"Ansamblis – tai mano gyvenimas ir mano šeima", – šiai Neveronių folkloro ansamblio "Viešia" vadovės Jolantos Balnytės minčiai pritartų daugelis pakaunės saviveiklos kolektyvų vadovų.

Gyvenimo būdas

J.Balnytė įsitikinusi: etnokultūros srities darbuotojus motyvuoja ne pinigai ar kitos materialios vertybės. "Etnokultūra ir folkloras man yra gyvenimo būdas. Tai motyvuoja dirbti", – prisipažįsta šešiolika metų Ramučių kultūros centro Neveronių laisvalaikio salės folkloro ansambliui vadovaujanti J.Balnytė.

Kauno rajono folkloro ansamblių tarybos ir etninės kultūros plėtros tarybos pirmininkės, Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos narės teigimu, Kauno rajonas gali didžiuotis folkloro ansambliais. " Kitose savivaldybėse daug jų nunyko, visiškai negavus finansavimo veiklai, o pas mus daugelis šių ansamblių išsaugota. Esame folkloro ansamblių skaičiumi ir etnokultūriniu vyksmu Lietuvoje išsiskiriantis rajonas", – etnokultūros specialistė priminė, kad Kauno rajonas turi ir savo dainų šventę. Ji šiemet vyks birželio 11 d. "Būtinai dalyvausime. "Viešia" – šeimynų ansamblis, jame dainuoja trijų kartų atstovai: vaikai, tėvai ir seneliai. Turim ir kapeliją, ir penkias šokėjų poras, be to, mes visi dainuojame. Harmonizuotų liaudies dainų mūsų repertuare nėra. Mes atliekame tradicines, autentiškas liaudies dainas, giedame sutartines, – užsiminė J.Balnytė. – Dalį repertuaro dainų esame surinkę etnografinių ekspedicijų po Neveronių apylinkes metu. Nuo pavasario iki pavasario einame rėdos, metų ratu: Atvelykis, Jurginės, Joninės, Kaimynų šventė, Oninės, Gandrinės, Advento vakaras." J.Balnytė kartu su "Viešia" ir aktoriais yra sukūrusi Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio "Žemės ar moters" (pagal Juozą Tumą Vaižgantą) muzikinį apipavidalinimą.

Žemaitijos regiono šokiai

"Viešioje" dainuoja visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai. Dėl to, pašnekovės žodžiais, ansamblis dainuoja visų regionų dainas, šoka šokius. "Tiesa, smagiausi – žemaičių šokiai, sunku būtų apsieiti be jų. Koncertuodami scenoje visi vilkime autentiškus savo regiono, iš kurio esame kilę, drabužius. Negalima žmogui primesti tapatybės, suvienodinti ir visų to paties krašto kostiumais vilkėti", – įsitikinusi J.Balnytė. Pernai, pažymint etnografinių regionų metus, "Viešia" labai daug koncertavo. "Aplankėme 28 vietoves, pasakojome etnografinių regionų ypatumus. Visiems sakiau: garsinkite savo gyvenamąją vietą, savo kaimų pavadinimus, kad jie nenyktų, kad tų pavadinimų nereikėtų išbraukti. Lygiai taip pat mūsų ansambliečius skatinu, kad jie savo regionus garsintų", – pasakojo "Viešios" vadovė.

Solidžiausiu laimėjimu ji vadina tarptautiniame folkloro konkurse-festivalyje "Saulės žiedas" tradicinio dainavimo kategorijoje pelnytą pirmą vietą. "Ten varžėsi penkiolikos Europos šalių atstovai. Džiaugiamės, kad esame pastebimi ne tik Kauno rajone, bet ir už jo ribų", – gerų emocijų neslėpė pašnekovė.

J.Balnytei veiklos netrūksta: šiuo metu ji vadovauja ir Ramučių kultūros centrui, be to, Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūroje studijuoja etnologiją ir folkloristiką. "Kiekvienos pareigos duoda savitos patirtes. Vadovavimas kultūros centrui reikalauja dar glausčiau sudėlioti kitas veiklas ir darbo laiką. O mūsų ansamblis visą laiką buvo kantrus. Aš visą laiką vis ko nors prisigalvoju, o įgyvendinti juk reikia visiems kartu", – prisipažįsta "Viešios" vadovė.

Vyrai atsivedė moteris

Bene garsiausias rajono liaudies šokių kolektyvas – Garliavos sporto ir kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas "Ąžuolas". "Kodėl vyresniųjų? Todėl, kad mūsų kolektyvo nariai subrendę žmonės – nuo 30 iki 50 metų. Žodžiu, pačiame jėgų žydėjime, – šypsosi "Ąžuolo" vadovė choreografė Zita Vaškelienė. – Mūsų kolektyvas draugiškas, gyvename it viena šeima. Kolektyve daugiausia šokama šeimomis, tos šeimos jungiasi į didelę šeimą, "Ąžuolu" vadinamą."

"Ąžuolas" susibūrė prieš trylika metų kaip vaikų tautinių šokių kolektyvo "Tauškutis" tėvelių grupė. Šiam vaikų kolektyvui taip pat vadovauja Z.Vaškelienė. Pasak jos, klaidinga manyti, kad šokti vyrus visada atsiveda moterys – "Ąžuole" buvo atvirkščiai. "Pirmiausia susitarėme su vyrais, kad reikia suburti tėvelių kolektyvą. Taigi, galima sakyti, vyrai į "Ąžuolą" atsivedė moteris. Kas geresni šokėjai – vyrai ar moterys? Visaip būna. Vyrams labai nesmagu iš karto ko nors gerai nepadaryti. Dėl to stipriosios lyties atstovai kartais nesupranta, jog reikia įdėti daug darbo, kad šokis iš tiesų pavyktų puikiai, – mąstymo skirtumus pastebi choreografė. – Tiesa, tas darbas – malonus. Tai yra ir fizinė veikla, gerinanti sveikatą, padedanti šviesiau pažvelgti į savo kasdienį gyvenimą Pas mus ateina entuziastai, norintieji puoselėti liaudies šokį, saugoti tautinę kultūrą."

"Ąžuolas" nevengia iššūkių. Z.Vaškelienė gerai prisimena pirmąjį koncertą, įvykusį vos po mėnesio nuo kolektyvo susibūrimo. Pirmasis šokis, pristatytas publikai, vadinosi "Pasodinom ąžuolą", tad kolektyvas ir pavadintas "Ąžuolo" vardu.

Išlikusi gyvoji tradicija

Jo šokėjai – aktyvūs Lietuvos dainų švenčių, rajono ir miesto renginių, festivalių dalyviai. Kolektyvo iniciatyva Garliavoje kasmet rengiamas respublikinis vyresniųjų liaudiškų šokių festivalis "Atdarykim vartelius". "Ąžuolas" Kauno rajonui yra atstovavęs ir užsienio festivaliuose. Šiuo metu kolektyvo nariai ruošiasi rugpjūtį Belgijoje vyksiančiam tarptautiniam liaudies šokių festivaliui. "Vakarų žmonės yra praradę natūralų ryšį su tautiniu menu. Pas mus dar išlikusi gyvoji tradicija, tuo labai žavisi užsieniečiai. Vakarų valstybėse dabar dedama daug pastangų tai atkurti", – pastebi Z.Vaškelienė. – Vokietijoje, Olandijoje išėjus į gatvę su tautiniu kostiumu dažnai žmonės, kalbina, čiupinėja audinius, klausia, iš kokių audinių siūti rūbai, kaip austa. Kai pabūni užsienyje, pajunti, kad tai, ką mes išsaugojome – savo muziką, dainas, šokius – yra didžiulis turtas."

Prieš trejus metus į Garliavą "atskrido" Aukso paukštė – aukščiausias respublikinis apdovanojimas, Lietuvos liaudies kultūros centro skiriamas mėgėjų meno kolektyvams. "Ąžuolas" tuomet buvo pripažintas geriausia suaugusiųjų šokių grupe. Šokėjai ir jų vadovė tiki, kad niekas taip nesuburia kolektyvo, kaip buvimas kartu. Į du svarbiausius metų renginius – kūrybinę stovyklą prie Glūko ežero ir senųjų metų palydų šventę "Mes viena šeima" – šokėjai atvyksta su šeimomis.

Z.Vaškelienė yra režisavusi ne vieną Kauno rajono dainų šventę, Garliavos miesto šventes. "Choreografui ir režisieriui reikia panašaus mąstymo ir matymo", – įsitikinusi kolektyvo vadovė.

"Serbentėlė" garsina Domeikavą

Domeikavos gimnazijos vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio "Serbentėlė" garsina seniūniją kaip liaudies dainą ir šokį mylinčių vaikų kraštą. "Serbentėlė" paneigia gajų stereotipą, esą etnokultūra, folkloru šiuolaikinius vaikus sudominti sudėtinga. Keturiose "Serbentėlės" amžiaus grupėse dainuoja, groja ir šoka per 80 moksleivių. "Iš kai kurių klasių po vieną kitą vaiką ateina, o iš kitų – beveik pusė klasės. Tie, kurie ateina po vieną, pasitaiko, prasidėjus paauglystei nubyra. O jei ateina visa grupelė, visi ir laikosi", – užsimena "Serbentėlės" vadovė Daiva Bradauskienė.

Mano serbentai – didžiulį kolektyvą meiliai vadina D.Bradauskienė. Baigusieji gimnaziją "serbentai" su kolektyvu atsisveikina sunkiai. "Kai kurie dvyliktokai sako: mes ateisime ir kitais metais, ar priimsite? Nevarau, tie vaikai vėliau natūraliai nubyra – tapę studentais, jie tiesiog fiziškai nespėtų lankyti dieną vykstančių repeticijų. Atskiros suaugusiųjų grupės prie "Serbentėlės" nesteigsiu. Negaliu persiplėšti: su skirtingomis "Serbentėlės" amžiaus grupėmis dirbu atskirai, šiuo metu ir LSMU Veterinarijos akademijos folkloriniam ansambliui "Kupolė" man tenka vadovauti, o kur dar biologijos pamokos gimnazijoje, kurioms taip pat reikia pasiruošti", – užsimena charizmatiška biologijos mokytoja ir kolektyvo vadovė.

Vyksta visa grupė

Ar iš kiekvieno vaiko galima išauginti dainorėlį? "Kartu su kitais dainuoti gali kiekvienas, bet vedančiuoju dainininku gali būti tas, kuris turi muzikinių gabumų. Jei neduota, tai ir nebus. Vedantysis turi sugebėti išlaikyti natą, net jei kas pašonėje ir traukia pro šalį", – sako D.Bradauskienė.

Aukso paukštės laureatai "Serbentėlės" nariai per devyniolika ansamblio veiklos metų yra išmaišę nemažai Europos šalių. "Buvome pakviesti koncertuoti Australijoje – ten būtume gavę visą išlaikymą, reikėjo tik už lėktuvo bilietus 600 dolerių susimokėti. Tačiau tik keletas kolektyvo vaikų galėjo susimokėti. Panašiai ir su Amerika buvo. "Serbentėlę" lanko daug vaikų, kurių tėvai nėra pasiturintys, rėmėjų mes taip pat neturime. Be to, laikausi principo, kad, jei esame kažkur kviečiami, vyksta visa tam tikra "Serbentėlės" amžiaus grupė. Būna: sako, priimsime devyniolika. Sakau: mūsų 21. Arba atvažiuojame visi, arba nė vieno", – principingos, visiems vienodos pozicijos laikosi D.Bradauskienė.

Per ugnį, vandenį ir triūbas

"Visi mes esame perėję ugnį, vandenį ir vario triūbas", – šypsosi Babtų kultūros centro pučiamųjų orkestro "Algupys" vadovas Jonas Girnius. Prieš 45 metus įsikūrusio kolektyvo atliekamus maršus anksčiau dažnai būdavo galima išgirsti tiek per babtiškių vestuves, tiek per laidotuves. "Būna, kad ir dabar mus pakviečia prie santuokų rūmų pagroti. O tradicija laidoti su, liaudiškai tariant, dūdų orkestru, apie 1995 m. nunyko. Nors per orkestrantų ar jų artimųjų laidotuves mes vis dar grojame", – sako 25-erius metus "Algupiui" vadovaujantis J.Girnius. Jis "Algupyje" groja nuo pat orkestro įsikūrimo. Pašnekovo žodžiais, per tą laiką repertuaras pasikeitė iš esmės. "Sovietmečiu gryną orkestrinę muziką grodavome. Anksčiau – valsas, polka, maršas, ir viskas. Dabar smagesnę muzikėlę – estrados, džiazo – daugiau grojame. Susigalvojame, kokį kūrinį norime groti, paprašome kompozitorių, kad mums aranžuotų, ir grojame", – pasakoja orkestro vadovas.

Nors per "Algupio" gyvavimo metus keitėsi tradicijos ir orkestro atliekama muzika, tačiau viena Babtų muzikinė tradicija išliko – orkestrantai per išleistuves visuomet lydi Babtų abiturientus iš gimnazijos į Sodininkystės ir daržininkystės instituto salę, kur vyksta šventė. Eitynės nutįsta per pusę miestelio, kasmet tai tampa ne tik gimnazijos, bet ir visos Babtų bendruomenės įvykiu.

Vienintelis pakaunės orkestras

"Algupys" – vienintelis suaugusiųjų orkestras pakaunėje. Be jo neapsieina didesnės Kauno rajono šventės, jis – nuolatinis respublikinių dainų švenčių dalyvis. Didžiausias kolektyvo pasiekimas – Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate laimėtas Grand Prix diplomas. Vis dėlto įspūdingiausiu pasirodymu kolektyvo vadovas vadina koncertą tarptautiniame festivalyje Italijoje. "Ten buvo išskirtinė scena ir išskirtinė publika", – prisimena J.Girnius.

Prieš porą metų vyrišką "Algupio" kompaniją papildė dailiosios lyties atstovės – susibūrė orkestro šokėjų grupė. Šokėjos, kurių dauguma gimnazistės, per iškilmingas eitynes, o jose "Algupio" kolektyvui tenka dalyvauti gana dažnai, šokio žingsniu žengia orkestro priekyje. "Orkestro vyrams dabar linksmiau", – šypsosi kolektyvo vadovas.

"Algupyje" groja trijų kartų atstovai, kurių jauniausiam – dvylika, vyriausiam – beveik 70 metų. Pamaina vyresniesiems orkestrantams auga Babtų gimnazijoje – čia suburtam pučiamųjų orkestrui vadovauja Justinas Straukas iš "Algupio".

Vario triūbos vilioja ne tik vietinius: kolektyvo gretose – keturi kauniečiai. "Atvažiuoja tie vyrai iš miesto, kur pučiamųjų saviveiklos kolektyvų nėra likę. Kas jaunystėje Kauno technologijos universiteto orkestre grojo, kas – kitur, tą bacilą pasigavęs, ilgam suserga. Su triūbom kaip toj reklamoj: kartą paragavęs, negali sustoti", – žinomą reklaminį šūkį prisiminė J.Girnius.