvo populiarios labai subtilios technikos – koliažai, vaizdo menas, piešiniai. Šiandien šia tema kalbančios lietuvių menininkės yra labai ryškios, nebijančios pademonstruoti jėgos. To reikalauja šiandienis kontekstas.

– Kaip Italijoje šiandien žvelgiama į feminizmą? Ar visuomenei jis atrodo vis dar reikalingas?

– Italijoje feminizmas tapo itin populiaria tendencija, tad būti feministinių pažiūrų dabar madinga. Po #MeToo skandalų šią temą pradėjo dažnai eskaluoti žiniasklaida ir socialiniai tinklai, tad, rodos, visi tik apie tai ir šneka. Tačiau, mano nuomone, feminizmui tapus tendencija, jis prarado dalį savo esmės. Nekreipiant dėmesio į madas, manau, turėtume ir toliau garsiai šnekėti apie svarbias socialines ir politines problemas. Tai daryti stengiasi ir "Stebuklingi kilimai". Mes atkreipiame dėmesį į bendruomeninius, migrantų krizės, ekologinius klausimus.

– Būdama kuratore, itin daug dėmesio skiriate moterų menininkių darbams. Kaip manote, ar moterims kūrėjoms vis dar reikia daugiau dirbti, kad galėtų prasimušti ir tapti matomos taip pat, kaip vyrai menininkai?

– Nors feminizmas tapo mada, iš tiesų manau, kad moterims vis dar reikia dirbti dvigubai stipriau. Tai galioja tiek menininkėms, tiek kitų profesijų atstovėms. Pastebiu, kad sunkiausia toms, kurios turi šeimą, vaikų. Iš visų visuomenės grupių būtent šios moterys sulaukia mažiausiai dėmesio ir palaikymo. Jos tiesiog pasimeta tarp kitų garsiai rėkiančių grupių.

– Atslūgus karantino ribojimams, tik birželį galėjote apsilankyti Kaune, kur įvyks jūsų kuruojama paroda. Pandemija, be abejonės, trukdė ir menininkų darbą su bendruomenėmis. Ar pavyko įveikti visus iššūkius?

– Kaip ir dauguma, metus praleidome dirbdami nuotoliniu būdu. Buvo išties nemažai iššūkių. Pavyzdžiui, parodoje pasirodysiančius menininkus turėjau atrinkti nuotolinių vizitų į jų studijas būdu. Tačiau tai padėjo suprasti gyvo bendravimo svarbą. Juk kasdienių patirčių neretai nevertiname tol, kol jų iš mūsų kas nors neatima. Džiugu, kad sugebėjome susikoncentruoti, dirbti išvien ir parengti išties intriguojančią parodą.

– Italijoje esate surengusi ne vieno Lietuvos menininko parodą. Galbūt tokių planų turite ir ateičiai?

– Išties Italijos publikai esu pristačiusi nemažai profesionalių, dinamiškų lietuvių menininkų. Neabejotinai, tai darysiu ir ateityje. Galbūt tai bus "Stebuklingų kilimų" platformos arba šioje parodoje dalyvaujantys Lietuvos kūrėjai. Su jūsų šalies meno lauku kontaktuosiu dar ne kartą, tad tikiu, kad drauge atrasime ne vieną bendrą jungtį.